— Ir aš truputėlį stebiuosi tavimi, — pasakė Voltas, bet nė vienas iš kaimynų iš tiesų nebuvo nustebę.
— Man atrodo, ten viena lemputė nešviečia, — pasakė Liuteris rodydamas į krūmokšnį, apvyniotą šimtais lempelių.
— Tuoj pažiūrėsiu.
— Iki, — pasakė Liuteris nueidamas.
— Linksmų Kalėdų, — palydėjo sveikinimu Voltas.
— Taigi, taigi. XI
Vilio ir Beko biuro Kalėdų vakaronė prasidėdavo pietumis aptarnaujama dviejų besivaidijančių brolių graikų, kurie ruošdavo geriausią mieste baklavą. Baras pradėdavęs darbą lygiai be penkiolikos dvylika, — tiesą sakant, net trys barai, — ir netrukus po to tvarka baigdavosi. Pirmasis kapituliuodavęs Stenlis Vilis — suversdavęs kaltę per stipriam trynių plakimui. Jis pasilipdavo ant dėžės, pastatytos ant konferencijų stalo, ir rėždavo tą pačią kalbą kaip ir per iškilmingus Kalėdų pietus prieš savaitę. Tuomet jam būdavo įteikiama dovana — šratinis šautuvas, naujas alpinistinis kablys, koks nors niekam tikęs suvenyras, dėl kurio jis kone apsiraudodavo, o po kelių mėnesių kuo ramiausiai atiduodavo pirmam pasitaikiusiam klientui. Ir kitiems būdavo teikiamos dovanos, pasakomos kelios kalbos ir improvizacijos, o gėrimui besiliejant nuskambėdavo ir viena kita daina. Vienais metais pasirodė du striptizo šokėjai — griaudžiant būgnui nusiplėšė leopardines siaurikes — vyriškiai puolė ieškoti, kuo čia juos pridengus, o sekretorės klykė iš džiaugsmo. Doksė, Liuterio sekretorė, džiūgavo garsiausiai ir vis dar turėjo pasidėjusi tų berniukų nuotraukas. Vėliau Stenlis žinute visiems išsiuntinėjo draudimą ateity kviestis tokius šokėjus.
Apie penkias kai kurie manieringiausieji ir oriausieji Vilto ir Beko finansininkai imdavo grabalioti arba bent mėgindavo pakibinti labiausiai gamtos nuskriaustas sekretores. Niekas nesupykdavo ir gavęs atkirtį. Stenlį nutempdavo į biurą ir prigirdydavo kavos, kad tas galėtų grįžti namo. Firma nusamdydavo taksi, todėl nė vienas pats nevairuodavo.
Kad ir būdavo visiškas jovalynas, partneriams tai patikdavo, nes galėdavo prisigerti iki žemės graibymo be žmonų, kurias tinkamai palinksmindavo per nuostabius Kalėdų firmos pietus, o į vakaronę niekuomet nesikviesdavo. Patikdavo tai ir sekretorėms, nes regėdavo ir nugirsdavo tokių dalykų, kuriuos galėdavo nuslėpti, o paskui pasilaikyti kaip šantažą kiaurus metus.
Liuteris nepakęsdavo firmos vakaronių, net jei metai ir būdavę sėkmingi. Jis tik išlenkdavo kokią taurelę ir niekuomet nepasigerdavo, ir kasmet jausdavosi nepatogiai dėl kvailiojančių bendradarbių.
Todėl jis liko savo kabinete užsirakinęs duris ir pasirūpino paskutiniais reikalais. Paskui iš apatinio aukšto salės — tuoj po vienuoliktos, rytą, — pasigirdo muzika. Liuteris pasinaudojo proga ir išnyko. Buvo gruodžio dvidešimt trečioji. Jis nesirodys iki sausio šeštos, o tada biuras jau bus grįžęs į senas vėžes.
Gerai pasisekė išsisukti.
Liuteris užėjo į kelionių agentūrą atsisveikinti su Bife, tačiau jos jau nebebuvo — išvykusi į legendinį kurortą Meksikoje, į kelionę papoilsiauti. Žvitriai nužingsniavo prie automobilio didžiuodamasis, kad nedalyvauja toje beprotybėje šeštajame aukšte. Nuvažiavo į prekybos centrą, į paskutinį deginimosi seansą, ir kad dar sykį pasižiūrėtų į beviltiškus idiotus, kurie paskutinę minutę ieško ko nors nusipirkti, kas dar likę parduotuvėse. Mašinų kelyje buvo daugybė, eismas judėjo lėtai, ir kai galiausiai jis pasiekė centrą, įvažiavimą buvo užkišęs kelių eismo patrulis. Stovėjimo aikštelės pilnutėlės, vietų nebėra, važiuok šalin. “
„Mielai“, — pritarė pats sau Liuteris.
Per pietus susitiko su Nora prisigrūdusioje duonos parduotuvėlėje prekybiniame kvartale. Iš tikrųjų jie buvo užsisakę vietas iš anksto — negirdėtas dalykas kitu metų laiku. Jis vėlavo. Rado ją verkiančią.
— Dėl Bevės Šyl, — pasakė ji. — Vakar ji buvo pasitikrinti. Vėl rado vėžį, jau trečią kartą.
Nors Liuteris ir Voltas niekada nebuvo artimi, jų žmonos pastaruosius keletą metų įstengė palaikyti gerus santykius. Tiesa buvo tokia, kad daugelį metų Šylais Hemloke niekas ir nesidomėjo. Jie sunkiai dirbo, kad turėtų daugiau, ir visada demonstruodavo didesnes pajamas.
— Išplito į plaučius, — kalbėjo Nora šluostydamasi akis. Jie užsisakė mineralinio. — Įtaria, kad bus perėję į inkstus ir kepenis.
Liuteris susiraukė įsivaizduodamas šliaužiančią siaubingą ligą.
— Baisu, — ištarė jis žemu balsu.
— Gal tai paskutinės jos Kalėdos.
— Taip sakė gydytojas? — paklausė jis abejodamas mėgėjiškomis pranašystėmis.
— Ne, aš taip sakau.
Sočiai tos kalbos apie Šylus, ir kai Liuteriui jau visai nusibodo, jis pasakė:
— Po keturiasdešimt aštuonių valandų išvykstame. Į sveikatą.
Jie susidaužė plastikinėmis taurelėmis, ir Nora išspaudė šypsnį.
Įpusėjus salotas Liuteris paklausė:
— Nieko nesigaili?
Ji papurtė galvą, kad ne, nurijo ir pasakė:
— Ak, retkarčiais turbūt pasiilgstu eglutės, žaisliukų, muzikos, prisiminimų. Tik jau ne daugybės mašinų, parduotuvių ir stresų. Puiki tai idėja, Liuteri.
— Aš genijus.
— Neužsimirškime. Kaip manai, ar Bleira bent susimąsto apie Kalėdas?
— Jei ji laiminga, tai ne. Abejoju, — atsiliepė jis pilna burna. — Ji dirba su būriu laukinių stabmeldžių, garbinančių upes ir taip toliau. Negi jie per Kalėdas pakeistų pažiūras?
— Šiurkštoka, Liuteri. Laukiniai?
— Juokauju, brangioji. Esu tikras, kad jie labai mieli žmonės. Nėra ko jaudintis.
— Ji sakė niekada nežiūrinti į kalendorių.
— Nuostabu. Aš pats biure turiu pasikabinęs du kalendorius ir vis tiek pamirštu, kuri diena.
Netrukus į salytę įvirto Milė iš moterų klinikos, ji apkabino Norą ir palinkėjo linksmų Kalėdų Liuteriui, kuris kitu atveju būtų susierzinęs, tik kad Milė buvo aukšta, ilgakojė ir visai daili žinant jos amžių. Įkopusi į penktą dešimtį.
— Girdėjai apie Bevę Šyl, — sušnibždėjo Milė, tarsi Liuteris staiga būtų dingęs. Dabar jau jis susierzino. Jis melsdavosi, kad tik nesusirgtų tokia baisia liga, tik jau ne šiame mieste. Dar jam nespėjus susirgti, savanorės tai jau žinotų.
„Geriau jau širdies smūgis ar avarija kelyje, kokia nors greita mirtis. Tai, apie ką nebūtų galima šnabždėtis, kol aš dar gyvas“.
Galiausiai Milė išėjo, ir jie baigė salotas. Mokėdamas sąskaitą, Liuteris kankinosi iš alkio ir dar sykį sugavo save besvajojantį apie lūžtančius nuo maisto gausybės stalus, kaip buvo parodyta Islandijos princeses knygutėse.
Nora dar turėjo reikalų, o Liuteris — ne. Jis parvažiavo į Hemloką, sustojo savo keliuke kiek lengviau atsidusęs, kad aplink namus neslampinėja kaimynų. Pašto dėžutėje buvo dar keturi anoniminiai Kalėdų atvirukai su besmegeniais, šįkart siųsti iš Ročesterio, Fortvorto, Grynbėjaus ir San Luiso. Fromejerio draugeliai iš universiteto daug kur važinėja, ir Liuteris įtarė tai būsiant jų žaidimėlius. Fromejeris — nenuilstantis ir pakankamai išradingas, kad sumąstytų tokią išdaigą. Gautas jau trisdešimt vienas atvirukas su besmegeniais, du — iš paties Vankuverio. Liuteris juos pasidėjo ir planavo grįžęs iš Karibų sukišti į didelį voką ir pasiųsti, — žinoma, anonimiškai, — Vikui Fromejeriui, gyvenančiam už dviejų namų.
„Gaus juos su visomis sąskaitomis“, — pagalvojo Liuteris dėdamas atvirukus į stalčių prie kitų. Užsikūrė židinį, įsitaisė po apklotu savo krėsle ir užsnūdo.
Читать дальше