Джон Гришэм - Kalėdų nebus

Prieš metus Hemlokas tegavo antrąją vietą, pirmiausia dėl to (sklido gandai), kad du iš keturiasdešimt dviejų namų neiškėlė besmegenio. Be to, iš kažin kur išdygo Boksvudo skersgatvis, esantis už trijų kvartalų į šiaurę, pasidabino žavia atlaidinių saldainių eile, atitinkamai pasivadino — „Atlaidų saldainių skersgatvis“ — ir pasigvelbė Hemloko prizą. Fromejeris vėliau dar visą mėnesį siuntinėjo skrajukes.

Galutinai sugadinta vakarienė pakliuvo į aklavietę — jie tik knebinėjo makaronus stengdamiesi laimėti kuo daugiau laiko. Ilgų ilgiausiai gurkšnojo tuos du bekofeinės kavos puodelius. Kai Angelas ištuštėjo, Liuteris sumokėjo sąskaitą, ir jiedu lėtai nuriedėjo namo.

Kaip ir reikėjo tikėtis, Hemlokas vėl pralaimėjo. Jau prieblandoj Liuteris nutvėrė Gazette ir nušiurpo nuo pirmojo „Metro“ rubrikos puslapio. Buvo išvardyti prizininkai: Vyšnių alėja — pirma, Boksvudo skersgatvis — antras, Stentonas — trečias. Trogdonas kitoje gatvės pusėje užžiebęs daugiau kaip keturiolika tūkstančių lempučių Šviesų festivalyje liko ketvirtas.

Puslapio viduryje buvo įdėta didžiulė spalvota Krenko namų nuotrauka, daryta kiek iš toliau. Liuteris specialiai ją patyrinėjo stengdamasis nustatyti, iš kur fotografuota. O fotografuota iš viršaus, plačiu kampu, tarsi iš paukščio skrydžio.

Gretimais pagirtinai, kad net akį rėžė, spindėjo Bekerio namai. Kitoje pusėje idealiomis linijomis iš besikaitaliojančių raudonų ir žalių lempučių — dabar jau tūkstančiais — tviskėjo Keršo namas ir pievelė.

Krenko namai buvo tamsūs.

Į rytus galėjai įžiūrėti Fromejerius, Nadžentus ir Goldžius — visi šiltai šviečia, ant visų stogų jaukiai pūpso besmegeniai. Vakaruose visu Kalėdų didingumu spinduliavo Dentsai, Slounai ir Belingtonai.

Krenko namai buvo labai tamsūs.

— Šyląs, — subambėjo Liuteris. Nuotrauka daryta tiesiai iš priešingos gatvės pusės. Voltas Šyląs buvo leidęs fotografui užsikabaroti ant savo dviaukščio namuko stogo ir fotografuoti iš viršaus plačiu kampu. Greičiausiai jį pakurstė visa gatvė.

Po nuotrauka buvo įdėtas trumpas pasakojimas. Pavadinimas — Kalėdų jiems nebus , o toliau buvo rašoma:

Per šias Kalėdas ponų Krenkų namai gan tamsūs. Kiti jų kaimynai iš Hemloko gatvės puošiasi ir skuba sutikti Kalėdų Senei jo Krenkai Kalėdų nešvęs ir rengiasi į kruizą, kaip skelbia neįvardyti šaltiniai. Nei eglutės, nei lempučių, nei besmegenio ant stogo — vienintelis namas Hemloke, kuris laiko besmegenį paslėpęs rūsyje. (Hemlokas, dažnai nugalėdavęs Gazette gatvių puošimo varžybose, šiemet turėjo tenkintis visus nuvylusia sėstąja vieta). „Tikiuosi, dabar jie patenkinti“ — skundėsi vienas neprisistatęs kaimynas. „Suplėkę savanaudžiai“ — sakė kitas.

Būtų Liuteris turėjęs kulkosvydį, būtų išlėkęs ir ėmęs taškyti visus ir viską iš eilės.

Bet jis tik ilgai sėdėjo krėsle su įstrigusiu gumulu gerklėje ir stengėsi pats save įtikinti, kad tai irgi praeis. Dar keturios dienos, ir jie išvyks, o kai grįš, visi tie prakeiktieji besmegeniai bus jau suslėpti, lemputės nukabinėtos ir eglutės nupuoštos. Ims plaukti sąskaitos, tai gal tada visi tie nuostabieji kaimynėliai taps palankesni.

Jis sprigtelėjo laikraštį, bet susikaupti nebegalėjo. Galiausiai Liuteris apsisprendė, sukando dantis ir nuėjo su blogosiomis naujienomis pas žmoną.

— Kaip siaubinga šitaip nubusti, — pasakė Nora stengdamasi sutelkti dėmesį į nuotrauką laikraštyje. Pasitrynė akis ir pašnairavo.

— Tas pašlemėkas Šylas leido fotografui užlipti ant stogo, — tarė Liuteris.

— Tikrai?

— Žinoma. Pasižiūrėk į vaizdą.

Ji stengėsi. Paskui šiaip taip nukreipė akis į kampą ir perskaitė pasakojimą. Skaitydama „Suplėkę savanaudžiai“ aiktelėjo.

— Kas taip pasakė? — paklausė griežtai.

— Arba Šylas, arba Fromejeris. Kas čia žino. Einu į dušą.

— Kaip jie drįsta! — sušuko Nora vis dar įsispoksojusi į nuotrauką.

„Bravo, mergyt, — pamanė Liuteris. — Įsiusk, suspausk kumščius. Dar ketvertas dienų: mes tikrai nepasiduosime“.

Tą vakarą užkandęs ir pasikankinęs prie televizoriaus Liuteris nusprendė pasivaikščioti. Apsitūlojo, kaklą apsimuturiavo vilnoniu šaliku — lauke šalo ir buvo panašu, kad snigs. Juodu su Nora buvo kone pirmieji, nusipirkę namą Hemloke, — tebūnie visi prakeikti, bet jo tai neprivers slapstytis įsikalinus namie. Tai jo gatvė, jo rajonas, jo draugai. Netrukus nė vienas ir nebeprisimins šio nedidelio epizodo.

Liuteris lengvai žingsniavo giliai sukišęs rankas į kišenes, šaltam orui gaivinant plaučius.

Pasiekė tolimąjį kampą prie sankryžos su Samanų gatvele, o ten aptikęs Liuterio pėdsakus, jį riedlente pasivijo Spaikas Fromejeris.

— Labas, pone Krenkai, — pasakė jis stabdydamas ratukus.

— Sveikas, sveikas, Spaikai.

— Kas jus išvijo per tokį orą?

— Išėjau truputį pasivaikščioti.

— Gėritės kalėdiniais papuošimais?

— Žinoma. O kas tave išvijo?

— Taip, tik stebiu gatvę, — atsakė Spaikas ir apsidairė, lyg grėstų užpuolimas.

— Ką tau atneš Kalėdų Senelis?

Spaikas nusišypsojo ir akimirką pasvarstė.

— Nesu tikras, bet turbūt žaidimą, ledo ritulio lazdą ir būgnų rinkinį.

— Neprastas grobis.

— Aišku, aš jau netikiu, juk žinote. Bet Maikui dar tik penkeri, tai mes vis dar apsimetinėjame.

— Suprantu.

— Man jau reikia eiti. Linksmų Kalėdų.

— Ir tau linksmų, Spaikai, — pasakė Liuteris ištardamas uždraustąjį sveikinimą, nes tikėjosi, kad tai šiemet pirmas ir paskutinis kartas. Spaikas nulėkė Hemloku ir pradingo, be abejonės, skubėdamas namo kuo greičiau pranešti tėvui, kad ponas Krenkas išėjęs iš namų ir besibastąs šaligatviais.

Liuteris stabtelėjo priešais Trogdono reginius — ant medžių, krūmų, langų ir priemenės kolonų prikabinėta daugiau nei keturiolika tūkstančių lempučių. Ant stogo, šalia besmegenio, Kalėdų Senis su savo elniu Rudolfu, žinoma, šis su didžiule raudona, švytinčia nosimi — viskas dailiai apvedžiota baltomis lemputėmis. Pats stogas apnarstytas dviem eilėm šių paeiliui mirksinčių raudonų ir žalių spingsučių. Mirksėjo ir kaminas — šimtai mėlynų švieselių, blykstelinčių vienu metu ir nykiai nušviečiančių senąjį besmegenį. Ant bugienių šalia namo sargybą ėjo alavinių kareivėlių būrys — visi tikro žmogaus didumo ir apvynioti tomis daugiaspalvėmis spingsinčiomis lemputėmis. Pievelės centre — graži prakartėlė su tikro šieno ryšuliais ir ožka, kilnojančia uodegą aukštyn žemyn.

Grynas reginys.

Liuteris kažką išgirdo — garaže šalia Trogdonų nuvirto kopėčios. Garažo durys buvo pakeltos, ir pro šešėlius jis išvydo Voltą Šylą, beplušantį ir besistengiantį pakabinti dar vieną lempučių virtinę. Priėjo ir netikėtai užklupo Voltą:

— Labas vakaras, Voltai, — maloniai pasakė.

— O, ar tik ne senasis šykštuolis, — išspaudęs šypseną atsakė Voltas. Jie pakratė vienas kitam rankas, kiekvienas stengdamasis sugalvoti ką nors linksma ir sąmojinga. Liuteris žingtelėjo atgal, pažvelgė aukštyn ir pasakė:

— Kaip fotografas sugebėjo ten užsikabaroti?

— Koks fotografas?

— Tas, iš Gazette .

— Ai, tas.

— Taip, tas.

— Užlipo.

— Nejuokais klausiu. Kodėl jam leidai?

— Nežinau. Sakė, nori, kad matytųsi visa gatvė.

Liuteris prunkštelėjo ir mostelėjo ranka.

— Truputį nustebinai, Voltai, — pasakė, nors visai nebuvo nustebęs. Vienuolika metų jie vienas prieš kitą dėjosi nuoširdūs abu vengdami atvirų kivirčų. Tačiau Liuteris nemėgo Volto dėl jo snobiškumo ir dėjimosi pranašiu. O Voltui buvo nusispjauti į Liuterį, nes ilgus metus jis įtarė jų atlyginimus esant beveik tokius pat.