Джон Гришэм: Kalėdų nebus

Pasiklydo pašte? Vėluoja?

Ne. Ji jiems pasakys tiesą. Šiemet Kalėdų nebus — Bleira išvažiavo, o mes vykstame į kruizą. O jeigu taip trūksta jums tų atvirukų, tai kitąmet atsiųsiu po du.

Atsipeikėjusi, prisipylusi dar vieną puodelį kavos, Nora pagalvojo, kiek žmonių iš jos sąrašo bent pastebės, kad atviruko negavo. Kasmet jai atsiųsdavo keletą dešimčių — nereikšmingas skaičius, turėjo sutikti — ir ji tikrai nesirūpino išsiaiškinti, kas pasivargino parašyti, o kas ne. Ir iš tiesų kas gi pačiame Kalėdų sūkuryje turės laiko krimstis dėl kažkokio neatėjusio gražaus popieriuko?

Tada iškilo dar vienas Liuterio mėgstamas paniurzgėjimų objektas — slaptosios atsargos. Nora papildomai prisipirkdavo atvirukų, kad netikėtai iš ko nors gavusi, akimirksniu galėtų atsakyti. Kasmet jie sulaukdavo dviejų trijų pasveikinimų iš visiškai nepažįstamų žmonių ir dar keletą iš tų, kurie anksčiau nebuvo siuntę, ir tada per dvidešimt keturias valandas ji atsakydama „trenkdavo“ šventinį Krenkų sveikinimą, kaip visada su standartiniu ranka rašytu linkėjimu „Džiaugsmo ir ramybės jums!“.

Žinoma, tai kvaila.

Ji nusprendė, kad tikrai nepasiges to kalėdinių atvirukų ritualo. Nepasigestų nuobodžių brūkštelėjimų po kelis žodžius ir kokio šimto ar daugiau vokų adresavimo ranka, jų antspaudavimo, siuntimo ir dargi jaudinimosi dėl tų, kuriems galbūt pamiršo išsiųsti. Nepasiges krūvos, papildančios kasdienį paštą, paskubom plėšiamų vokų ir standartinių pasveikinimų nuo lygiai taip pat kaip ir ji skubėjusių žmonių.

Išsivadavusi iš kalėdinių atvirukų, Nora paskambino Liuteriui truputį pasiguosti. Tas sėdėjo prie savo stalo. Ji perpasakojo sceną su Obiu.

— Kirminas, — suburbėjo Liuteris.

— Sveikinu, — pasakė jai baigus pasakoti.

— Visai nebuvo sunku, — karštai prisipažino ji.

— Aš tik mąstau apie tuos visus mūsų laukiančius paplūdimius.

— Ką valgei? — pasiteiravo ji.

— Nieko. Vis dar neviršijau trijų šimtų kalorijų.

— Ir aš.

Jai padėjus ragelį, Liuteris grįžo prie pradėto darbo. Nekrimto jis tų visų skaičių ir nesikuitė po inspekcijos registrus kaip paprastai, o kūrė laišką kolegoms. Pirmąjį Kalėdų laišką. Jame jis rūpestingai ir apsukriai aiškinosi biurui, kodėl nedalyvaus švenčių ritualuose, ir kad labai džiaugtųsi, jei būtų paliktas ramybėje. Nepirks jokių dovanų ir iš nieko neims. Tačiau vis tiek jums ačiū. Neateis iškilmingųjų firmos Kalėdų pietų ir nedalyvaus masiniame nusigėrime, kurį visi vadino firmos vakarone. Visai nenorėjo konjako ir kumpio, kurį tam tikri klientai kasmet atnešdavo visiems didiesiems šulams. Nebuvo piktas ir nesiruošė kiekvienam, palinkėjusiam linksmų Kalėdų, šaukti: „Melagi tu!“

Paprasčiausiai Kalėdų jam — nebus. O vietoj viso to — kruizas.

Didžiumą ramaus savo ryto Liuteris praleido prie laiško ir pats surinko jį kompiuteriu. Padės po egzempliorių ant kiekvieno Vilto ir Beko firmos darbo stalo.

Visu rimtumu jų planas atsisuko prieš juos jau kitą dieną, tuoj po vakarienės. Visiškai įmanoma džiaugtis Kalėdomis be atvirukų, be pobūvių ir vakaronių, be niekam nereikalingų dovanų, be daugybės tų daiktų, kuriais kažkodėl reikia užversti Kristaus gimimo dieną. Tačiau kaip žmogus galėtų išgyventi šias šventes be eglutės?

Išvenk eglutės, ir — Liuteris žinojo — pergalė tavo rankose.

Jie tvarkė stalą, nors ne kažin kas čia tvarkytis. Kepta višta, varškė — ir visas tvarkymasis, o sutilindžiavus durų skambučiui Liuteris tebebuvo alkanas.

— Aš pažiūrėsiu, — pasakė jis.

Pro svetainės langą jis pastebėjo gatvėje stovintį automobilį su priekaba ir akimirksniu suprato, kad artimiausios penkiolika minučių malonios nebus. Atidarė duris, ir jį sutiko trys plačiai besišypsą veidai — du berniūkščiai, nuo galvos iki kojų pasipuošę skautų uniformom, o už jų — ponas Skenlonas, nuolatinis skautų vadas, gyvenąs pašonėj. Tas irgi uniformuotas.

— Labas vakaras, — Liuteris pasisveikino su vaikais.

— Sveiki, pone Krenkai. Aš — Rendis Boganas, — pasakė aukštesnysis. — Vėl šiemet pardavinėjame Kalėdų eglutes.

— Pasiimkite iš priekabos, kuri patiks, — tarė žemesnysis.

— Pernai ėmėte sidabrinę, — pasakė ponas Skenlonas.

Liuteris metė žvilgsnį už jų į baisiai ilgą žemadugnę priekabą, kupinai prikrautą eglučių dviem eilėm. Nedidukė skautų armija spėriai traukė jas iš mašinos ir paskubom nešė Liuterio kaimynams.

— Kiek? — paklausė Liuteris.

— Devyniasdešimt dolerių, — atsakė Rendis. — Turėjome šiek tiek pabranginti, nes ir mūsų tiekėjas pakėlė kainą.

„Pernai buvo aštuoniasdešimt“, — buvo Liuteriui beišsprūstą, bet jis prikando liežuvį.

Iš nežinia kur atsirado Nora ir staiga padėjo smakrą jam ant peties.

— Kokie mieli, — sušnibždėjo ji.

„Medeliai ar berniukai?“, — vos nepaklausė Liuteris. Kodėl gi ji negalėjo pabūti virtuvėje ir leisti jam pačiam įveikti šią nelaimę?

Plačiai, bet dirbtinai išsišiepęs Liuteris pasakė:

— Atleiskite, bet šiemet mes nepirksime eglutės.

Veidai sutriko, susirūpino, nuliūdo. Virš peties pasigirdo dejonė skausmui pervėrus Norą. Žiūrėdamas į berniukus, žmonai, tikrąja to žodžio prasme, kvėpuojant į sprandą, Liuteris Krenkas suprato, kad išmušė lemtingoji valanda. Čia suklupsi, ir viskas subyrės. Nusipirksi eglutę, paskui ją puoši, tada suprasi, kad eglutė be dovanėlių krūvos — tikrai nekoks vaizdas.

„Laikykis, seni“, — subarė Liuteris pats save, o žmona kaip tik tuo momentu sušnibždėjo: „Ach, brangusis“.

„Ša“, — sušnypštė jis lūpų krašteliu.

Berniukai spoksojo į poną Krenką taip, tarsi jis iš jų kišenės būtų išplėšęs paskutinius centus.

— Atsiprašome, kad turėjome pakelti kainą, — liūdnai pasakė Rendis.

— Nuo kiekvieno medelio uždirbame mažiau nei pernai, — į pagalbą atėjo ponas Skenlonas.

— Ne dėl kainos, berniukai, — dar sykį neva nusišypsojęs pasakė Liuteris. — Šiemet Kalėdų nešvenčiame. Išvažiuojame. Todėl eglutės nereikia. Bet vis tiek ačiū.

Berniukai nudelbė akis sau į batus, kaip kad daro nuskriausti vaikai, o ponui Skenlonui, rodos, plyšo širdis. Nora išleido dar vieną gailią dejonę, ir Liuterį, jau kone supanikavusį, aplankė geniali mintis.

— Juk jūs, berniukai, kasmet važiuojate į Vakarus, į kažkokią didžiulę stovyklą? Į Niu Mechiką rugpjūtį, lyg ir teisingai prisimenu iš skrajutės?

Buvo užklupti netikėtai, bet visi trys lėtai linktelėjo.

— Gerai, tai štai koks reikalas. Dabar už medelį nemokėsiu, bet jūs, vyručiai, ateikite vasarą, ir jums duosiu šimtą žalių šiai kelionei, gerai?

Rendis Boganas šiaip taip išspaudė „Ačiū“, bet tik dėl to, kad jautėsi įpareigotas. Staiga jiems kilo noras sprukti.

Liuteris lėtai uždarė duris jiems prieš nosis, paskui luktelėjo. Jie akimirką ar dvi pastovėjo ant laiptelių, paskui nuėjo keliuku vis žvilgčiodami per petį.

Pasiekę mašiną, papasakojo keistąsias naujienas dar vienam suaugusiajam. Tai išgirdo ir kiti, ir po ilgo kuitimosi aplink priekabą mašina pajudėjo, bet stabtelėjo, nes skautai ir jų vadas stoviniavo susibūrę Krenkų keliuko gale ir spoksojo į jų namą, lyg ten, ant stogo, būtų nusileidę ateiviai.

Liuteris susirietęs prislinko ir iškišo nosį pasižvalgyti pro svetainės užuolaidų plyšį.

— Ką jie daro? — jam už nugaros sukuždėjo Nora, irgi susilenkusi.