Джон Гришэм: Kalėdų nebus

Iš anglų kalbos vertė

Edita Mažonienė

Turinys

I

II

III

IV

V

VI

VII

VIII

IX

X

XI

XII

XIII

XIV

XV

XVI

XVII

XVIII

XIX

XX

I

Oro uosto vartus nuvargę keliautojai buvo grūste užgrūdę, daugelis jų stumdomi stovėjo palei sienas, nes vargana plastikinių kėdžių eilė seniai jau buvo visa užimta. Kiekvienas atskrendantis ir išskrendantis lėktuvas paimdavo mažiausiai aštuoniasdešimt keleivių, o sėdimų vietų palei vartus tebuvo vos kelioms dešimtims.

Septintą valandą vakare skristi į Majamį laukė, rodos, koks tūkstantis žmonių. Apsikrovę nešuliais nešuliukais, šiaip taip įveikę transporto bėdas, registraciją ir minias didžiojoje salėje, jie visi iki vieno atrodė išleipę. Sekmadienis po Padėkos dienos — tai tas metų laikas, diena, kai skrendama turbūt daugiausia, ir grūsdamiesi patys bei stumiami vartų link kitų daugelis savęs klausė — ir jau ne pirmą kartą: kodėl gi būtent šiandien prireikė skristi?..

Priežastys šią akimirką atrodė ne tokios rimtos, ne esminės. Kai kas bandė šypsotis, kai kas — skaityti, bet dėl spūsties ir triukšmo tai nebuvo lengva. Kiti tiesiog žiūrėjo į grindis ir laukė. Salimais įkyriai varpeliu skalambijo perkaręs juodaodis Kalėdų Senis, monotoniškai bambėdamas šventinius sveikinimus.

Nedidukė šeima priartėjusi prie vartų išvydo grūstį ir sustojusi išilgai didžiosios salės krašto ėmė laukti. Pažvelgus į šiuos žmones galėjai suprasti, kad į kelionę išsirengusi būtent duktė Bleira, o ne tėvai. Trijulė spoksojo į minią ir tą akimirką taip pat savęs nebyliai klausė, kodėl gi keliauti buvo pasirinkę šitą dieną.

Ašaros išsekusios — bent jau didžiuma jų. Bleira buvo dvidešimt trejų, ką tik su puikia charakteristika baigusi mokyklą, tačiau dar nepasiruošusi karjerai. Draugė iš koledžo buvo išvykusi į Afriką kartu su taikos korpusu, ir tai artimiausius dvejus metus Bleirą įkvėpė pasiaukoti kitiems. Ją paskyrė į Peru rytus, kur ji turės mokyti puslaukinius mažulius skaityti. Gyvens varganai, be vandentiekio, elektros, telefono — pradėti šią kelionę jai buvo neramu.

Ji skris į Majamį, paskui — į Limą, tada tris dienas autobusu kils į kalnus, į kitą amžių. Pirmą sykį per savo jauną gyvenimėlį visiškoje atokumoje Bleira sutiks Kalėdas ne namie. Mama įsikirto jai į ranką ir stengėsi būti stipri.

Jau ištarti visi „sudie“, šimtąjį kartą paklausta: „Ar tikrai tu to nori?“

Liuteris, jos tėvas, tyrinėjo minią rūsčiai susiraukęs. Kokia beprotybė, sakė jis sau. Paleido jas prie šaligatvio, pats kelias mylias važiavo, kol papildomoje aikštelėje rado kur pastatyti mašiną. Sausakimšas oro uosto autobusas parvežė jį atgal, išvykimų salėn, ir iš čia jis alkūnėmis praskynė žmonai ir dukteriai taką iki keleivių vartų. Jam buvo liūdna, kad Bleira išvyksta, jis bjaurėjosi kirbančia žmonių orda, nuotaika — prasta. Nusimato būti dar prasčiau.

Atkuto klausinėtojų nepaleidžiami vartų darbuotojai, ir keleiviai per colį pasistūmė pirmyn. Nuskambėjo pirmasis pranešimas, kviečiantis prieiti tuos, kuriems reikės daugiau laiko, ir aukščiausios klasės keleivius. Stumdymasis ir kumšnojimasis pasislinko dar žingsnelį.

— Manau, geriau eikime, — ištarė Liuteris dukteriai, savo vieninteliam vaikui.

Jie vėl apsikabino ir šiaip taip sulaikė ašaras. Bleira nusišypsojo ir pasakė:

— Metai kaipmat pralėks. Per kitas Kalėdas jau būsiu namie.

Nora, jos motina, prikando lūpą, linktelėjo ir dar kartą pabučiavo.

— Žiūrėk, būk atsargi, — pasakė, nes niekaip negalėjo liautis to kartojusi.

— Man viskas bus gerai.

Jie paleido savo dukterį ir bejėgiškai stebėjo ją artėjant prie ilgos eilės, kuri colis po colio slinko pirmyn, tolyn nuo jų, nuo namų, tos saugios užuovėjos ir visko, ką tik ji žinojo. Padavusi keleivio pasą, Bleira atsisuko ir nusišypsojo jiems dar vieną, paskutinį kartą.

— Na, gerai, — pasakė Liuteris. — Gana jau. Jai viskas bus gerai.

Žiūrėdama, kaip duktė dingsta iš akių, Nora nesumojo, ką pasakyti. Jie pasuko ir įsiliejo į eskalatoriumi šliaužiantį žmonių tuntą, nusidriekusį per didžiąją salę, pro Kalėdų Senį su erzinančiu žvangučiu, pro žmonių prisikimšusias krautuvėles.

Kai išėjo iš terminalo, lijo, o kol susirado autobusų stotelę — reikėjo grįžti prie „ratų“, pastatytų šalia pagrindinės tam skirtos aikštelės, ir autobusas, nušniokštęs per šalikeles, išleido juos per du šimtus jardų nuo jų automobilio. Pylė kaip iš kibiro. Liuteris suplojo septynis dolerius, kad išsilaisvintų pats ir išpirktų automobilį iš godžių oro uosto valdininkų.

Pakeliui į miestą Nora pagaliau prabilo.

— Ar jai viskas bus gerai? — paklausė ji.

Jis jau tiek sykių buvo girdėjęs šį klausimą, kad tik automatiškai murmtelėjo:

— Žinoma.

— Tikrai taip manai?

— Žinoma, — ar taip, ar ne: ką gi tai šiuo metu būtų galėję pakeisti? Bleiros nebėra, jie nesugebėjo jos sustabdyti.

Jis abiem rankom įsikibo į vairą ir tyliai keiksnojo priešais lėtai judantį eismą. Nebūtų galėjęs pasakyti, žmona verkia ar ne. Liuteris tenorėjo kuo greičiau grįžti namo, išdžiūti, atsisėsti prie židinio ir paskaityti žurnalą.

Buvo likusios dvi mylios iki namų, kai ji pareiškė:

— Man reikia iš parduotuvės kelių dalykų.

— Lyja, — pasakė jis.

— Man vis tiek reikia.

— Ar tai negalėtų palaukti?

— Tu gali pabūti mašinoje. Kokią minutę, ir viskas. Važiuok į Čipą, šiandien ten atidaryta.

Taigi jis pasuko į Čipą — krautuviūkštę, kurios nekentė ne tik dėl pasibjaurėtinų kainų ir pasipūtusių pardavėjų, bet ir dėl kvailos vietos, kur ji buvo įsikūrusi. Aišku, vis dar lijo — o ji negalėjo pasirinkti Krogerio , kur pasistatęs mašiną gali staigiai sulakstyti. Ne, ji nori Č ipo, kur pastatai mašiną ir išeini kaip į žygį.

O kartkartėmis visai nebūdavo kur mašinos pastatyti, taigi aikštelė buvo pilna, užgrūsti ir priešgaisriniai vejos ruožai. Jis dešimt minučių bergždžiai ieškojo, kol pagaliau Nora tarė:

— Paprasčiausiai paleisk mane prie šaligatvio, — ją erzino, kad jis nesugeba rasti tinkamos vietos.

Jis pasuko į tuščią plotą netoli užkandinės ir pareikalavo:

— Duok sąrašą.

— Aš pati eisiu, — pasakė ji, bet tik apsimesdama besipriešinanti. Per lietų į žygį eis Liuteris, ir jie tai žinojo abu.

— Duokš sąrašą.

— Tik baltojo šokolado ir svarą pistacijų, — su palengvėjimu pasakė ji.

— Ir viskas?

— Taip, bet būtinai imk Logano šokoladą, vieno svaro plytelę, ir Lance Brothers pistacijų.

— Ir visa tai negalėjo palaukti?

— Taip, Liuteri, negalėjo. Ryt pietums ruošiu desertą.

Jei nenori eiti, tai nusiramink... ir eisiu aš.

Liuteris trinktelėjo dureles. Trečiu žingsniu pataikė į seklią duobę, pro dešiniąją kulkšnį prasisunkė šaltas vanduo ir žliugtelėjo į batą. Sekundę jis sustingo ir sulaikė kvapą, paskui žengė toliau pasistiebęs, besisukiodamas tarp automobilių ir karštligiškai stengdamasis išvengti kitų telkšalų.

Čipo šeimininkų įsitikinimu, kainos turi būti aukštos, o nuoma — pigi. Parduotuvė stovėjo šoniniame skersgatvyje, iš niekur, tiesą sakant, nematoma. Greta buvo vyno parduotuvė, jos savininkas — kažin koks europietis, kuris skelbėsi esąs prancūzas, tik sklido gandai, kad jis — vengras. Angliškai jis kalbėjo baisiai, tačiau suktybių meną buvo perpratęs puikiai. Galbūt iš kaimyninio Čipo . Apskritai visi šio rajono prekeiviai iš kailio nerdamiesi stengėsi pasirodyti didžiai išmaną.