Джон Гришэм - Kalėdų nebus

Liuteris sekundę susiturėjo ir leido sukilti pykčiui. Argi kalendoriaus pirkimas — tai vienintelis būdas parodyti didžiavimąsi vietinėmis policijos pajėgomis? Lyg kyšio numetimas tiesiog jo svetainės vidury būtų įrodymas, kad jis, Liuteris Krenkas, tvirtai palaiko mėlynai uniformuotų berniukų užnugarį?

— Pernai miestui sumokėjau tūkstantį tris šimtus mokesčių žaliais, — ištarė Liuteris, akimis vis labiau nuplieksdamas jaunąjį Tryną. — Dalis jų nuėjo jūsų algai. Kita dalis — ugniagesiams, šiukšlininkams, gatvių valytojams, merui ir gan gausiam jo darbuotojų būriui, teisėjams, antstoliams, kalėjimams, visiems tiems savivaldybės tarnautojams bei žmogeliams iš Gailestingumo ligoninės. Jie atlieka svarbų darbą. Ir jūs, pone, dirbate labai svarbų darbą. Didžiuojuosi visais mūsų miesto tarnautojais. Bet kuo gi čia dėtas kalendorius?

Žinoma, Trynui dar niekas niekada nebuvo šito taip logiškai išdėstęs, ir jis atsakymo neturėjo. Neturėjo ir Šalinas — dėl to paties logiškumo. Stojo įtempta tyla.

Kadangi Trynas nebuvo pajėgus sumąstyti kokio protingo atkirčio, jis irgi įsiuto ir nusprendė užsirašyti Krenko automobilio numerį ir, pasislėpęs kur nors krūmuose, galbūt pričiupti jį — viršijusį greitį arba pralėkusį „stop“ ženklą. Aplenks jį, luktelės sarkastiško komentaro, ištrauks iš mašinos, nudrėbs ant kapoto, kitiems pro šalį važiuojant ir spoksant užners antrankius ir įkiš į kalėjimą.

Nuo tokių malonių minčių Trynas išsišiepė. Tačiau Šalinas nesišypsojo. Jis buvo girdėjęs gandus apie Liuterį Krenką ir jo paikus Kalėdų planus. Fromejeris papasakojo.

Praeitą naktį pravažiavo ir matė gražų nepapuoštą namą be besmegenio, tiesiog stovintį sau taikingai, tačiau kažkaip keistai ne tokį.

— Gaila, kad jūs taip manote, — liūdnai pasakė Šalinas. — Mes tik stengiamės padėti daugiau vargstantiems vaikams.

Nora jau ketino šauti pro duris ir pasakyti: „Štai jums čekis, duokite man kalendorių!“, bet ji taip nepasielgė, nes padariniai būtų buvę ne itin malonūs.

Liuteris linktelėjo sukandęs dantis, atkakliai į juos žiūrėdamas, ir Trynas ėmė gan teatrališkai vynioti kalendorių, kurį dabar iškiš kam nors kitam. Didžiulių jo letenų spaudžiamas, tas pokšėdamas ir glamžydamasis darėsi vis mažesnis. Galiausiai, kai jau buvo storumo sulig šluotkočiu, Trynas sukišo jį į movą ir kaukštelėjo dangtį. Ceremonija baigta, laikas jiems nešdintis.

— Linksmų Kalėdų, — pasakė Šalinas.

— Ar policija vis dar remia našlaičių futbolo komandą? — pasiteiravo Liuteris.

— Taip, žinoma, remiame, — atsiliepė Trynas.

— Tai ateikite dar kartą pavasarį, ir duosiu šimtą žalių uniformoms.

Tačiau tai niekuo nepadėjo pareigūnams. Jie nesugebėjo išspausti „Ačiū“, o tik linktelėjo ir žvilgtelėjo vienas į kitą.

Liuteris šaltai ir formaliai palydėjo juos pro duris, niekas nieko nepasakė, tik Trynas erzinamai trankė vamzdžiu sau per petį kaip nuobodžiaujantis faras, vidurnaktį su „bananu“ rankose laukiąs kam čia užvožti.

— Juk reikėjo tik šimto dolerių, — piktai tarė Nora, sugrįžusi į kambarį. Liuteris žiūrėjo pro užuolaidas norėdamas įsitikinti, kad jie jau tikrai išėjo.

— Ne, brangioji, žymiai daugiau, — atsakė patenkintas savimi, atseit padėtis esanti sunki ir tik jis vienintelis visa tai suprantąs. — Gal dar jogurto?

Badaujančiajam mintis apie maistą ištrynė iš galvos visa kita. Kiekvieną naktį jie sau leisdavo iškabinti nedidelį nesaldinto lieso jogurto indelį su vaisių imitacija, visada pasilaikomą pabaigai. Liuteris jau buvo numetęs septynis svarus, Nora — šešis.

Jie važinėjosi po apylinkes sunkvežimiu pikapu dairydamiesi taikinio. Dešimt jų sėdėjo gale, įsitaisę ant šieno ryšulių, ir imdavo giedoti, kai mašina riedėdavo pirmyn. Po apklotais laikėsi susiėmę už rankų, grabaliodavosi šlaunis — bet nepavojingai, tik žaisdami, bent jau šiuo momentu. Jie — liuteronai. Jų vadovė — prie vairo, šalia jos — pastoriaus žmona, sekmadieniais dar ir pagrojanti vargonais.

Sunkvežimis įsuko į Hemloką, ir taikinys tapo akivaizdus. Artėdami prie neišpuošto Krenkų namo, jie sulėtino greitį. Laimė, Voltas Šylas triūsė kieme vargdamas su ilgintuvu, kuris buvo kokiomis aštuoniomis pėdomis per trumpas, kad pasiektų elektros tinklą garaže ir apšviestų buksmedžius, rūpestingai apaustus keturiais šimtais naujų žalių lempučių. Kadangi Krenkas nesiruošė puošti aplinkos, jis, Šylas, nusprendė pasistengti už du.

— Tie žmonės namie? — pasiteiravo Volto vairuotoja sunkvežimiui sustojus. Ji linktelėjo į Krenkų namo pusę.

— Taip. Kodėl klausiate?

— O, mes sau važinėjame giedodami Kalėdų giesmes. Čia jaunimo grupelė iš Šv. Morkaus liuteronų bažnyčios.

Voltas staiga nusišypsojo ir metė ilgintuvą. Kaip miela, pamanė. Krenkas vis dar įsivaizduoja, kad gali pasprukti nuo Kalėdų.

— Jie žydai? — pasiteiravo ji.

— Ne.

— Budistai ar dar kas nors?

— Ne, visiškai ne. Iš tiesų — metodistai. Jie šiemet bando išvengti Kalėdų.

— Ką?

— Juk girdėjote, ką sakiau, — Voltas stovėjo greta vairuotojos durelių visas šypsulingai švytėdamas. — Jis toks keistuolis. Nešvenčia Kalėdų, kad sutaupytų pinigų kruizui.

Vairuotoja ir pastoriaus žmona iš tolo įdėmiai nužvelgė Krenkų namą kitoje gatvės pusėje. Vaikai sunkvežimyje nutilo ir gaudė kiekvieną žodį. Ratai ėmė suktis.

— Manau, jiems padėtų Kalėdų giesmių giedotojai, — paslaugiai pridūrė Šylas. — Važiuokite.

Sunkvežimis ištuštėjo — choras pabiro ant šaligatvio. Sustojo greta Krenkų pašto dėžutės.

— Arčiau! — suklykė Šylas. — Jie neprieštaraus.

Giesmininkai išsirikiavo šalia namo, greta visų mėgstamiausio Liuterio gėlyno. Šylas nulėkė prie savo laukujų durų ir liepė Bevei paskambinti Fromejeriui.

Liuteris gramdė jogurto indelio kraštus, kai prie pat ausies kilo triukšmas. Giedotojai nieko nelaukę užplėšė pirmąjį posmelį iš „Dievo ramybė jums, mielieji ponai“, ir Krenkai puolė slėptis. Paskui susilenkę pabėgo iš virtuvės — Liuteris pirmas, Nora iš paskos — į svetainę, prie lango, kur, laimė, užuolaidos buvo užtrauktos.

Pastebėję Liuterį žvilgčiojant pro plyšį, choristai jam energingai pamojavo.

— Kalėdų giedotojai, — sušnypštė Liuteris žingtelėjęs atgal. — Štai ten, visai prie mūsų ėglių.

— Kaip miela, — labai tyliai pasakė Nora.

— Miela? Jie peržengė mūsų privačios nuosavybės ribas. Tai pažeidimas.

— Nieko jie neperžengė.

— Žinoma, peržengė. Jie stovi mūsų valdose be mūsų kvietimo. Kažkas jiems pasakė, kad ateitų, turbūt Fromejeris arba Šylas.

— Kalėdų giedotojai jokių ribų neperžengia, — nenusileido Nora kone šnabždėdama.

— Žinau, ką kalbu.

— Tai paskambink savo draugams policijos skyriuje.

— Galėčiau taip padaryti, — susimąstė Liuteris vėl žvelgdamas pro plyšį.

— Dar ne per vėlu nusipirkti kalendorių.

Netrukus čia sugužėjo visa Fromejerių šeimynėlė: Spaikas gaujos priešakyje, su riedlente, o kol visi jie susimetė už giedotojų, triukšmą nugirdo ir Trogdonai, kurie irgi sumanė dėtis prie sujudimo. Paskui — Bekeriai su uošviene iš paskos, Rokiu — hipiu, atsivelkančiu paskiausiai.

„Skamba vėl, skamba vėl...“ — nuaidėjo antroji giesmė, gyvai ir garsiai atliekama, be abejo, įkvėpta viso to, kas vyksta. Chorvedė mostelėjo, kad kaimynai irgi uždainuotų, ir tie patenkinti taip ir padarė, o kai buvo užtraukta „Tyli naktis“, choras pagausėjo mažiausiai iki trisdešimt narių. Giedotojai nepataikydavo į kas antrą gaidą, kaimynai prasčiau giedoti irgi nebegalėjo, o garsas buvo toks, kad senis Liuteris ten, viduje, turėjo susiriesti.