Джон Гришэм - Kalėdų nebus

— Nurimk, Liuteri. Jau padaryta. O gėrimai — tai neturėjau laiko nupirkti vyno. Tau teks važiuoti.

— Nesitrauksiu iš savo saugių namų.

— Ne, trauksiesi, ir nemačiau, kad besmegenis stovėtų.

— Besmegenio nekelsiu. Aš apsisprendęs.

— Ne, kelsi.

Vėl suskambo telefonas, ir Nora čiupo ragelį.

— Kas čia galėtų būti? — sumurmėjo Liuteris pats sau. — Nieko blogiau jau turbūt nebebus.

— Bleira, — pasakė Nora. — Sveika, brangute.

— Duok man telefoną, — toliau murmėjo Liuteris. — Pasiųsiu juos atgal į Peru.

— Jūs jau Atlantoje — puiku, — pasakė Nora, — pauzė. — Mes verdame viską, ruošiamės vakarėliui, — pauzė. — Mes irgi labai susijaudinę, mieloji, negalime sulaukti, — pauzė. — Žinoma, kepu karamelinį pyragą, tavo mėgstamiausią, — ji pažvelgė į Liuterį siaubo sklidinom akim. — Taip, brangute, šeštą būsime oro uoste. Myliu tave.

Liuteris pasižiūrėjo į laikrodį. Trečia.

Ji padėjo ragelį ir tarė:

— Man reikia dviejų svarų karamelės ir stiklainio zefyrinio kremo.

— Baigsiu puošti eglutę — reikia pakabinti dar kelis žaisliukus, — pasakė Liuteris. — Neisiu kautis su miniomis.

Nora sekundę pakramtė nagą ir įvertino padėtį. Vadinasi, gimsta planas, turbūt — dargi labai išsamus.

— Darykime šitaip, — pradėjo ji. — Iki keturių baigiame puošti. Kiek laiko atims besmegenis?

— Tris dienas.

— Ketvirtą, paskutinįkart, nuvažiuosiu į miestą, o tu pastatysi ant stogo besmegenį. O tada pasiimsime telefonų knygą ir vėl paskambinsime visiems paeiliui.

— Niekam nesakyk, kad ateis Andervudas.

— Ša, Liuteri.

— Rūkytas upėtakis ir Mičas Andervudas. Tokio renginio mieste dar nebuvo.

Nora paleido Sinatros kalėdinį diską, ir dvidešimt minučių Liuteris toliau kabino žaisliukus ant Trogdonų eglutės, o Nora dėliojo žvakes ir molinius Kalėdų Senelius, puošė židinį dirbtiniais bugieniais ir amalais. Ilgą laiką jie netarė vienas kitam nė žodžio, paskui Nora pralaužė ledus, pateikė tolesnius nurodymus:

— Tos dėžės gali grįžti į palėpę.

Iš visų dalykų, kurių Liuteris neapkentė per Kalėdas, turbūt visų bjauriausias — nešioti aukštyn žemyn dėžes ištraukiamomis palėpės kopėčiomis. Užlipi laiptais į antrą aukštą, prasispraudi siauru koridoriumi tarp dviejų miegamųjų, tada persidėlioji viską, kad pro palėpės angą, pasilypėjęs liaunomis kopėtėlėmis, praspraustum neįmanomai didelę dėžę. Ar žemyn, ar aukštyn — nesvarbu, tik stebuklas, kad per tuos metus jis dar nė karto rimtai nesusižeidė.

— O paskui imkis besmegenio, — karktelėjo ji tarsi admirolas.

Ji rimtai prirėmė pastorių Zabriskį, ir tas galiausiai pasižadėjo pusvalandžiui užlėkti. Liuteris su grasinimais paskambino savo sekretorei, Doksei, ir ją tol mygė, kol ši sutiko užbėgti kelioms minutėms. Doksė buvo triskart ištekėjusi, šiuo metu nesusituokusi, bet visada turėdavo kokį neaiškų draugelį. Tuodu, dar pastorius Zabriskis su ponia pastoriene, dar Andervudų šeimynėlė — optimistiškai skaičiuojant, aštuoni žmonės, jei visi sueitų vienu metu. Su Krenkais, Bleira ir Enrike — dvylika.

Nuo to dvylikos Nora vėl vos neapsiverkė. Dvylika per Kūčias jų svetainėje atrodys kaip trys.

Ji paskambino į dvi savo lankomiausias vyno krautuves. Viena buvo uždaryta, kita dirbsianti tik pusvalandį. Ketvirtą Nora išlėkė, apipylusi Liuterį nurodymų kruša, o šis tuomet jau rezgė slaptą mintį apie konjaką, išgėrimą rūsyje. XVI

Praėjus vos kelioms minutėms po Noros išvažiavimo suskambo telefonas. Liuteris griebė ragelį. Gal čia vėl Bleira. Pasakytų jai tiesą. Įkrėstų proto, kokia kvaila buvo ši staigmena paskutinę minutę, kokia savanaudiška. Užgautų ją, bet ji su tuo susitvarkytų. Besiruošiant vestuvėms jai kaip niekada reikės jų pagalbos.

— Klausau! — riktelėjo jis.

— Liuteri, čia Mičas Andervudas, — pasigirdo dudenantis balsas, nuo kurio Liuteriui norėjosi galvą krosnin kišti.

— Sveikas, Mičai.

— Linksmų tau Kalėdų. Klausyk, žinai, ačiū už kvietimą ir visa kita, bet mes jau nebeturim kur jus įsprausti, žmogeliai. Aibė tų kvietimų, žinai.

Taip, taip, Andervudai — kiekvienų pirmajame sąraše. Žmonės prašyte prašosi nepakenčiamų Mičo tiradų apie turto mokesčius ir administracinį perskirstymą.

— Na, iš tiesų labai gaila, Mičai, — pasakė Liuteris. — Gal kitais metais.

— Žinoma, paskambinkit.

— Linksmų Kalėdų, Mičai.

Iš surinktų dvylikos liko tik aštuoni, o jo laukė ir daugiau išdavysčių. Dar Liuteriui nė žingsnio nežengus, telefonas vėl suskambo.

— Pone Krenkai, čia aš, Doksė, — pasigirdo iš paskutiniųjų spaudžiamas balselis.

— Labas, Dokse.

— Apgailestauju dėl jūsų kruizo ir viso kito.

— Jau sakei.

— Taip, klausykit, dar kai kas paaiškėjo. Tas vaikinas, su kuriuo susitikinėju, ruošėsi padaryti man staigmeną — nusivesti vakarienės į Odadirbių rūmus. Šampanas, ikrai ir taip toliau. Jis užsakė prieš mėnesį, tikrai negaliu jam atsakyti.

— Žinoma, negali, Dokse.

— Užsakė limuziną, viską. Tikras meilutis.

— Aišku, Dokse, aišku.

— Niekaip negalėsime pas jus ateiti, bet labai norėčiau pamatyti Bleirą.

Bleiros nebuvo vieną mėnesį. Doksė nebuvo jos mačiusi jau dvejus metus.

— Aš jai perduosiu.

— Atsiprašau, pone Krenkai.

— Nieko tokio.

Beliko šeši. Trys Krenkai, plius Enrike ir pastorius Zabriskis su žmona. Jis buvo beskambinąs Norai pranešti liūdnų žinių, bet kam ją jaudinti? Vargšelė išvažiavusi, verčiasi per galvą. Kam ją virkdyti? Kam duoti jai dar vieną dingstį širsti, kad iš puikios jo minties teišėjo šnipštas?

Dar kiek, ir Liuteris jautė neatsilaikysiąs truktelėt konjako, nors ir nebūtų galėjęs sau šito pripažinti.

Spaikas Fromejeris išpyškina viską, ką matęs ir girdėjęs. Turint kišenėje keturiasdešimt žalių ir aplink sklandant vis silpstančiai priesaikai tylėti, jam iš pradžių nesinorėjo nieko sakyti. Bet visas Hemlokas buvo sujudęs. Viko, tėvo, kiek pabakintas, jis viską išklojo.

Papasakojo, kaip jam buvo sumokėta už pagalbą ištraukti eglutę iš Trogdono namų, kaip padėjęs ponui Krenkui pastatyti tą medelį jo svetainėje, paskui abu tiesiog sumetę ant jos žaisliukus ir lemputes, kaip ponas Krenkas vis trynėsi aplink telefoną ir skambinėjo visiems, kaip jis prisiklausęs iki soties, kad suprastų, jog Krenkai paskutinę minutę ruošia Kūčių vakarėlį, bet niekas nenori ateiti. Vakaronės priežasties jis negalėjęs nustatyti, nei to, kodėl tokia skuba — nes pirmiausia ponas Krenkas kalbėjęs telefonu virtuvėje, ir kuo tyliau. Ponia Krenk laksčiusi su įpareigojimais ir skambinusi kas dešimt minučių.

Ten, pas Krenkus, padėtis labai įtempta, pasak Spaiko.

Vikas pasuko Nedui Bekeriui, kurį buvo perspėjęs Voltas Šylas, ir netrukus visas trejetas telefonu surengė konferenciją Voltui ir Nedui įdėmiai stebint Krenko namus.

— Ji vėl paskubom išvažiavo, — raportavo Voltas. — Niekada dar nemačiau, kad Nora lėktų tokiu greičiu.

— Kur Liuteris? — paklausė Fromejeris.

— Vis dar viduje, — atsakė Voltas. — Atrodo, baigė krapštytis su eglute. Turiu pasakyti, pas Trogdonus ji man atrodė gražiau.

— Kažkas ten vyksta, — pasakė Nedas Bekeris.

Nora pirkinių vežimėlyje turėjo dėžę vyno: šešis butelius raudonojo ir šešis baltojo, nors nebuvo tikra, kam perka tiek daug. Kas gi pagaliau šitiek išgers? Gal ji pati. Dar brangių dalykų prisikrovė. Norėjo, kad Liuteris pasiustų gavęs sąskaitą. Ruošėsi sutaupyti visus tuos pinigus per Kalėdas, o dabar, žiūrėk, kokia košė.