Джон Гришэм - Kalėdų nebus

Prieš dvejus metus įvyko katastrofa — vėtra nubloškė daugumą besmegenių į gretimą aptvertą teritoriją. Vis dėlto Fromejeris subūrė kaimynus, ir pernai Hemloką puošė naujos, kiek žemesnės versijos besmegeniai. Nedalyvavo tik du namai.

Kasmet Fromejeris nuspręsdavo, kokią dieną kelti besmegenius, o išgirdęs gandus apie Krenkų kruizą, nusprendė imtis to nedelsdamas. Po vakarienės jis surašė trumpą laiškutį kaimynams — taip jis darydavo bent porą kartų per mėnesį — išspausdino keturiasdešimt vieną egzempliorių ir pasiuntė šešetą savo vaikų įteikti kiekvienam Hemloko gatvės namo savininkui. Laiške buvo rašoma: „Kaimyne, oras rytoj turi būti geras, puikus metas pažadint besmegenį — paskambink Marčiui, Džudei arba tiesiai man, jei reikia pagalbos. Vikas Fromejeris“.

Liuteris paėmė laiškutį iš besišypsančio vaiko.

— Kas ten? — iš virtuvės pasiteiravo Nora.

— Fromejeris.

— Dėl ko?

— Dėl besmegenio.

Ji lėtai įėjo į svetainę, kur Liuteris laikė popieriaus puselę tarsi šaukimą į teismą. Pasibaisėję pasižiūrėjo vienas į kitą, ir Liuteris lėtai lėtai ėmė purtyti galvą.

— Turėsi tai padaryti, — pasakė ji.

— Ne, aš nekelsiu, — labai tvirtai tarė jis, sulig kiekvienu žodžiu vis keldamas balsą. — Tikrai nekelsiu. Man Vikas Fromejeris nenurodinės Kalėdoms namą puošti!

— Juk tai tik besmegenis.

— Ne, tai žymiai daugiau.

— Kas?

— Tai pats principas , Nora. Negi nesupranti? Galime pamiršti Kalėdas, jei mes jau taip, po velniais, šauniai pasirinkome ir...

— Nesikeik, Liuteri.

— Ir niekas, net Vikas Fromejeris negali mūsų sustabdyti, — ir dar garsiau: — manęs niekas neprivers to daryti! — Jis viena ranka rodė į lubas, o su kita mojavo laiškeliu. Nora pasitraukė į virtuvę. V

Hemloko besmegenį sudaro keturios dalys: platus apvalus pagrindas, kiek mažesnis sniego kamuolys, užtupdytas ant pagrindo, paskui liemuo ir tada galva su veidu ir skrybėle. Kiekvieną dalį galima sudėjus įkišti į didesniąją, todėl jas laikyti visus kitus vienuolika mėnesių nekelia didesnės problemos. Sumokėję už savo besmegenį 82,99 dolerių be transportavimo, kiekvienas jį išpakuodavo labai rūpestingai.

Ir išpakuodavo labai džiaugdamiesi. Visą popietę didžiumoje Hemloko garažų būdavo matyti besmegenių rutuliai — nuo jų būdavo valomos dulkės ir patikrinamos visos detalės. Paskui tie rutuliai surenkami, pastatomi kaip tikras besmegenis, viena dalis ant kitos, kol pasiekia septynių pėdų aukštį, ir jau viskas būna paruošta kelti ant stogo.

Pastatyti ant stogo nebūdavo taip jau paprasta. Prireikdavo kopėčių, virvės ir kaimyno pagalbos. Pirmiausia persijuosus juosmenį virve reikėdavo nuvalyti stogą, paskui — užkelti besmegenį, kuris, pagamintas iš kieto plastiko, svėrė kokius keturiasdešimt svarų — ir kelti jį labai atsargiai, kad nesubraižytum į bitumines čerpes. Pasiekęs aukščiausią vietą, besmegenis brezentine juosta būdavo pririšamas prie kamino — taip buvo sumąstęs pats Vikas Fromejeris. Į vidurius besmegeniui įsukama dviejų šimtų vatų galingumo lempa, ir elektros ilgintuvas nuo stogo permetamas į kiemą.

Vesas Trogdonas buvo draudimo makleris. Jis, paskambinęs į darbą, pranešė sergąs, todėl galėjo pradžiuginti savo vaikus pirmas iškėlęs besmegenį. Jis su žmona Triše tuoj po priešpiečių nuplovė savo besmegenį, paskui, jai įdėmiai stebint, užsikabarojo ant stogo, vargo ir reguliavo, kol pagaliau užduotis buvo baigta. Iš keturiasdešimt pėdų aukščio Vesas apžvelgė visą Hemloką ir liko visai patenkintas savimi, nes jautėsi nurungęs visus, net ir Fromejerį.

Kol Trišė virė kakavą, Vesas ėmėsi traukti dėžes su lemputėmis iš rūsio ir vilkti iki keliuko, kur sudėjo jas ir patikrino grandinę. Niekas Hemloke per Kalėdas neprikabinėdavo daugiau lempučių nei Trogdonas. Jis lemputėmis išringiuodavo kiemą, apkarstydavo krūmus, išpeltakiuodavo medžius, apraštuodavo namą, išpuošdavo langus — pernai švietė keturiolika tūkstančių lempučių.

Fromejeris anksti parėjo iš darbo, kad galėtų prižiūrėti visą vyksmą Hemloke, ir liko gan patenkintas pamatęs veiklą jau prasidėjus. Akimirką krimstelėjo pavydas, kad Trogdonas jį nurungęs, bet koks pagaliau skirtumas? Juodu susivieniję ilgai plušėjo pas ponią Eleną Mulholand — malonią našlę, jau pradėjusią kepti šokoladinius pyragaičius. Akimirksniu jos besmegenis jau stovėjo iškeltas, pyragaičiai suryti, o ponai iškeliavo kitur siūlyti savo paslaugų. Prie jų prisidėjo vaikai, taip pat ir Spaikas Fromejeris, dvylikametis, paveldėjęs iš tėvo organizatoriaus ir bendruomenės aktyvisto dvasią, ir jie visi traukė nuo durų prie durų visą popietę iki vakaro skubėdami, kol sustabdė tamsa.

Pas Krenkus Spaikas nuspaudė durų skambutį, bet jokio atsako nesulaukė. Pono Krenko Lexuso nebuvo matyti, ir tai visai nebuvo keista penktą valandą po pietų. Tačiau ponios Krenk Audi stovėjo garaže — tikras ženklas, kad ji namie. Ir dieninės, ir naktinės užuolaidos užtrauktos. Taip ir nesulaukusi atsakymo, gauja nuturseno prie Bekerio, kur prie namo iš gatvės pusės Nedas plovė besmegenį, o nuo laiptelių nurodymus jam lojo uošvienė.

— Jie nueina, — miegamajame į telefoną sušnabždėjo Nora.

— Kodėl šnabždi? — susijaudinęs paklausė Liuteris.

— Nes nenoriu, kad jie mane išgirstų.

— Kas tie jie?

— Vikas Fromejeris, Vesas Trogdonas, kažkas panašus į Brikslių vaikiną iš kito gatvės galo, dar keli vaikai.

— Įprastinė banditų gauja, ką?

— Panašesni į gatvės chuliganus. Dabar jie pas Bekerį.

— Tepadeda jiems Dievas.

— Kur besmegenis? — paklausė ji.

— Ten, kur buvo visą laiką nuo pat sausio. Kodėl klausi?

— Ak, nežinau.

— Komiška, Nora. Dabar jau šnabždi, kai reikia kalbėti telefonu, užsirakinusi namie, nes kaimynai eina nuo durų prie durų, kad padėtų kitiems kaimynams iškelti kažkokius juokingus septynių pėdų aukščio plastikinius sniego senius, kurie, beje, neturi absoliučiai nieko bendra su Kalėdomis. Ar kada nors apie tai bent susimąstei, Nora?

— Ne.

— Mes balsavome už šiaurės elnius, prisimeni?

— Ne.

— Juokinga.

— Aš nejuokauju.

— Besmegeniui — metų pertrauka, sutariam? Atsakymas — ne.

Liuteris švelniai padėjo ragelį ir pabandė susikaupti darbui. Sutemus lėtai parvažiavo namo visą kelią sau kalbėdamas, jog kvaila jaudintis dėl tokių niekų, kaip besmegenio kėlimas ant stogo. Ir visą kelią galvojo apie Voltą Šylą.

— Nagi, Šylai, — murmėjo pats sau. — Neapvilk manęs.

Voltas Šylas buvo jo varžovas Hemloke, toks niurzga, gyvenantis tiesiai priešais, kitoje gatvės pusėje. Du vaikai ką tik baigę koledžą, žmona, kovojanti su krūties vėžiu, mįslingas darbas su belgų konglomeratu, pajamos, rodos, didesnės už vidutines Hemloke — tačiau nors ir daug turėjo, Šylas ir jo ponia vylėsi, jog kaimynai manys juos turint žymiai daugiau. Kai Liuteris įsitaisė Lexus ‘ ą, ir Šylui prisireikė tokio pat. Belingtonas įsirengė baseiną, ir Šylui atsirado staigus poreikis plaukioti savo kieme — daktaras liepęs. Sju Krop iš vakarinio galo susitvarkė virtuvę pagal dizainerių projektą — sklido gandai, kad suplojusi 8000 dolerių — ir Bevė Šyl po pusmečio išleido 9000 dolerių.

Kaip beviltiškos kulinarės, pasak išmanančių, Bevės valgiai po atnaujinimo pasidarė dar šiurpesni.

Tačiau jų pasipūtimą šaltai sustabdė prieš pusantrų metų nustatytas krūties vėžys. Šylus tai parklupdė nejuokais. Daugiau jau nebesistengė pirmauti prieš kaimynus. Daiktai tapo beverčiai. Ligą jie pasitiko ramiai ir oriai ir, kaip paprastai, Hemlokas juos parėmė tarsi šeima. Praėjus metams po pirmosios chemoterapijos, belgų konglomeratas persigrupavo. Kad ir koks buvo Volto darbas, dabar jo pareigos žemesnės.