Джон Гришэм - Kalėdų nebus

Žinoma, Nora mintimis lakstė po džiungles. Ji suspaudė jį glėbyje, nusišypsojo ir pamėgino nuslėpti faktą, kad buvo verkusi. Diena jai praėjusi pakenčiamai. Ji atlaikiusi ponių pietus ir porą valandų praleidusi vaikų klinikoje — tai buvo jos sunkaus savanoriško tvarkaraščio dalis.

Kol ji šildė makaronus, jis kyštelėjo į kompaktinių plokštelių leistuvą regį, bet nenuspaudė mygtuko. Lemiamas dalykas — išlaukti.

Jie paplepėjo apie Bleirą ir, vakarienei dar pernelyg neįsibėgėjus, Nora vienu smūgiu atvėrė vartus:

— Šitos Kalėdos taip skirsis nuo visų kitų, ar ne, Liuterį?

— Taip, tikrai, — liūdnai ištarė jis sunkiai rydamas kąsnį. — Niekas nebus kaip visada.

— Pirmąkart per dvidešimt trejus metus jos nebus čia.

— Tai net gali sukelti depresiją. Juk žinai, per Kalėdas daug ką ji apima, — Liuteris greitai nurijo, ir šakutė jo rankoje nurimo.

— Norėčiau tiesiog viską pamiršti, — tarė ji paskutinius žodžius tiesiog sušnabždėdama.

Liuteris padelsė ir nutaisė geraširdiškai valiūkišką išraišką.

— Kas yra? — paklausė ji.

— Nagi!!! — dramatiškai pradėjo jis pastūmęs lėkštę. — Kad jau pati taip pasakei. Noriu apie kai ką su tavimi pasišnekėti.

— Pabaik makaronus.

— Man jau gana, — pareiškė jis pašokdamas. Portfelis stovėjo vos už kelių žingsnių, ir jis puolė prie jo.

— Liuteri, ką tu darai?

— Tvirtai įsikibk.

Jis stovėjo kitapus stalo abiejose rankose laikydamas popierius.

— Štai kokia mano mintis, — išdidžiai pasakė. — Tikrai puiki.

— Kodėl gi man neramu?..

Liureris išskleidė išlaidų lentelę ir ėmė baksnoti pirštu.

— Štai čia, brangioji, surašyta, ką darėme pernai per Kalėdas. Kalėdoms išleidome šešis tūkstančius šimtą dolerių. Šešis tūkstančius šimtą .

— Pirmąkart girdžiu.

— Ir tiek naudos iš jų. Didžiuma — kaip į ugnį. Iššvaistyta. Ir tai dar neatsižvelgus į mano laiką, tavo laiką, važinėjimą, stresą, nerimą, barnius, žodžiavimąsi, nemigą — į visus tuos „stebuklus“, kuriais pripildome savo šventes.

— Kur suki?

— Ačiū, kad paklausei, — Liuteris numetė lenteles ir mikliai tarsi burtininkas pateikė žmonai Islandijos princesę. Stalą nuklojo lankstinukai. — Kur suku, brangioji? Į Karibus. Dešimt visiškos prabangos dienų Islandijos princesėje , įspūdingiausiame pasaulyje kruiziniame laive. Bahamai, Jamaika, Grand Kaimanas. Oi, luktelėk minutėlę.

Liuteris puolė į miegamąjį, spustelėjo grotuvo mygtuką, luktelėjo pirmųjų gaidų, pareguliavo garsą, paskui parlėkė į virtuvę, kur Nora nagrinėjo lankstinukus.

— Kas čia? — paklausė ji.

— Regis, tokių dalykų tenai klausoma. Na, bet nesvarbu. Kuo aš baigiau?

— Tu ieškojai ramybės salose.

— Taip taip, panardysim po Grand Kaimaną, banglentėmis paplaukiosime Jamaikoje, pagulinėsime paplūdimiuose. Dešimt dienų, Nora, dešimt pasakiškų dienų.

— Man reikės truputį numesti svorio.

— Abu imsimės dietos. Ką sakai?

— O kokia čia gudrybė?

— Visa gudrybė — labai paprasta. Nešvęsime Kalėdų. Sutaupysime pinigų, vieną sykį paskirsime juos sau patiems. Nė skatiko maistui, kurio nevalgysime, ar drabužiams, kurių nedėvėsime, nei dovanoms, kurių niekam nereikia. Anei centuko. Boikotas, Nora, visiškas boikotas Kalėdoms.

— Skamba siaubingai.

— Ne — nuostabiai. Ir tai — tik šiemet. Padarykime pertrauką. Bleiros nėra. Ji grįš kitąmet, ir galėsime vėl pulti į Kalėdų sūkurį, jei tik tu to panorėsi. Nagi, Nora, būk gera. Kalėdų nebus, sutaupysime pinigų ir puikiai praleisime dešimt dienų Karibuose.

— Kiek tai kainuos?

— Tris tūkstančius žalių.

— Sutaupysime?

— Be abejonės.

— Kada išvykstame?

— Didžiąją dieną, per pačias Kalėdas.

Jie ilgai ilgai žiūrėjo vienas į kitą.

Sandora buvo baigta lovoje, — televizorius įjungtas, bet pritildytas, po lovą išmėtyti žurnalai — nė vienas nesklaidytas, lankstinukai, ranka pasiekiami nuo naktinio stalelio... Liuterio akys lakstė po laikraštį apie finansus, bet jis beveik nieko nematė. Nora laikė knygą, bet puslapių nevartė.

Sandoriui sutrukdė jų kasmetinė labdara. Nora paprasčiausiai nesutiko jos atsisakyti, pripažinti, kad to nebus, kaip Liuteris sakęs. Nenorom ji sutiko nepirkti jokių dovanų. Apsiverkė ir nuo minties, kad nebus eglutės, nors Liuteris negailestingai priminė, kaip jie per kiekvienas Kalėdas rėkdavo vienas ant kito puošdami tą prakeiktą medgalį. O ant stogo nebus senio besmegenio? Tačiau ant visų kitų namų šitoje gatvėje bus? O tai jau kėlė viešo išjuokimo pavojų. Ar jų kiti neniekins, kad jie atmeta Kalėdas?

Na, ir kas, vis kartojo Liuteris. Draugai ir kaimynai iš pradžių gali nepritarti, tačiau slapta jie degs iš pavydo. Dešimt dienų Karibuose, Nora, — vis kartojo jis. Juk draugai ir kaimynai nesijuoks kasdami sniegą čia? Jokių patyčių iš stebėtojų, kai deginsimės saulėje, o jie pus kalakutą su padažu. Kas gi šaipysis, kai grįšime liekni, įdegę ir nė kiek nebiją lįsti į pašto dėžutę.

Nora retai tematydavo jį tokį ryžtingą. Jis vieną po kito sumušė visus jos prieštaravimus, vieną po kito, kol neliko nieko, tik labdaros aukos.

— Taip ir leisi tiems šlykštiems šešiems šimtams žalių stoti skersai kelio į Karibus? — didžiai sarkastiškai tarė Liuteris.

— Ne, tai tu taip darai, — šaltakraujiškai atsakė ji.

Taip jie ir išsiskirstė kiekvienas į savo kampą ir bandė skaityti.

Tačiau po įtemptos, tylios valandos Liuteris nusispardė antklodę, nusitraukė vilnones kojines ir pasakė:

— Gerai, pervesime tiek pat aukų kaip pernai, ir nė cento daugiau.

Ji nusviedė savo knygiūkštę ir puolė jam ant kaklo. Jie apsikabino, pasibučiavo, ir ji pasiėmė lankstinukus. III

Nors viską parengė Liuteris, pirmasis išbandymas teko Norai. Antradienį — skambutis: tai buvo dygokas vyriškis, Obis, dėl kurio ji pernelyg nesuko sau galvos, — kvailai pavadintos pompastiškos parduotuvikės Moliūgo sėkla (kainos ten — absurdiškos) savininkas.

Po privalomojo pasisveikinimo Obis iškart griebė jautį už ragų:

— Truputį neramu dėl jūsų kalėdinių atvirukų, ponia Krenk, — pasakė jis stengdamasis atrodyti itin susirūpinęs.

— Kodėl jums neramu? — pasiteiravo Nora. Jai visai nepatiko būti ujamai irzlaus prekiautojo, kuris vargu ar tartų jai bent žodelį per visus likusius metus.

— Na, jūs gi visada išsirenkate gražiausius atvirukus, ponia Krenk, ir mums jau dabar reikia juos užsakyti, — jis prastai temokėjo meilintis: kiekviena klientė išgirsdavo tą patį.

Pasak Liuterio audito, Moliūgo sėkla iš Krenkų už atvirukus per praeitas Kalėdas gavo 318 dolerių, ir šią akimirką tai tikrai atrodė kiek ekstravagantiška. Nors tai ir nebuvo pagrindinės išlaidos — bet kas iš jų? Liuteris griežtai atsisakė tuos atvirukus užrašinėti ir paskui antspauduoti, ir kiekvienąsyk užliedavo karštis vos tik Nora pasiteiraudavo, ar į sąrašus nereikėtų įtraukti to ar ano, o gal tą arba šitą išbraukti. Jis net žvilgtelėti nesiteikė nė į vieną iš gautųjų atvirukų, ir Nora pati turėjo prisipažinti, kad juos gauti — vis mažiau džiaugsmo.

Taigi ji išsitiesė ir pasakė:

— Šiemet atvirukų neužsisakysime, — ji kone išgirdo Liuterio katutes.

— Kaip jūs pasakėte?

— Girdėjote.

— Ar galėčiau paklausti kodėl?

— Žinoma, ne.

Čia jau Obis nebeturėjo ko pasakyti. Jis kažką suburbėjo ir padėjo ragelį, ir akimirką Norą užliejo pasididžiavimo banga. Nors suvirpėjo pamąsčiusi, kokių dar gali kilti klausimų. Jos sesuo, jų pastoriaus žmona, draugai iš raštingumo valdybos, teta iš tolimojo kaimo — visi klaus to paties: kas gi nutiko jų kalėdiniams atvirukams?