Джон Гришэм - Kalėdų nebus

O Liuteris — kurgi jis tokiomis baisiomis akimirkomis? Kodėl ji turi prisiimti pagrindinį smūgį dėl jo nepraktiško plano? Kodėl jai kautis priešakinėse linijose, kai jis sau jaukiai tupi ramiame biure bendraudamas su žmonėmis, kurie arba jam dirba, arba jo bijo? Tas Vilis ir Bekas — senų bičų klubas, sauja pasipūtusių šykštuolių finansininkų, tikriausiai garbinančių Liuterį už drąsą ignoruoti Kalėdas ir sutaupyti kelis žalius. Jei toks maištas ir galėjo kur nors kilti, tai aišku, kad tarp finansininkų.

Čia ji ir vėl apsvilo, o Liuteris saugiai sėdi darbe ir dar, matyt, vaidina didvyrį.

Kalėdas juk tvarko moterys, ne vyrai. Jos eina į parduotuves, puošia namus ir ruošia valgius, planuoja vakarėlius, siuntinėja atvirukus ir kuiste kuičiasi dėl tokių smulkmenų, apie kurias vyrai net nesusimąsto. O pagaliau kodėl jau Liuteriui taip magėjo išsisukti nuo Kalėdų, kai jis ir taip beveik nepajudina dėl jų piršto?

Nora užkaito, tačiau suvaldė įniršį. Kokia prasmė užvirti mergiočių peštynes nuo smurto kenčiančių moterų centre?

Kažkas prasitarė apie pertrauką, ir Nora pirmoji movė iš kambario. Važiuodama namo dar labiau įsikarščiavo — graužė nemalonios mintys apie Lilą ir jos pastabą dėl pinigų. Dar bjauresnės — apie savanaudį vyrą. Jai kilo skausminga pagunda spjauti į viską, įsismaginti ir, kol jis grįš namo, viską išpuošti. Ne per vėlu suplanuoti ir vakaronę. Fromejeris su džiaugsmu pasirūpins besmegeniu. Sutaupys iš dovanų, dar iš kelių dalykų, ir vis dar užteks pinigų kruizui.

Vos įsuko į Hemloką ir, aišku, pirmas dalykas, kurį pastebėjo — kad tik ant jų namo stogo nėra besmegenio. Tik palik spręsti Liuteriui, ir jų gražutis dviejų aukštų plytinis namukas stovės vienišas, tarsi Krenkai būtų kokie hinduistai ar budistai — kažkokia keista padermė, nešvenčianti Kalėdų.

Ji sustojo svetainėje, pasižiūrėjo pro priekinį langą, tiesiai ten, kur visada puikuodavosi jų graži eglutė, ir jai pirmąkart šovė mintis, koks šaltas ir nepapuoštas jų namas. Prikandusi lūpą nuėjo prie telefono, tačiau Liuteris buvo išbėgęs užkrimsti sumuštinio. Pluošte korespondencijos, kurią buvo išsitraukusi iš pašto dėžutės, tarp dviejų vokų su šventiniais atvirukais ji išvydo laišką, nuo kurio net sustingo. Oro paštas, iš Peru. Adresato pusėje — spaudas su ispaniškas žodžiais.

Nora atsisėdo ir atplėšė laišką. Du puslapiai, daili Bleiros rašysena, — žodžiai, brangesni už auksą.

Ji puikiai leidžianti laiką laukiniame Peru. Geriau nė būti negali — gyvenanti indėnų gentyje, kuri gyvuoja jau keliolika tūkstančių metų. Lyginant su mūsų standartais, jie baisūs skurdžiai, tačiau sveiki ir laimingi. Vaikai iš pradžių laikėsi atokiai, tačiau po truputį ėmę domėtis, užsimanę mokytis. Bleira dar kiek paplepėjo apie vaikus.

Gyvenanti žolinėje trobelėje su Steise — naująja drauge iš Ūtos. Kitos dvi savanorės iš Taikos korpuso įsikūrusios šalimais. Šis korpusas prieš ketverius metus įsteigęs mokyklėlę. Kad ir kaip būtų, ji esanti sveika, ir maistas geras, jokių baisių ligų ar nuodingų gyvūnų, o darbas — tikras iššūkis.

Paskutiniąja pastraipa pataikyta kaip pirštu į akį — paspirtis, kokios Norai taip mirtinai reikėjo. Parašyta buvo taip:

„Žinau, jums bus labai sunku tenai švęsti Kalėdas be manęs, bet prašau — neliūdėkite. Mano vaikučiai visiškai nieko nežino apie Kalėdas. Jie taip mažai turi ir taip mažai tenori, kad tiesiog jaučiu kaltę dėl beprotiško mūsų kultūros sudaiktėjimo. Čia nėra nei kalendorių, nei laikrodžių, todėl net abejoju, ar sužinosiu, kada jos ateis ir praeis.

(Be to, juk galėsime jas pasivyti kitąmet, ar ne?)“

Kokia protinga mergaitė. Nora dar sykį perskaitė, ir staiga ją užplūdo pasididžiavimas — ne tik dėl to, kad užaugino tokią protingą ir brandžią dukterį, bet ir dėl savo pačios sprendimo bent metus susilaikyti nuo beprotiško mūsų kultūros materializmo.

Ji vėl paskambino Liuteriui ir perskaitė jam laišką.

Pirmadienio vakaras prekybos centre! Tikrai ne mėgstamiausia Liuterio vieta, tačiau jis jautė, kad Norai reikia išeiti iš namų. Jie papietavo butaforinėje smuklėje viename centro gale, tada prasibrovė pro minias žmonių iki kito galo, kur vyko romantinės komedijos — serialo, kimšte prikimšto žvaigždžių, premjera. Vienas bilietas — aštuoni žali, ir už juos (Liuteris jau žinojo) turės atkentėti dar dvi nykias, aiškiai per brangiai apmokamų klounų, kikenančių pagal varganai sudurstytą siužetą, valandas. Bet kad ir kaip būtų, Norai patinka filmai, ir jis dėl šventos ramybės ėjo kartu. Nors būta baisios grūsties, kine — beveik tuščia, ir Liuteris pradžiugo, kad visiems kitiems tenka lakstyti po parduotuves. Jis patogiai įsitaisė kėdėje su kukurūzų spragėsiais ir užsnūdo.

Pabudo nuo alkūnės smūgio į šonkaulius.

— Knarki! — sušnypštė jam Nora.

— Na, tai kas? Juk čia tuščia.

— Ša, Liuteri.

Jis pabandė žiūrėti filmą, bet po penkių minučių jau buvo persisotinęs.

— Tuojau sugrįšiu, — sušnibždėjo ir išėjo.

Jau geriau grūstis per minią ir kad tave mindytų nei žiūrėti tokias kvailystes. Liftu užvažiavo į viršutinį aukštą, kur persisvėrė per turėklą ir ėmė stebėti maišatį apačioje. Kalėdų Senis buvo surengęs priėmimą sėdėdamas savo soste, ir eilė slinko labai lėtai. Virš ledo arenos iš senų garsintuvų blerbė kažkokia muzika, o vaikai, apsirengę elfų kostiumus, čiuožė aplink kažkokią iškamšą, truputį primenančią šiaurės elnią. Visi tėveliai į tai žiūrėjo pro vaizdo kameros akutę, bėginėjo nuvargę parduotuvės tarnautojai stumdydami vežimėlius ir krepšius, vis atsitrenkdami į kitus, bardami savo vaikus.

Dar niekada Liuteris nesijautė toks išdidus.

Priešpriešiais jis pastebėjo atsidariusią naują sportinių prekių parduotuvę. Nužingsniavo tenai pro langus jau matydamas minią ir aiškiai per mažai kasininkų. Tačiau jis juk tik žvalgėsi. Parduotuvės gale, gana mažame skyriuje, rado kvėpavimo po vandeniu įtaisą, bet juk dabar gruodis. Glaudės buvo Speedo firmos, per visur — kvapą gniaužiančio siaurumo ir pritaikytos ne vyresniems nei dvidešimties olimpiniams plaukikams. Greičiau maišelis nei drabužis. Liuteris net bijojo pajudinti. Jau geriau gaus katalogą ir saugiai užsisakys namie.

Išeinant iš parduotuvės prie pagrindinių durų buvo beįsiliepsnojąs ginčas — turbūt dėl nesusimokėtos iki galo prekės, kurios nebegalėjo rasti. Kokie mulkiai.

Jis nusipirko lieso jogurto ir stūmė laiką žingsniuodamas po viršutinę didžiąją salę su pasimėgavimu šypsodamasis iš sielų be vietos, spirgančių prie savo čekių. Stabtelėjo ir pažiopsojo į plakatą su natūralaus dydžio žavia jauna būtybe, apsirengusia pleištinėm kelnaitėm ir siaurute liemenėle, idealiai įdegusia oda. Ji kvietė užeiti į nediduką saloną, pavadintą Amžinasis įdegis . Liuteris apsižvalgė, lyg tai būtų nepilnamečiams draudžiamas knygynėlis, ir tada nėrė vidun, kur skaitydama žurnalą jo laukė Deizė. Rudas veidas per jėgą išsišiepė ir, rodės, tuoj suplyš per kaktą ir aplink akis. Dantys pabalinti, plaukai pašviesinti, oda patamsinta, ir akimirką Liuteris pasvarstė, kaip ta atrodžiusi prieš šią katastrofą.

Nieko keista, kad Deizė pranešė dabar esant visų palankiausią metų laiką visam paketui įsigyti. Specialus kalėdinis pasiūlymas — dvylika seansų už 60 dolerių. Tik po seansą kas antrą dieną, iš pradžių po penkiolika minučių, tačiau po truputį ilginant iki dvidešimt penkių. Baigęs paketą, Liuteris tapsiąs nuostabiai įdegęs ir neabejotinai pasirengęs bet kam, ką tik begalinti iškrėsti Karibų saulė.