Джон Гришэм - Kalėdų nebus

— Kokių gandų? — drąsiai paklausė ji.

— Na, būsiu visiškai atviras, Nora, — pasakė jis prisikišęs dar arčiau. — Girdėjau iš patikimo šaltinio, kad jūs su Liuteriu nusprendėte šiemet nesilaikyti Kalėdų papročių.

— Taip, panašiai.

— Niekada nesu dar to girdėjęs, — niūriai pratarė jis, tarsi Krenkai būtų atradę naują nuodėmės rūšį.

Staiga ji išsigando, bijojo net krustelėti, bet ir tada jautėsi taip, tarsi drabužiai smuktų nuo jos. Visa kakta išrasojo.

— Tau viskas gerai, Nora? — paklausė jis.

— Man viskas gerai, ir mums viskas gerai. Mes juk pripažįstame Kalėdas, Kristaus gimimo šventimą, mes tik šiemet atsisakysime visų tų kvailysčių. Bleira išvažiavusi, ir mes darome viso šito pertrauką.

Pastorius svarstė tai ilgai ir rimtai, o Nora šiek tiek pasislinko.

— Truputį kvaila, ar ne? — pasakė jis žiūrėdamas į prisipirktų maišų kaugę, sukrautą šalimais.

— Taip. Klausykite, mums viskas gerai, Dagai, tikrai. Mes laimingi, sveiki ir tik norime truputį atsipūsti. Ir viskas.

— Girdėjau, išvažiuojate.

— Taip, dešimčiai dienų į kruizą.

Jis brūkštelėjo sau per barzdą, lyg nebūtų tikras, ar pritaria tokiam reikalui, ar ne.

— Juk ateisite į vidurnakčio pamaldas, ar ne? — su šypsena paklausė.

— Negaliu pažadėti, Dagai.

Jis paplekšnojo jai per kelį ir atsisveikino. Ji palaukė, kol jis dingo iš akių, ir tada, galiausiai sukaupusi visą drąsą, atsistojo. Išslinko iš prekybos centro keikdama Liuterį ir jo sugalvotą bikinį.

Jauniausioji Fromejerio žmonos pusseserės duktė buvo aktyvi katalikų bažnyčios veikėja. Bažnyčia subūrė didžiulį jaunimo chorą, kuris džiaugsmingai važinėdavo po visą miestą giedodamas giesmes. Tik paskambink, ir koncertas užsakytas.

Prasidėjus giesmėms biro lengvas sniegelis. Choras išsirikiavo pusmėnuliu keliuke šalia dujinio žibinto ir, gavęs ženklą, užbaubė „O Betliejau, mažasis miesteli!“. Pamojavo Liuteriui, kai tas pasižiūrėjo pro naktines užuolaidas.

Už giedotojų netrukus susirinko minia — kaimynų vaikai, Bekeriai iš gretimo namo, Trogdonų šeimynėlė. Suveikus anoniminei žinutei kelias minutes giesmių pasiklausė reporteris iš Gazette , kuris vėliau pasirodė visiems ir paskambino į Krenkų duris.

Liuteris atplėšė duris pasiryžęs nušluoti bet ką.

— Kas čia?

Choras plėšė:

— Baltosios Kalėdos...

— Jūs ponas Krenkas? — pasiteiravo reporteris.

— Taip, o jūs kas?

— Brajanas Braunas iš Gazette . Ar galėčiau jums užduoti keletą klausimų?

— Kokių?

— Apie visą tą Kalėdų nešventimą.

Liuteris nuo durų metė žvilgsnį į minią. Kažkuris iš jų, tų tamsių siluetų, pripliauškė apie jį. Kažkuris iš kaimynų iškvietė žurnalistą. Fromejeris arba Voltas Šylas.

— Interviu nesišvaistau, — pasakė jis ir trenkė durimis. Nora, kaip paprastai, maudėsi duše, ir Liuteris nusliūkino į rūsį.

X

Liuteris pasiūlė vakarieniauti Angele , jų mėgstamame itališkame restorane. Šis buvo miesto centre, seno pastato pirmame aukšte, toli nuo prekybos centrų širšyno, per penkis kvartalus nuo pagrindinio įvažiavimo. Šį vakarą labai reikėjo ištrūkti iš Hemloko.

Jie užsisakė salotų su liesu padažu ir makaronų su kečupu — nei mėsos, nei vyno, nei duonos. Nora pasidegino septintąjį kartą, Liuteris — dešimtąjį, ir, gurkšnodami putojantį gėrimą, jie pasigėrėjo savo sveika išvaizda palyginti su visais tais išblyškėliais aplinkui. Viena iš Liuterio močiučių buvo pusiau italė, ir jo Viduržemį meną genai įrodė savo galią nulemti gerą įdegį. Jis buvo keliais tonais tamsesnis už Norą, įdegį pastebėjo ir draugai. O jam visiškai nerūpėjo. Dabar jau visi žinojo, kad jie ruošiasi į salas.

— Jau prasideda, — pasakė Nora, pasižiūrėjusi į laikrodį.

Liuteris irgi žvilgtelėjo. Septynios vakaro.

Iš miesto centro, iš Veteranų parko, kasmet prasidėdavo Kalėdų paradas. Visada tas pats — žemadugnės paradinės vežėčios, gaisrininkų automobiliai ir žygiuojanti gauja. Iš paskos visada — Kalėdų Senis su rogėmis, kurias pagamindavo Rotary nariai, o tempdavo aštuoni riebūs Shrineridi su mopedais. Apsukęs lanką per vakarinę miesto dalį, paradas priartėdavo prie Hemloko. Kiekvienais metais po šešių Krenkai su kaimynais įsitaisydavo kur nors prie parado maršruto ir pasidarydavo šventę. Tokios šventės Liuteris ir Nora šiemet norėjo išvengti.

Hemloke šėls vaikai, giedotojai ir dar nežinia kas. Gal dviratininkų šutvė, klykianti „Laisvę besmegeniui!“, ir mažieji teroristai, kaišantys nurodymus į jų pievutę.

— Kaip firmoje praėjo Kalėdų pietūs? — pasiteiravo Nora.

— Panašiai kaip visada. Ta pati salė, tie patys padavėjai, ta pati nugarinė, ta pat suflė. Slederis pasakojo, kad Stenlis per kokteilius nusigėrė kaip skunkas.

— Per kokteilių vakarėlius dar nemačiau jo blaivaus.

— Pasakė tą pačią kalbą — labai stengtasi, daugiau uždirbta, kitais metais visus pralenksim, Vilis ir Bekas — viena šeima, visiems ačiū, ir taip toliau. Džiaugiuosi, kad nedalyvavome.

— O dar kas nors nedalyvavo?

— Slederis sakė, kad nepasirodė ir Mopinas iš audito skyriaus.

— Įdomu, ką buvo apsirengusi Džeinė.

— Paklausiu Slederio. Esu tikras, bus užsirašęs.

Buvo atneštos salotos, ir jie įsispoksojo į jaunučius špinatus kaip išbadėję pabėgėliai. Tačiau lėtai ir taupiai užsipylė padažo, užsibarstė truputėlį druskos su pipirais, o paskui pradėjo valgyti taip, tarsi visiškai nesidomėtų maistu.

Islandijos princesėje maistas tiekiamas kiaurą parą. Liuteris ruošėsi ten kimšti kol sprogs.

Netoliese prie staliuko su savo draugu vaišinosi jauna graži tamsiaplaukė dama. Nora pastebėjo ją ir padėjo šakutę.

— Kaip manai, ar jai viskas gerai, Liuteri?

Liuteris apsidairė po salę ir paklausė:

— Kam?

— Bleirai.

Jis liovėsi kramtęs ir apmąstė klausimą, kurį ji dabar užduodavo tik tris kartus per dieną.

— Jai viskas gerai, Nora. Ji puikiai leidžia laiką.

— Ar ji saugi? — dar vienas standartinis klausimas, užduotas taip, tarsi Liuteris šią akimirką galėtų užtikrintai pasakyti, kad jų dukra saugi arba ne visai.

— Taikos korpuse per pastaruosius trisdešimt metų nežuvo nė vienas savanoris. Taip, patikėk, jie labai atsargūs, Nora. Na, valgyk.

Ji pastumdė žalėsius, truputį įsidėjo į burną ir galiausiai visai prarado susidomėjimą. Liuteris sausai iššluostė savo lėkštę ir godžiai sužiuro į josios.

— Dar valgysi? — paklausė.

Ji sukeitė lėkštes, ir akimoju Liuteris ištuštino ir antrąją. Kai buvo patiekti makaronai, ji ėmė saugoti savo dubenį.

Po kelių kuklių kąsnių ji staiga sustojo šakutei nepasiekus lūpų. Staiga padėjo ją ir tarė:

— Užmiršau.

Liuteris energingai kramtė.

— Kas yra?

Jos veidą iškreipė siaubas.

— Kas yra, Nora? — pakartojo jis sunkiai rydamas.

— Juk po parado pasirodo tie teisėjai, ar ne?

Tada ir Liuteriui dingtelėjo. Jis akimirką sulaikė šakutę, gurkštelėjo vandens, skausmingai įsižiūrėjo į tuštumą tolumoje. Taip, žinoma, tai tiesa.

Po parado Parkų ir rekreacijos komitetas važinėdavo po apylinkes su Džono Dyrio traktoriaus traukiamomis vežėčiomis ir matuodavo Kalėdų dvasingumo lygį. Apdovanodavo žmones atsižvelgdami į visokiausius aspektus — į dizaino originalumą, šventinį apšvietimą ir t.t. Ir apdovanodavo gražiausiai išsipuošusią gatvę. Hemlokas du kartus buvo laimėjęs mėlynąjį kaspiną.