Джон Гришэм - Kalėdų nebus

Bleira bus laiminga, Enrike pamatys tikras amerikietiškas Kalėdas, Nora, tikėkimės, bus nuraminta.

Tada jis pagalvojo apie Islandijos princesę , rytoj išplauksiančią iš Majamio be dviejų keleivių ir trauksiančią link paplūdimių ir salų, taip viliojusių Liuterį.

Jam pasidarė taip blogai, kad vos neapsivėmė.

Voltas Šylas buvo virtuvėje, kur Bevė baigė ruošti pyragą, ir tiesiog iš įpročio nuėjo prie lango pasižiūrėti į Krenkų namus. Iš pradžių — nieko, o paskui sustingo. Virš stogo, prie kamino, išvydo Liuterio akis, po to — lėtai kylantį juodą besmegenio cilindrą, netrukus — veidą.

— Beve! — sucypė jis.

Liuteris įsiręžęs atsistojo, skubiai apsidairė tarsi koks plėšikas, prisirišo prie kamino ir tada ėmė traukti besmegenį.

— Turbūt juokauji, — pasakė Bevė šluostydamasi rankas. Voltas taip kvatojo, kad nieko negalėjo ištarti. Jis čiupo telefoną skambinti Fromejeriui ir Bekeriui.

Kai besmegenis pasirodė visas, Liuteris atsargiai pristūmė jį prie kamino iš priekio, ten, kur ir norėjo jį pastatyti. Planas — kaip nors jį čia trupučiuką išlaikyti, kol apvynios dviejų colių pločio brezento juostą apie palyginti storą viduriniąją dalį ir tvirtai pririš prie kamino. Visai kaip pernai. Tuomet šitaip pririštas laikėsi labai gerai.

Vikas Fromejeris nulėkė į rūsį, kur vaikai žiūrėjo kalėdinį filmą.

— Ponas Krenkas kelia besmegenį. Vaikai, eikite pažiūrėti, tik būkite ant šaligatvio.

Rūsys ištuštėjo.

Iš gatvės pusės ant stogo buvo prišalęs ledo lopas — už kelių colių nuo Liuterio, ir jis to nematė. Pastatęs į vietą besmegenį, bet dar jo nepritvirtinęs, vargdamas su nailono virve, kad ją atsirištų, stengdamasis gerai pritvirtinti elektros ilgintuvą ir juostą prie kamino bei ruošdamasis atlikti kone pavojingiausią veiksmą per visą šį dalyką, jis išgirdo apačioje balsus. Ir kai pasisuko pasižiūrėti, kas jį stebi, neapdairiai užlipo ant ledo prie pat kraigo, ir viskas čiūžtelėjo.

Besmegenis persivertė ir dingo kūliais risdamasis per stogą niekieno nelaikomas: nei virvių, nei laido, nei juostų — nieko. Liuteris buvo čia pat už jo, tačiau, laimė, įsiraizgė į visus tuos raišalus. Slysdamas žemyn galva stačiu stogo šlaitu ir rėkdamas taip garsiai, kad ir Voltas su Beve galėjo girdėti būdami viduje, Liuteris kaip sniego griūtis lėkė tiesiai mirčiai į nasrus.

Vėliau — tik jis, žinoma, niekam nesakys — jam atminty su visom smulkmenom bus išlikęs visas šis kritimas. Akivaizdu, kad stogo pusėje nuo gatvės buvo daugiau ledo nei matomoje iš kiemo, ir užlipęs ant tos čiuožynės jis pasijuto tarsi ledo ritulys. Gerai prisiminė, kaip lėkė nuo stogo žemyn galva betoninio keliuko link. Ir dar prisiminė išgirdęs, tik nepamatė, kaip kažkur netoliese sudužo besmegenis. Tada — veriantis skausmas ir kritimas nutrūko: skausmas ties kulkšnimis, kai virvė ir ilgintuvas staiga baigė vyniotis. Ant jų ir pakibo vargšas Liuteris, tačiau neabejotinai tai ir išgelbėjo jam gyvybę.

Stebėti, kaip kniūbščias Liuteris šauna stogu žemyn, — matyt, stengdamasis sugauti šokinėjantį besmegenį, — Voltas Šylas daugiau nebepajėgė. Vos neplyšo iš juoko, kol susirietė susiėmęs pilvą. Bevė stebėjo pašiurpusi.

— Nutilk, Voltai! — suriko ji, paskui: — Daryk ką nors! — Liuteriui pakibus ir besisukaliojant galva virš betono, kojom arti latako.

Liuteris bejėgiškai lingavo ir sukiojosi virš keliuko. Po kelių apsisukimų virvė standžiai susivijo su ilgintuvu ir liovėsi sukusis. Jam pasidarė bloga, ir jis akimirką užsimerkė. Kaip vemti, kai kybai žemyn galva?..

Voltas surinko 911. Pranešė, kad Hemloke susižeidė ir galbūt miršta žmogus, todėl reikia tuoj pat išsiųsti gelbėtojus. Tada išlėkė iš namų, per gatvę, kur po ore sustingusiu Liuteriu buvo susirinkę Fromejerio vaikai. Vikas Fromejeris — tekinom, nuo Liuterio jį skyrė jau tik du namai, o gretimais pro duris vertėsi visas Bekerių klanas.

— Vargšas besmegenis, — išgirdo Liuteris vieną vaiką sakant.

„Vargšas besmegenis, šūdžiau“, — norėjo anam atrėžti pats Liuteris.

Nailoninė virvė apsimazgiusi pjovė kulkšnį. Jis bijojo pakrutėti, nes atrodė, kad virvė pamažiukais tįsta. Jis vis dar laikėsi pakibęs per aštuonias pėdas nuo žemės, ir kritimas būtų baigęsis katastrofiškai. Liuteris bandė kvėpuoti ir sutelkti nuovoką. Išgirdo triukšmingai artėjant Fromejerį. „Būkit geri, nušaukite mane“.

— Liuteri, tau viskas gerai? — klausė Fromejeris.

— Puikiai, Vikai, ačiū. Kaip tau? — Liuteris vėl ėmė suktis — pamažiukais, lėtai gręžiodamasis vėjuje. Netrukus jis apsisuko aplink savo ašį ir vėl atsigręžė į gatvę, akis į akį su kaimynais, kuriuos dabar mažiausiai tenorėjo matyti.

— Atneškite kopėčias, — pasakė kažkuris.

— Ar jam čia apie kojas elektros laidas? — paklausė kažkas kitas.

— Kurgi pririšta virvė? — susirūpino dar vienas. Visi balsai buvo pažįstami, bet Liuteris negalėjo jų atskirti.

— Paskambinau devyni vienuolika, — išgirdo kalbant Voltą Šylą.

— Dėkui, Voltai, — garsiai pasakė Liuteris kažkam, miniai. O pats vėl pasisuko į namą.

— Man atrodo, besmegenis negyvas, — sumurmėjo vienas paaugliukas kitam.

Kabodamas tenai, laukdamas mirties, — laukdamas, kol virvė išslys ir galutinai pasileis, tada — trenksis žemėn, — Liuteris, naujai atgavęs įkarštį, ėmė nekęsti Kalėdų. Tik pažiūrėkite, ką iš jo padarė tos Kalėdos.

Viskas per tas Kalėdas.

Nekentė ir savo kaimynų, visų jų — ir jaunų, ir senų. Jie dešimtimis dabar būrėsi ant jo keliuko, jis girdėjo juos renkantis ir lėtai sukdamasis vis pastebėdavo atbėgant ir dar daugiau pasižiūrėti šio reginio.

Virvė ir laidas kažkur viršuje pokštelėjo ir nutrūko, ir Liuteris krito dar šešis colius, kol vėl pakibo. Minia aiktelėjo — be abejo, kai kurie jau norėjo ploti.

Fromejeris amsėjo įsakymus, sakytum, su tokiomis situacijomis susiduria kasdien. Atsirado dvejos kopėčios, jos buvo pastatytos abipus Liuterio. Iš kiemo pusės riktelėjo Nedas Bekeris — radęs, už ko laikąsis elektros laidas su nailono virve, ir, sprendžiant iš jo begalinės patirties, ilgai šitaip nesilaikysią.

— Ar buvai įjungęs ilgintuvą? — paklausė Fromejeris.

— Ne, — atsakė Liuteris.

— Nuleisime tave žemyn, gerai?

— Taip, prašyčiau.

Vienomis kopėčiomis užlipo Fromejeris, kitomis — Nedas Bekeris. Liuteris žinojo, kad apačioje — Sveidas Keras, taip pat ir Ralfas Brikslis, Džonas Goldis bei dar keletas vyresnių gatvės berniukų.

„Mano gyvybė — jų rankose“, — tarė sau Liuteris ir užsimerkė. Jis svėrė šimtą septyniasdešimt keturis svarus, vienuolika numetęs prieš kruizą, ir buvo gana rimtai susirūpinęs, kaipgi jie iš tikrųjų jį atriš, o paskui nuleis ant žemės. Gelbėtojai buvo pagyvenę vyrai, kurie jei ir paprakaituodavo, tai tik golfo aikštelėje. Tikrai ne sunkumus kilnodami.

Sveidas Keras buvo trapus vegetaras, vargiai bepakeliantis laikraštį, o dabar ir jis stovi po Liuteriu vildamasis padėti jį nuleisti ant žemės.

— Kokį turi planą, Vikai? — paklausė Liuteris. Buvo sunku kalbėti pakibusiam. Nuo žemės traukos visas kraujas suplūdo galvon, ir jis pulsavo.

Vikas padvejojo. Iš tikrųjų jie neturi plano.

Liuteris nematė tiesiai po juo stovinčio vyrų būrio, kuris bet kokiu atveju neleistų nukristi tiesiasi ant žemės.

O išgirdo Liuteris du dalykus. Pirma, kažkas pasakė:

— Ten Nora!

O tada pasigirdo sirenos. XVIII