Джон Гришэм - Kalėdų nebus

Suskambo telefonas.

Kaip paskui prisimins Liuteris, juodu su Nora liovėsi šokę ir juokęsi nuaidėjus antram skambučiui, o gal ir trečiam, ir kažkodėl sustojo ir įsispoksojo į telefoną. Jis vėl suskambo, ir Liuteris žengė pakelti ragelio. Viskas mirtinai nutilo ir nuščiuvo. Kaip jis prisiminė paskui, viskas ėmė suktis tarsi sulėtintame kine.

— Alio, — tarė jis. Nežinia kodėl, ragelis atrodė pasunkėjęs.

— Tėti, čia aš.

Jis nustebo, paskui nuostaba dingo. Nustebo išgirdęs jos balsą, o paskui visai neliko nuostabos, nors nežinia, kaip jai pavyko susirasti telefoną, kad paskambintų tėvams ir palinkėtų linksmų Kalėdų. Galiausiai juk ir Peru yra telefonų.

Tačiau jos balsas buvo visai aiškus ir garsus. Liuteriui niekaip nesisekė įsivaizduoti mylimos dukters ant kelmo džiunglių vidury, šaukiančios į kokį nors nešiojamą palydovinį telefoną.

— Bleira, — pasakė jis. Nora stryktelėjo prie jo.

Kitas žodis, kurį Liuteris šiaip taip suprato, buvo „Majamis“. Ir prieš tai, ir po to būta ir kitų žodžių, tačiau tas vienintelis pribloškė. Praėjus vos kelioms pokalbio sekundėms, Liuteris pasijuto žengiąs vandeniu ir skęstąs. Viskas ėmė suktis.

— Kaip laikaisi, brangioji? — paklausė jis.

Dar keli žodžiai, tada vėl — „Majamis“.

— Ar tu Majamyje? — paklausė Liuteris aukštu ir sausu balsu. Nora staiga sukrutėjo, ir jos akys, piktos ir įsiutusios, atsidūrė jam prieš pat veidą.

Tada jis įsiklausė. Paskui pakartojo:

— Tu Majamyje, grįžti namo Kalėdų. Kaip puiku, Bleira!

Norai atvipo lūpa ir žandikaulis nukaro taip žemai, kad Liuteris net pamatė gerklę.

Dar pasiklausė, paskui pasitikslino:

— Kas? Enrike?

Paskui visu balsu sušuko:

— Tavo sužadėtinis! Koks dar sužadėtinis?!

Nora kažkaip pajėgė susikaupti, sumąstyti ir paspausti garso mygtuką telefone. Kambarį bangomis užliejo Bleiros balsas:

— Jis — gydytojas iš Peru, susitikome, kai tik atvažiavau, jis tiesiog nuostabus. Pamilome vienas kitą iš pirmo žvilgsnio ir po savaitės nusprendėme, kad susituoksime. Jis niekada nėra buvęs Amerikoje ir taip norėtų atvažiuoti... Viską papasakojau jam, kaip mes švenčiame Kalėdas — apie eglutę, žaisliukus, besmegenį ant stogo, Kalėdų vakarienę — viską. Tėti, ar sninga? Enrike nėra matęs sniego per Kalėdas.

— Ne, brangute, dar nesninga. Štai, duodu mamą, — Liuteris perdavė ragelį Norai, Nora jį paėmė, nors paspaudus garso mygtuką to ir nereikėjo.

— Bleira, brangioji, kur tu? — paklausė Nora, labai pasistengusi, kad balsas skambėtų žvaliai ir džiaugsmingai.

— Majamio oro uoste, mamyt, ir mūsų lėktuvas nusileis trys minutės po šešių. Mamyt, tu pamilsi Enrikę, jis visų nuostabiausias ir žaviausias žmogus. Mes beprotiškai įsimylėję vienas kitą. Pasikalbėsime dėl vestuvių, gal susituoksime vasarą, kaip manai?

— Oi, matysim.

Liuteris tysojo ant sofos, aiškiai parblokštas mirtino smūgio.

Bleira toliau liete liejo žodžius:

— Papasakojau jam viską, kaip mes Hemloke švenčiame Kalėdas — apie vaikus, besmegenius, didelį pobūvį pas mus. Juk rengiate vakaronę, ar ne, mam?

Liuteris sudejavo lyg tuojau mirsiąs, ir padarė pirmąją klaidą. Tokią baisią akimirką jos negalėjai kaltinti, kad nesugebėjo blaiviai mąstyti. Ką jai derėjo pasakyti, ką ji ir būtų norėjusi pasakyti ir ką Liuteris vėliau, gudrus po laiko, prikišo jai, kad nepasakė, — tai: „Žinai, brangute, ne, šiemet vakaronės nerengsime“.

Bet tuo metu viskas susijaukė, ir Nora pasakė:

— Žinoma, rengiam.

Liuteris vėl sudejavo. Nora pažiūrėjo į jį — parkritusį paplūdimio dykūną su juokingu kostiumu, drybsantį tarsi pašautą. Ji neabejotinai būtų jį nušovusi, jei tik būtų turėjusi bent menkiausią galimybę.

— O, kaip puiku! Enrike visą laiką svajojo pamatyti, kaip Kalėdos švenčiamos Amerikoje. Viską jam papasakojau. Argi ne puiki staigmena, mamyt?

— Ak, brangute. Tiesiog nuostabu, — Nora sugebėjo visai įtikinamai išsisukti. — Puikiai praleisime laiką.

— Mamyt, tik jokių dovanų, gerai? Prašau pažadėti, kad dovanų nebus. Noriu padaryti jums staigmeną vien savo grįžimu, tik visai nereikia, kad jūs su tėčiu pultumėte griūdami jų ieškoti. Pažadi?

— Pažadu.

— Puiku. Kaip nekantrauju atsidurti namie.

„Tik mėnesį nebuvai namie“, — norėjo pasakyti Liuteris.

— Ar tikrai gerai, mamyt? — tarsi Liuteris su Nora būtų turėję kitą galimybę. Lyg būtų galėję pasakyti: „Ne, Bleira, negrįžk namo Kalėdoms. Apsisuk, brangioji, ir grįžk į Peru džiungles“.

— Man jau reikia bėgti. Skrisime iš čia į Atlantą, paskui — namo. Gal galėsite mus pasitikti?

— žinoma, brangioji, — atsakė Nora. — Jokių problemų. Sakei, jis daktaras?

— Taip, mama, ir toks nuostabus.

Liuteris sėdėjo ant sofos krašto suėmęs veidą delnais ir atrodė taip, tarsi verktų. Nora stovėjo suspaudusi kumštyje telefono ragelį, nuleidusi rankas, įsmeigusi akis į vyriškį ant sofos ir neapsispręsdama, sviesti į jį telefoną ar ne.

Kad ir nenorėdama, vis dėlto nusprendė nemesti.

Jis atgniaužė delnus tik tiek, kad pasakytų:

— Kiek valandų?

— Penkiolika po vienuolikos, gruodžio dvidešimt ketvirtoji.

Kambarys ilgam sustingo, o paskui Liuteris ištarė:

— Kodėl pasakei jai, kad rengiame pokylį?

— Todėl, kad taip ir bus.

— Ooo-i.

— Nežinau, kas ateis ir ką jie čia valgys, bet pokylis bus iškeltas.

— Nesu tikras...

— Tik nepradėk, Liuterį. Tai buvo visai kvaila tavo mintis.

— Vakar dar nemanei, kad ji kvaila.

— Na, taip, o šiandien tu — pusprotis. Pokylis bus — tu, paplūdimių puošeiva, — ir papuošime eglutę lemputėmis ir žaisliukais, o tu pajudinsi subinę, užsirioglinsi ant stogo ir pritvirtinsi besmegenį.

— Ne!

— Taip!

Dar viena ilga pauzė, per kurią Liuteris girdėjo kažkur virtuvėje garsiai tiksint laikrodį. O gal nuolatiniu ritmu mušė jo širdis. Dėmesį patraukė trumpikės. Vos prieš kelias minutes apsivilko jas laukdamas ir tikėdamasis stebuklingos kelionės į rojų.

Nora padėjo ragelį ir nuėjo į virtuvę, kur netrukus ėmė trinksėti stalčiai.

Liuteris vis dar spoksojo į savo spalvingąsias trumpikes. Dabar jam nuo jų darėsi bloga. Nebeliko jokio kruizo, paplūdimių, salų, šiltų vandenų ir maisto ištisą parą.

Kaip vienas telefono skambutis galėjo viską šitaip pakeisti? XIII

Liuteris lėtai nuslinko į virtuvę, kur prie stalo sėdėjo jo žmona, jau sudarinėdama sąrašus.

— Ar negalėtume pasikalbėti? — maldaujamai ištarė jis.

— Apie ką pasikalbėti, Liuteri? — atkirto ji.

— Pasakykime jai tiesą.

— Dar viena idiotiška mintis.

— Tiesa visuomet geriau.

Ji liovėsi rašiusi ir įrėmė į jį žvilgsnį.

— Tiesa štai kokia, Liuteri. Turime mažiau nei septynias valandas, kad paruoštume šią vietą Kalėdoms.

— Ji turėjo perspėti anksčiau.

— Ne, ji manė, kad busime čia papuošę eglutę, su dovanėlėmis ir vakarone, taip, kaip visada. Kam galėjo šaut į galvą, kad du šiaip jau protingi suaugę žmonės sumąstys ne švęsti Kalėdas, o išplaukti į kruizą?

— Gal vis dėlto galėtume važiuoti.

— Dar viena puspročio mintis, Liuteri. Ji grįžta namo

su sužadėtiniu. Ar bent ką nors supranti? Esu tikra, kad jie čia užsibus bent jau savaitę. Bent jau taip tikiuosi. Užmiršk tą kruizą. Dabar turi didesnių problemų.

— Besmegenio nekelsiu.