Джон Гришэм - Kalėdų nebus

— Tai kodėl tada nepadarius vakaronės per Kūčias? — paklausė Merė jau gana griežtai, nes išsigando, ar tik ne pačiai reikės priimti svečius, o ne Krenkams.

— Nes mes nenorime, Mere. Mes darome pertrauką, supranti? Šiemet Kalėdų nešvęsime. Visiškai. Jokios eglutės, jokio kalakuto, jokių dovanų. Sutaupysime ir susimokėsime už kruizą. Ar supratai?

— Aš supratau, — pasakė Kendė. — Kaip norėčiau, kad ir Normanas sugalvotų ką nors panašiai. Bet jis nė nepasvajos, nes bijos pražiopsoti dvidešimt ar kiek ten tų kėglių partijų. Kaip tau pavydžiu, Nora.

Ir tada Merė suleido dantis į avokados sumuštinį. Kramtydama ji ėmė dairytis po cukrainę. Nora tiksliai žinojo, ką ta mano. Kam čia pirmam papasakojus? Krenkai nešvęs Kalėdų! Nerengs vakaronės! Nepuoš eglutės! Nieko nedarys, tik spaus pinigus, kad paskui galėtų mauti į kruizą.

Nora irgi valgė, bet žinojo dar ir tai, kad vos tik žengs pro duris, tuoj po cukrainę bus paleistos apkalbos ir iki vakarienės visi iki vieno jau žinos naujienas. „Ir ką?“ — pamanė ji. Tai buvo neišvengiama. Ir didelio čia daikto? Pusė bus Kendės stovyklos pusėje, visos degančios iš pavydo ir svajojančios drauge su Nora. Pusė liks su Mere, krūpčiodamos (ir kad visi matytų) vien jau nuo minties, kad galima paprasčiausiai nepasiruošti Kalėdoms, bet net ir šioje kritikų grupėje Nora įtarė būsiant slaptai trokštančių tokio kruizo.

Ir kam tai berūpės po trijų mėnesių?

Po kelių kąsnių jos nustūmė sumuštinius ir išsitraukė savo popierius. Apie Kalėdas daugiau nebebuvo tarta nė žodelio, bent jau Norai girdint. Važiuodama iš cukrainės, ji paskambino Liuteriui papasakoti naujienų apie pastarąją pergalę.

Liuteris laikėsi kaip uola. Jo sekretorė, tris kartus išsiskyrusi penkiasdešimtmetė, vardu Doksė, pašmaikštavo, kad teks pačiai nusipirkti pigių kvepalų, nes, jos manymu, Kalėdų Senelis šiemet neateis. Jis du kartus buvo išvadintas “spaudiku“, ir kaskart po tokio pravardžiavimo prapliupdavo garsaus juoko liūtis. „Kaip originalu“, — pamanė Liuteris.

Vėliau tą rytą į biurą pas Liuterį įgriuvo Jankas Slederis tarsi piktų klientų persekiojamas. Pirmiausia kyštelėjęs nosį jis uždarė duris, paskui atsisėdo.

— Tu genijus, seni, — pasakė kone pašnibždom. Jankas buvo amortizacijos1 specialistas, besibaidantis savo paties šešėlio, labai pamėgęs aštuoniolikos valandų darbo dienas, nes jo žmona buvo baisi rėksnė.

— Žinoma, — atsakė Liuteris.

— Vakar vakare grįžau namo, nuvariau žmoną į lovą ir tada padariau tą patį, ką ir tu. Sumečiau skaičius, peržiūrėjau banko ataskaitas, popierius ir išėjo beveik septyni gabalai. Kokie tavo nuostoliai?

— Kiek daugiau nei šeši tūkstančiai.

— Neįtikėtina, ir nė puvėko, į kurį pasižiūrėt bent būtų verta. Man bloga.

— Plauk į kruizą, — pasakė Liuteris puikiai žinodamas, kad Janko žmona niekada nepritartų tokiai kvailystei. Jai šventės prasidėdavo spalio pabaigoje ir tolygiai su pagreičiu įsibėgėdavo iki didžiojo sprogimo — dešimties valandų maratono Kalėdų dieną su keturiais karštaisiais patiekalais ir sausakimšais namais.

— Išplauk į kruizą, — sumurmėjo Jankas. — Blogiau nė nesugalvosi. Dešimčiai dienų lįsti į vieną geldą su Abigaile. Išmesčiau ją už borto.

„Ir niekas tavęs nekaltintų“, — pamanė Liuteris.

— Septyni tūkstančiai žalių, — pats sau pakartojo Jankas.

— Absurdas, ar ne? — tarė Liuteris, ir akimirką abu klerkai tylomis apgailėjo sunkiai uždirbtų pinigų švaistymą.

— Pirmąkart plauksi į kruizą? — paklausė Jankas.

— Taip.

— Aš dar niekada neplaukęs. Įdomu, ar būna tuose laivuose vienišių?

— Esu tikras — būna. Nėra tokio reikalavimo, kad turėtum pasiimti partnerį. Galvoji plaukti vienas, Jankai?

— Ne galvoju, Liuteri, svajoju, — jis nuplaukė mintimis tolyn, tuščiose akyse atsispindėjo vilties, linksmybių, džiaugsmo žiburėlis — šitokių Janko akių Liuteriui dar nebuvo tekę matyti. Jo šią akimirką kambaryje nebebuvo, mintys kaip pašėlusios lėkė per Karibų jūrą — taip nuostabiai išsivadavusiam nuo Abigailės kompanijos.

Liuteris sėdėjo tyliai, o kolega svajojo, tačiau netrukus tos svajonės ėmė truputį trikdyti. Laimė, suskambo telefonas ir Janką šiurkščiai grąžino į negailestingą amortizacijos lentelių ir barningos žmonos pasaulį. Jis pakilo ir, rodos, buvo beišeinąs netaręs nė žodžio. Tačiau prie durų ištarė:

— Tu, Liuteri, man — didvyriškumo pavyzdys.

Vikas Fromejeris gandus nugirdo iš pono Skenlono, skautų vadovo, ir žmonos dukterėčios, gyvenančios viename kambaryje su mergina, kuri pusę etato dirbo pas Obį Moliūgo sėkloje , taip pat universitete iš kolegos, kurio brolio mokesčius tvarkė kažkas iš Vilto ir Beko . Kadangi iš trijų skirtingų šaltinių, tai žinios, matyt, tikros. Krenkas galįs daryti ką įsigeidęs, tačiau tai nereiškia, kad Vikas ir kiti Hemloko gatvės kaimynai tai nuleis nemačiom.

Vikas buvo oficialiai nerinktas, bet realus Hemloko rajono vadas. Šilta vietelė universitete duodavo jam laiko kišti nosį ne į savo reikalus, o neribota energija stūmė nuolat organizuoti visokiausią veiklą gatvėje. Šeši vaikai jų namą pavertė neginčytina susibūrimų vieta, durys čia niekuomet neužsiverdavo, nuolat vyko visokie žaidimai. Dėl to pievelė atrodė apmindžiota, nors jis tuose gėlynuose tiek plušėdavo.

Tai Fromejeris išrinkdavo kandidatus į Hemloko pasibuvimus, kurie vykdavo jo kieme, taip pat — ir talkų įkaitus. Tai Fromejeris leisdavo peticijas eidamas ir belsdamas į kiekvienas duris, telkdamas jėgas prieš teritorijų jungimą ar dėl mokyklos labo, prieš naująją trasą kažin kur už daugelio mylių arba už naująją kanalizacijos sistemą. Tai Fromejeris skambindavo šiukšlių išvežimo stočiai, jei nebūdavo paimtos kaimyno šiukšlės, ir kadangi visko griebdavosi būtent Fromejeris, reikalai kaipmat būdavo išspręsti. Tik atsirasdavo koks valkataujantis šuo iš kokios nors kitos gatvės, Vikas Fromejeris pakeldavo ragelį, ir kaipmat prisistatydavo Gyvūnų kontrolė. Tik pasirodydavo koks valkataujantis vaikigalis, ilgaplaukis su tatuiruotėmis, įtartinai panašus į nusikaltėlį, ir ne be Fromejerio įsikišimo policija jau baksnodavo jį ir klausinėdavo visokių dalykų.

Hemloke buvo ligoninė, ir Fromejeriai suorganizavo ligonių lankymus, maisto nešimą ir net ligonių pasivaikščiojimus. Jei Hemloke kas mirdavo, jie imdavosi visus telkti dėl gėlių laidotuvėms ir palydos į kapines. Jei ko prireiktų, kaimynas būtų galėjęs skambinti Fromejeriams bet kuriuo paros metu.

Besmegeniai ant stogų buvo Viko mintis, nors jis tai buvo nužiūrėjęs Evanstono priemiestyje ir todėl negalėjo vienas pats tuo didžiuotis. Toks pats besmegenis ant kiekvieno stogo Hemloke, lygiai toks pats aštuonių pėdų „sniegius“ su paika šypsena, iš kurios kyšo pypkė — kukurūzų burbuolės kotas, ant galvos — juodas cilindras, per vidurį — stori rutuliai, visi tvieskia spiginančiu baltumu nuo dviejų šimtų vatų lemputės, įsuktos į ertmę kažkur ties besmegenio išeinamąja. Hemloko besmegeniai debiutavo prieš šešerius metus ir, reikia pasakyti, nepaprastai sėkmingai — dvidešimt vienas namas vienoje pusėje ir dvidešimt vienas kitoje, visa gatvė apstatyta dviem tiesiom kaip styga eilėm besmegenių — keturiasdešimt pėdų nuo žemės. Spalvota nuotrauka su žaviu pasakojimu viršelyje, brigados iš dviejų televizijų transliavo vaizdą tiesiogiai.

Kitais metais Stentono gatvė pietuose ir Ekermano gatvė šiaurėje pasipuošė atitinkamai šiaurės elniais ir sidabriniais varpeliais, o Parkų ir poilsio zonų komisija, ramiai paraginta Fromejerio, ėmė teikti prizus už kalėdines dekoracijas.