Джон Гришэм - Kalėdų nebus

Jis žengė kelis žingsnius paskui ją prie kabinų eilės — tai vis plonasieniai kambarėliai su deginimosi lovomis kiekviename, ir nieko daugiau. Šiuo metu jie galėjo pasigirti moderniausiais FX-2000 BronzeMat ’ais tiesiai iš Švedijos, tarsi švedai būtų geriausiai išmaną apie deginimąsi. Iš pirmo žvilgsnio BronzeMat ’as Liuterį nugąsdino. Deizė paaiškino, jog „paprasčiausiai nusirengiate, taip, taip, viską, — sumurkė jinai, — lendate į įrenginį ir užsidengiate“ — tai Liuteriui kažkodėl labai priminė vaflių kepyklę. Kepi penkiolika ar dvidešimt minučių, laikmatis laiką skaičiuoja, duoda ženklą, tada atsikeli, apsirengi, ir viskas.

— Ar labai imi prakaituoti? — pasiteiravo Liuteris, niekaip negalėdamas įsivaizduoti savęs, gulinčio visiškai nuogo po aštuoniomis lempomis, kepinančiomis visas kūno dalis.

Ji paaiškino, kad pasidaro šilta. Baigęs paprasčiausiai nušluostai BronzeMat ‘o popieriniu rankšluosčiu, papurškęs valiklio, ir viskas jau paruošta kitam klientui.

— O kaipgi odos vėžys? — klustelėjo jis. Deizė jam atsakė apsimestinai juokdamasi. Tai jau ne. Gal tai ir būdavę pavojinga, kai naudotasi senesne įranga, kol deginimosi technologijos nebuvo ištobulinę taip, kad iš esmės nebeliko ultravioletinių spindulių, ir panašiai, taigi dabar naujieji BronzeMat ’ai saugesni ir už pačią saulę. Ji pati besideginanti jau vienuolika metų.

„Ir tavo oda primena pasvilintus karvės gaurus“, — mintyse pridūrė Liuteris.

Jis sukirto dėl deginimosi paslaugų paketų dviem — tai kainavo 120 dolerių. Išėjo iš salono pasiryžęs įdegti, kad ir kokių tai būtų galėję sukelti nepatogumų. Ir dar sukikeno pagalvojęs, kaip už popieriaus plonumo sienelės nusirenginės iki nuogumo ir sprausis į BronzeMat‘ą jo Nora. VII

Pareigūnas buvo vardu Šalinas, ir jis kiekvienais metais ateidavo apsižvalgyti. Jis buvo stuomeningas, nesinešiojo ginklo ir nedėvėjo liemenės, neturėjo nei dujinio pistoleto ar „banano“, nei žibintuvėlio ar sidabrinių sagų, nei antrankių ar radijo stotelės — jokios privalomosios amunicijos, kurią jo tarnybos broliai mėgdavo prisitvirtinti prie diržų ir kūno. Šalinas nekaip atrodė su uniforma, bet visi prie to buvo pripratę, taigi tai ir nerūpėjo. Jis patruliuodavo pietryčiuose, Hemloko pašonėje, turtingame priemiestyje, kur vienintelis nusikaltimas — retsykiais nuvaromas dviratis ar viršijęs greitį automobilis.

Tą vakarą Salino partneris buvo Trynas, augalotas, mėšlungiškai sukandęs dantis jaunas vyras su pūpsančiu iš po uniforminių marškinių apykaklės raumenų ratu, ir turėjo susikabinęs visut visus prietaisus ir instrumentus, o Šalinas — be jų.

Pamatęs pro durų akutę juos abu stovinčius ir spaudžiančius durų skambutį, Liuteris pirmiausia pagalvojo apie Fromejerį. Tai Fromejeris būtų galėjęs iškviesti policiją greičiau už pat į policijos viršininką.

Jis atidarė duris, išklausė privalomuosius sveikinimus ir pasilabijimus, paskui pakvietė juos užeiti. Jis to nenorėjo, tačiau žinojo juos nepasitrauksiant, kol neužbaigs viso ritualo. Trynas laikė suspaudęs lygų baltą vamzdį su kalendoriumi viduje.

Nora, vos prieš kelias sekundes drauge su vyru žiūrėjusi televizorių, staiga pranyko, nors Liuteris žinojo, kad ji — už stiklinių durų, virtuvėje, ir nepraleidžia nė žodelio.

Kalbėjo vien Šalinas. Liuteris pamanė, jog taip, matyt, yra dėl to, kad dramblotasis partneris mažai temoka žodžių. Labdaringoji policininkų asociacija vėl besinerianti iš kailio, kad tik kuo nuostabiau padėtų bendruomenei. Žaisliukai mažyliams, Kalėdų krepšeliai skurdesniesiems, Senelio apsilankymai, nuotykiai ledo arenoje, žygiai į zoologijos sodą. Ir dar jie nešą dovanų senukams prieglaudose bei veteranams į palatas ligoninėse. Šalinas tobulinęs savo prakalbas. Liuteris jau buvo girdėjęs jas anksčiau.

Kad apmokėtų vertingųjų šių metų savo projektų išlaidas, Labdaringoji policininkų asociacija dar sykį sudariusi gražų kitų metų kalendorių, kuriame, kaip ir pernai, galima pamatyti keletą jos narių veiklos akimirkų, kaip jie tarnaują žmonėms. Gavęs užuominą, Trynas staigiai ištraukė Liuteriui skirtą kalendorių, išvyniojo ir vertė gan didelius lapus, o Šalinas komentavo scenas vieną po kitos. Sausį puošė šiltai besišypsąs eismo reguliuotojas, mojantis mažiesiems darželinukams eiti per gatvę. Vasarį — dar ir už Tryną raumeningesnis faras, padedąs nelaimės ištiktam motociklininkui pakeisti padangą. Kažkokiu būdu pačiame darbo įkarštyje policininkas sugebėjo išspausti šypseną.

Kovui buvo skirta šiurpoka scena — avarija naktį, visur tvieskia lempos, o trys mėlynai apsirengę vyriškiai tariasi antakius suraukę.

Liuteris gėrėjosi nuotraukomis ir iliustracijomis, o mėnuo keitė mėnesį.

„O kurgi leopardinės trumpikės?“ — norėjosi paklausti. Arba pirtis? Gelbėtojas vien su rankšluosčiu ant strėnų? Prieš trejus metus LPA buvo pasidavusi paskutiniam mados šauksmui ir išleidusi kalendorių su savo lieknesnių ir jaunesnių narių nuotraukomis praktiškai be jokio drabužėlio — suprask, jie šypsosi madingai, išspaudžia atseit tokį iškankintą „Ak, kaip nekenčiu fotografuotis“ šiuolaikinės mados vypsnį. Galima sakyt, R klasė2. Buvo įdėję ilgiausią straipsnį pirmajame puslapyje.

Akimirksniu kilo vos ne skandalas. Kai skundai užliejo savivaldybę, įsikišo pats meras. LPA direktorius buvo atleistas, neparduotieji kalendoriai sumesti ir sudeginti, o vietinė televizija viską transliavo tiesiogiai!

Nora pasilaikė tą kalendorių rūsyje, kur slapta gėrėjosi visus metus.

Patraukliųjų vyrukų kalendorius tapo finansine katastrofa visiems su tuo susijusiems, tačiau sukėlė žymiai daugiau susidomėjimo per kitas Kalėdas. Pardavimų kone padvigubėjo.

Liuteris kasmet nusipirkdavo po vieną, bet tik todėl, kad kitaip negalėjo būti. Keista, bet prie kalendorių nerasdavai jokios kainos, bent jau prie tų, kuriuos atnešdavo Šalinas, Trynas ir kiti tokie. O jų apsilankymai kainavo kiek daugiau — truputį geros valios, kurios buvo tikimasi iš Liuterio ir panašių žmonių, — kad jie paprasčiausiai numes tą sumą, nes juk taip reikia. Būtent tokio priverstinio kyšio reikalavimo Liuteris ir negalėjo pakęsti. Pernai asociacijai jūs pasirašėte šimto šlamančiųjų čekį, bet — tik jau ne šiemet.

Pristatymui pasibaigus, Liuteris išsitiesė ir tarė:

— Man jo nereikia.

Šalinas kryptelėjo galvą lyg būtų nesupratęs, Tryno sprandas išsišovė dar per colį.

Šalinas išsiviepė kvaila šypsena. Ji sakė: „Tau gal jo ir nereikia, bet juk vis tiek nupirksi“.

— Kodėl gi? — paklausė jis.

— Jau turiu kitų metų kalendorių.

Norai, kramtančiai nagą ir sulaikiusiai kvapą, tai buvo naujiena.

— Bet ne tokių, — sugebėjo išurgzti Trynas. Šalinas dėbtelėjo į jį tarsi įsakydamas: „Tylėt!“

— Biure turiu du kalendorius ir du namie ant stalo, — pasakė Liuteris. — Turime vieną prie telefono virtuvėje. Laikrodis man tiksliai pasako, kuri dabar diena, taip pat ir kompiuteris. Per virtinę metų man dar nė sykio neprasprūdo nemačiom nė viena diena.

— Mes renkame pinigus neįgaliems vaikams, pone Krenkai, — pasakė Šalinas, ir jo balsas staiga tapo tylus ir prikimęs. Nora pajuto besisunkiant ašarą.

— Mes šelpiame neįgalius vaikus, pareigūne, — atšovė Liuteris. — Per „Jungtinį kelią“, per bažnyčią ir per mokesčius šelpiame kiekvieną skurstančiųjų grupę, kokią tik sugebėtumėte įvardyti.

— O ar jūs nesididžiuojate savo policininkais? — šiurkščiai paklausė Trynas, be abejo, kartodamas eilutę, kurią buvo girdėjęs iš Salino kur nors kituose namuose.