Джон Гришэм - Kalėdų nebus

— Žinau, žinau, — įveiktas prisipažino Liuteris.

— Ką veiksi su tuo įdegiu? — tarp juoko priepuolių pasiteiravo Vesas.

— Gerai jau, gerai. Klausyk, Vėsai, man reikia medelio. Jau nėra pirkti jokių eglučių. Ar negalėčiau pasiskolinti jūsiškės?

Kažkur iš garažo šūktelėjo Trišė:

— Vėsai, kurgi tu?

— Čia, lauke! — šūktelėjo tas atsakydamas. — Nori mano eglutės?

— Taip, grąžinsiu, kol dar nebūsi grįžęs, prisiekiu.

— Tai juokinga.

— Taip, juokinga, bet nežinau, ką daryti. Visi kiti patys švęs prie eglutės — šį vakarą ir rytoj.

— Rimtai kalbi, ar ne?

— Visiškai rimtai. Nagi, Vėsai.

Vesas išsitraukė iš kišenės raktų ryšulį ir atkabino vieną nuo garažo bei namų.

— Tik nesakyk Trišei.

— Prisiekiu, tikrai nesakysiu.

— O jeigu sudaužysi kokį žaisliuką, tai mudviem — mirtis.

— Ji niekuomet nesužinos, Vėsai, pažadu tau.

— Juokinga, pats žinai.

— Tai kodėl aš nesijuokiu?

Jie pakratė vienas kitam rankas, ir Liuteris nuskubėjo namo. Jau beveik pasiekė duris, kai į keliuką dviračiu įlėkė Spaikas Fromejeris:

— Kas čia darosi? — užsipuolė tas.

— Atsiprašau? — tarė Liuteris.

— Tarp jūsų ir pono Trogdono.

— Kodėl tau nepasirūpinus savo paties... — Liuteris prikando liežuvį ir suprato turįs galimybę. Šią akimirką jam reikėjo sąjungininkų, bet ne priešų, o Spaikas atsirado kaip tik po ranka.

— Sveikas, Spaikai, drauguži, — šiltai tarė jis, — man truputį reikia pagalbos.

— Koks reikalas?

— Trogdonai išvažiuoja savaitei, ir aš pasaugosiu jų eglutę.

— O kam?

— Labai daug eglučių užsidega, ypač papuoštos lemputėmis. Ponas Trogdonas jaudinasi, kad medelis per daug neįkaistų, todėl aš persinešiu ją į savo namus kelioms dienoms.

— Tai tiesiog išjunkite lemputes.

— Bet tie visi laidai, ir visa kita. Tikrai pavojinga. Gal galėtum man kiek padėti? Sumokėsiu keturiasdešimt žalių.

— Keturiasdešimt žalių! Čia tai bent.

— Mums reikės nedidelio vienračiuko.

— Pasiskolinsiu iš Klemo.

— Paskubėk. Ir niekam nesakyk.

— Kodėl?

— Toks reikalas, ir už tai moku, supratai?

— Žinoma. Kaip pasakysite.

Spaikas nulėkė vykdyti nurodymų. Liuteris giliai atsiduso ir nužvelgė Hemloką iš kairės ir dešinės. Jį stebi daug akių, buvo tuo tikras — taip, kaip spoksojo jau kelias savaites. Kaipgi čia taip atsitiko, kad jis kaimynams tapo kažkokiu piktadariu? Kodėl taip sunku nors truputį pašokti pagal savo paties dūdelę — nors kartą per tiek metų? Daryti tai, ko niekas kitas nedrįsta? Kodėl taip pasipiktino visi tie žmonės, kuriuos jis pažinojo ir mėgo jau daug metų?

Jis davė sau žodį, jog nesvarbu, kad ir kas atsitiktų per artimiausias keletą valandų, tikrai tiek nesižemins, kad imtų maldauti kaimynų ateiti į vakaronę. Pirma, jie ir neateitų, nes jau suplanavę būti kažkur kitur. Antra, jis nesuteiksiąs jiems malonumo atsakyti „ne“. XIV

Antras jo skambutis buvo skirtas Albritonams — seniems draugams iš bažnyčios, jei važiuotum — valanda kelio. Liuteris išliejo, kas slegia širdį, ir kol baigė, Rilis Albritonas vis leipo iš juoko.

— Čia Liuteris, — pasakė Rilis kažkam tolumoje, gal Dorisei. — Ką tik skambino Bleira. Ji šįvakar grįžta.

Ir nuo tų žodžių Dorisė ar dar kas ėmė isteriškai kvatoti.

Liuteris pasigailėjo skambinęs.

— Būk geras, Rili, padėk, — meldė jis. — Ar negalėtumėte, bičiuliai, užsukti?

— Atleisk, drauguži. Einame vakarienės pas Makilveinus. Jie mus pakvietė truputį anksčiau, žinai gi.

— Gerai, — tarė Liuteris ir padėjo ragelį.

Telefonas tuoj pat suskambo. Tai buvo Nora, kalbėjo taip įtemptai, kaip Liuteris dar niekuomet nebuvo girdėjęs.

— Kur tu esi? — griežtai paklausė ji.

— Na, esu virtuvėje. O tu kur?

— Sėdžiu spūstyje prie prekybos centro.

— Ko ten važiuoji?

— Nes parduotuvių kvartale nebuvo kur statyti mašinos, net įvažiuoti negalėjau. Nieko nenupirkau. Turi eglutę?

— Taip, labai gražią.

— Puoši?

— Taip, nuotaikai palaikyti Peris Komas niūniuoja „Skamba vėl“, o aš siurbčioju trynių plaktinį ir tvarkau eglutę. O, kad tu būtum šalia...

— Kam nors skambinai?

— Taip, Leirdams ir Albritonams, nė vieni negali.

— Aš skambinau Pinkertonams, Hartams, Melionams ir Burklendams. Visi užsiėmę. Pitas Hartas nusijuokė tiesiai į akis, paršas.

— Primušiu jį dėl tavęs, — į duris pabeldė Spaikas. — Turiu eiti tvarkytis.

— Manau, geriau pradėk skambinti kaimynams, — pasakė Nora, o jos plyšavimas pritilo.

— Kodėl?

— Pakviesti.

— Nė už ką pasaulyje, Nora. Dedu ragelį.

— Iš Bleiros nė žodelio.

— Ji lėktuve, Nora. Pasuk man vėliau.

Spaiko pasiskolintasis vienratis buvo raudonas Radio Flyer , aiškiai matęs ir geresnių laikų. Metęs akį, Liuteris iš karto nusprendė, kad jis per mažas ir per senas, tačiau pasirinkimo nebuvo.

— Aš eisiu pirmas, — paaiškino jis, tarsi tiksliai žinotų, ką darąs. — Palauk penkias minutes, tada atvaryk vienratį. Tik kad niekas nematytų, gerai?

— Kur mano keturiasdešimt žalių?

Liuteris davė jam dvidešimt.

— Pusė dabar, kita pusė — kai darbas bus padarytas.

Jis įėjo į Trogdonų namus pro šonines garažo duris ir pirmąsyk, kiek galėjo prisiminti, pasijuto įsilaužėliu. Atidarius namų duris kelias sekundes skambėjo signalizacija — tos sekundės truko tiek kankinamai ir ilgai, kad Liuteriui apmirė širdis ir prieš akis prabėgo visas jo gyvenimas bei karjera. Sugautas, areštuotas, nuteistas, licencija atimta, išmestas iš Vilto ir Beko, pažemintas. Paskui pypsėjimas nutilo, ir jis tik po kelių mirksnių tepajėgė atsipūsti. Skydelyje prie galinių durų švytėjo užrašas „Ramu“.

Kokia netvarka. Visas namas — sąvartynas, visur primėtyta šiukšlių, aiškus ženklas, kad vėl bus apsilankęs Olė Sankt Nikas. Trišė Trogdon prismaugtų vyrą, jei sužinotų, kad jis davęs Liuteriui raktus. Svetainėje jis stabtelėjo ir įsižiūrėjo į medelį.

Hemloke visi žinojo, kad Trogdonai ne itin rūpinasi išpuošti eglutę. Jie leisdavo vaikams kabinti ką tik tie sugalvodavo. Čia buvo milijonai lempučių, pluoštai nederančių blizgalų, gausybė neskoningų senų žaisliukų, raudonų ir žalių varveklių, net virvelių nuo kukurūzų spragėsiu maišiukų.

„Nora mane nudobs“, — dingtelėjo Liuteriui, bet kito kelio nebuvo. Planas toks paprastas, kad turi pavykti. Jis su Spaiku nuims dūžtamus žaisliukus ir girliandas, aišku, ir spragėsiu liekanas, sudės viską ant minkštasuolio ir kėdžių, nepalietęs lempučių ištrauks eglutę iš namų, nuvilks pas Liuterį ir papuoš tikrais žaisliukais. Vėliau, neilgai trukus, Liuteris (galbūt su tuo pačiu Spaiku) vėl ją nupuoš, perneš per gatvę, sukraus atgal Trogdonų šlamštą — ir visi bus laimingi.

Pirmasis žaisliukas nukrito ir ištiško į šimtus šukelių. Pasirodė Spaikas.

— Nieko nesudaužyk, — pasakė Liuteris šluodamas šukes.

— Turėsime bėdos dėl šito? — pasiteiravo Spaikas.

— Žinoma, ne. Dabar — prie darbo. Greičiau.

Po dvidešimt minučių ant medelio nebeliko nieko dūžtama. Liuteris tarp nešvarių skalbinių rado purviną rankšluostį ir, išsitiesęs ant pilvo, palindęs po medžiu, sugebėjo suvynioti į jį metalinį eglutės stovą. Spaikas buvo palinkęs virš jo ir vertė medelį pamažėliais tai į vieną, tai į kitą pusę. Liuteris keturpėsčias šiaip taip įstengė stumti medelį link Spaiko, — per medines grindis, virtuvės plyteles, siauru koridoriumi į skalbyklą, — kur šakelės braižė sienas ir klojo kelią sausais spygliais.