Джон Гришэм - Kalėdų nebus

Hemloke ta naktis buvo triukšminga. Pro Krenkų namą vis prasukdavo audringų įsisiautėjusių giesmininkų pulkai. Ne kartą prie jų prisidėdavo kaimynai, pasidavę akimirkos nuotaikai. Sykį Liūtų klubo chorui įdurmais pasigirdo: „Besmegenio, besmegenio!“

Pasirodė ranka piešti plakatai „Laisvę besmegeniui!“, pirmąjį iš jų į žemę įkalė ne kas kitas, o Spaikas Fromejeris. Su savo mažyte šutvele jis blaškėsi po visą Hemloką važinėdami riedlentėmis ir dviračiais, visi klykdami ir linksmindamiesi Kalėdų išvakarių šėlsme.

Taip kilo neplanuotas kvartalo vakarėlis. Trišė Trogdon pataisė vaikams karštos kakavos, o jos vyras, Vesas, prie keliuko sukabino garsintuvus. Netrukus naktį visą gatvę užliejo giesmės „Senis besmegenis“ ir „Skamba vėl Kalėdų varpai“. Buvo nutraukta tik tuomet, kai Krenkams plėšti serenadų prisistatė tikrasis choras. Vesas leido mėgstamiausių giesmių rinkinį, o iš tų mėgstamiausių visų mėgstamiausia tą vakarą buvo „Besmegenis“.

Krenkų namas išliko tamsus ir tylus, užrakintas ir saugus. Nora miegamajame pakavosi daiktus, Liuteris rūsyje mėgino skaityti. XII

Kūčios. Liuteris su Nora pramiegojo beveik iki septynių, ir tada juos pažadino telefono skambutis.

— Gal pakviestumėte prie telefono besmegenį? — pasigirdo paauglio balselis, ir, Liuteriui nespėjus nė sumoti, ką čia atšovus, skambinusysis padėjo ragelį. Liuteris vis dėlto sugebėjo nusijuokti, iššokęs iš lovos paplekšnojo matomai paplonėjusį pilvą ir tarė:

— Salos mus šaukia, brangioji. Kraukimės daiktus.

— Pagriebk dar ir mano kavą, — pasakė ji ir dar giliau įsirausė po antklodėmis.

Rytas buvo apniukęs ir šaltas, tikimybė, kad per Kalėdas pasnigs — pusė per pusę. Liuteris tikrai nelaukė sniego — Norą apimtų ilgesys, jei per Kūčias pradėtų snigti. Ji gimusi Konektikute, kur per visas Kalėdas, kaip pati pasakodavusi, visuomet prisnigdavę.

Liuteris nenorėjo, kad oras kaip nors įsikištų į jų užmačią rytoj išskristi.

Jis stovėjo prie svetainės lango, kaip tik ten, kur turėjo būti eglutė, siurbčiojo kavą, įdėmiai nužvelgė pievelę, ar Spaikas Fromejeris ir jo banditų gauja nebus ko išdarkiusi, ir pasižiūrėjo į Šylų namus kitoje gatvės pusėje. Nors visur lemputės ir papuošimai, tai niūri vieta. Voltas ir Bevė buvo namie, gėrė kavą miegūstai kilnodami puodelius, abu žinodami, — tik nesakydami garsiai, — kad tai galbūt paskutinės jų Kalėdos drauge. Akimirką Liuteris pajuto besigailįs nešvenčiąs Kalėdų, bet neilgai.

Gretimuose namuose, pas Trogdonus, viskas vyko visiškai kitaip. Jie laikėsi keisto papročio Kalėdų Senį „pasikviesti“ Kūčių rytą — dvidešimt keturiomis valandomis anksčiau nei visas kitas pasaulis, paskui prisikraudavo miniveną ir maudavo savaitei į namelį miškuose paslidinėti. Kasmet į tą patį namelį, ir Trogdonas buvo pasakojęs, kad ten jie susėsdavo švęsti Kalėdų, valgyti vakarienę akmeninėje trobelėje prie ūžiančio židinio drauge su trisdešimt kitų Trogdonų. Labai jauku, puikiai paslidinėja, vaikai tai be galo mėgsta ir šeima sutinka.

Kaip skirtingai žmonės švenčia.

Taigi Trogdonai jau sukilę ir vaduoja iš pakuočių dovanėles. Liuteris matė, kad pas juos aplink eglutę kažkas kruta, ir žinojo, kad netrukus jie grūs į mašiną dėžes ir krepšius, o paskui kils klyksmas. Vaikai bus nuginti, kad pasiaiškintų, kaip čia jiems pavyko taip puikiai susitarti su Kalėdų Seniu.

Visur kitur Hemloke dar ramu ir tylu, nuščiuvę prieš linksmybes.

Liuteris dar sykį gurkštelėjo ir patenkintas nusišiepė pasauliui. Įprastinių Kūčių rytą Nora pašoktų iš lovos pačioj ankštybėj su dviem ilgiausiais sąrašais — vienas jai, o kitas, netgi dar ilgesnis — jam. Apie septintąjį jau būtų pašovusi orkaitėn kalakutą, namai — anei dulkelės, stalai sustatyti pokyliui, o jos visiškai nuveiktas vyras — išvarytas į medžioklę, besistengiantis įveikti paskutinės akimirkos eismo grūstį ir nupirkti visa, kas sąraše. Jie lotų vienas ant kito — ir akis į akį, ir per mobiliuosius. Jis ką nors užmirštų ir būtų dar kartą išsiųstas į gatves, ko nors nepadarytų — ir pasaulis subyrėtų į gabalus.

Visiška sumaištis. Paskui, apie šeštą, abu būtų visiškai išsisunkę ir nekęstų švenčių, o tada atkaktų svečiai. Tie irgi pavargę kaip šunys nuo beprotiškų Kalėdų išmėginimų, tačiau stengtųsi iš paskutiniųjų, kad būtų linksma.

Tradicinė Kalėdų vakaronė pas Krenkus švenčiama jau daugelį metų su tuzinu draugų vaišinantis vien užkandėlėmis ir gėrimais. Pernai maitinosi visi penkiasdešimt.

Šypsena dar paplatėjo. Jis mėgavosi vienatve namuose ir tikėtina ateitimi, kad nieko nereikės daryti, tik susimesti kelis drabužius į lagaminus ir pasiruošti paplūdimiams.

Jie mielai suvalgė beskonę javainių tyrę su jogurtu, maloniai paplepėjo bevartydami Gazette. Nora bandė žaismingai nuvyti praeitų Kalėdų prisiminimus. Ji labai stengėsi su džiaugsmu laukti būsimos kelionės.

— Kaip manai, ar jai viskas gerai? — galiausiai paklausė ji.

— Jai gerai, — nepakėlęs akių atsakė Liuteris.

Sustoję prie lango, jie pasikalbėjo apie Šylus ir stebėjo krutančius Trogdonus. Hemloke sujudo eismas, nes žmonės pakilo į paskutinį beprotybės žygį. Priešais namus sustojo siuntų sunkvežimis. Iš jo iššoko paštininkas Bačas su dėže rankose. Jis nubėgo prie laukujų durų, o Liuteris kaip tik jas ir atidarė.

— Linksmų Kalėdų, — sumurmėjo Bačas ir, galima sakyti, metė siuntinį Liuteriui į glėbį. Prieš savaitę, kai siuntų reikėjo vežioti mažiau, Bačas mažumėlį padelsė laukdamas metinių arbatpinigių. Liuteris tada paaiškino, kad jie šiemet Kalėdų nešvęs. „Matot, neturime eglutės, Bačai, nei žaisliukų, nei dovanų. Nei lempučių ant krūmokšnių, nei besmegenio ant stogo. Tiesiog praleisime šiuos metus, Bačai. Neėmėme kalendoriaus iš policijos, nei sausainių iš gaisrininkų. Visiškai nieko, Bačai“.

Bačas tada išėjo nieko negavęs.

Dėžė atėjo iš paštu užsakomų drabužių firmos, pavadintos Boca Beach . Liuteris buvo radęs juos per internetą. Jis nusinešė paką į miegamąjį, užsirakino duris ir apsirengė suderintų spalvų marškinėlius bei trumpikes, ir nors šie drabužiai reklamoje atrodė tik truputį ekscentriški, dabar, Liuteriui apsirengus, pasirodė visiškai neskoningi.

— Kas ten, Liuterį? — paklausė Nora belsdama į duris.

Tai buvo geltonos, žydros ir elektrinės spalvos jūrų gyvybės vaizdelis — didžiulės riebios žuvys su burbuliukais, kylančiais iš žiomenų. Ir užgaidu, ir kvaila.

Ir Liuteris tuoj pat karštosiomis nusprendė, kad jam tai patinka ir jis juos išdidžiai dėvės prie vieno iš Islandijos princesės baseinų. Plačiu mostu jis atidarė duris. Nora prisidengė burną ranka ir tuoj pat isteriškai susijuokė. Jis nužygiavo į prieškambarį, žmona, plyšdama iš juoko, paskui jį. Įdegusios kojos stipriai kontrastavo su samanų žalumo kilimu. Įžengė į svetainę, kur išdidžiai atsistojo prie lango, kad matytų visas Hemlokas.

— Šito tikrai nedėvėsi! — sušuko iš paskos Nora.

— Tikrai dėvėsiu!

— Tada nevažiuosiu!

— Ne, važiuosi.

— Tai šlykštu.

— Tu tik pavydi, nes pati neturi tokių drabužių.

— Ir labai džiaugiuosi, kad tokių neturiu.

Jis nutvėrė ją, ir jie ėmė šokti po kambarį abu juokdamiesi. Nora — kone iki ašarų. Jos vyras, įsitempęs, nuobodžiai besirengiąs mokesčių finansininkas, kaip visi Vilyje ir Beke, iš paskutiniųjų bestengiąs apsirengti tarsi paplūdimių dykūnas. Ir klaikiai nepataikęs.