Артур Шницлер - Laisvės linkui

Kai Georgas įžengė gatvėn, buvo jau visiškai sutemę. Jis lėtai pėdino Elžbietos tiltu pro Operą į miesto centrą ir, netrikdomas aplink siaučiančio triukšmo ir šurmulio, mintyse klausėsi ką tik skambėjusios savo dainos. Jam atrodė keista, kad Anos balsui, taip švariai ir sveikai skambančiam mažose erdvėse, nelemta turėti ateities scenoje ir koncertų salėje, ir dar keisčiau, kad Ana dėl tokios žiaurios lemties neatrodė labai kenčianti. Žinoma, nebuvo tikras, ar Anos ramybė atspindi tikrą jos esybę.

Šiek tiek pažinojo ją jau keletą metų, bet tik aną praėjusio pavasario vakarą jiedu susipažino truputėlį artimiau. Anuomet nemaža draugija Valdšteino sodelyje surengė pobūvį. Žmonės vaišinosi lauke po aukštais kaštonais, linksmi, pakilios nuotaikos ir pakerėti pirmo šilto tų metų gegužės vakaro. Georgui vėl prieš akis iškilo visi anuomet susirinkusieji: ponia Ėrenberg, susibūrimo organizatorė, sąmoningai vaidinanti matroną, ap sitaisiusi laisva tamsia fuliaro [ Foulard (pranc.) – lengvas šilkinis audinys švelniu lygiu paviršiumi. Dažniausiai naudojamas kaklaraiščiams, šalikams, kaklaskarėms, moteriškoms suknelėms ir palaidinukėms siūti.] suknia; rūmų patarėjas Viltas, sakytum, užsidėjęs anglų valstybės vyro kaukę, nerūpestingų aristokratiškų manierų, kalbantis vienodu pigoku pranašumą prieš visus daiktus ir žmones liudijančiu tonu; ponia Oberberger pilkai nupudruotais plaukais, žibančiomis akimis ir dirbtiniu apgamėliu ant smakro primenanti rokoko epochos markizę; Demeteris Štancidesas baltais spindinčiais dantimis, blyškia, senos didvyrių giminės nuovargiu paženklinta kakta; Oskaras Ėrenbergas, skleidžiantis eleganciją, kurioje galima įžvelgti šiek tiek mados namų prekybos tarnautojo, jauno dainuojančio komiko ir diduomenės ponaičio bruožų; Sisi Vyner, tamsias besijuokiančias akis kreipianti nuo vieno prie kito, tarsi su kiekvienu ją sietų smagi paslaptis; Vilis Eisleris, kimiu balsu nuotaikingai pasakojantis visokias linksmas istorijas iš savo karinės tarnybos laikų ir žydiškus anekdotus; Elzė Ėrenberg, apimta švelnios pavasario melancholijos, balta angliškos gelumbės suknele, prakilnios damos judesių, kurie žaviai ir kone jaudinamai kontrastavo su vaikišku veideliu ir gležna figūra; Felicijonas, santūrus ir malonus, išdidžiomis akimis, žvelgiančiomis pro svečius į kitus stalus, bet ir jų nekliudžius krypstančiomis į tolumas; Sisi motina, jauna, raudonskruostė ir šneki, norinti visur su visais kalbėtis ir podraug visur visų klausytis; Edmundas Niurnbergeris su kone kauke virtusiu skvarbių akių ir siaurų lūpų paniekos vypsniu, skirtu aukštuomenės šurmuliui, kurį jis kiaurai permato ir kuriame, savo nuostabai, kartais atranda besisukiojantį ir save; galiausiai Heinrichas Bermanas, vilkintis per platų vasarinį kostiumą, užsidėjęs per pigią šiaudinę skrybėlę, pasirišęs per šviesų kaklaraištį, tai garsiau už kitus kalbantis, tai niauriau už kitus tylintis. Paskutinė, be jokios palydos, visai tvirtai jausdamasi pasirodė Ana Rosner, santūriu galvos linktelėjimu pasveikino draugiją ir nesivaržydama prisėdo tarp ponios Ėrenberg ir Georgo. „Pakviečiau ją jums“, – tyliai šnipštelėjo ponia Ėrenberg Georgui, kuriam iki to vakaro Ana veik nerūpėjo. Tie žodžiai, išsprūdę iš ponios Ėrenberg lūpų gal šmėstelėjus kokiai nors minčiai, vėliau tą vakarą pasitvirtino. Nuo tada, kai draugija pakilo ir išsiruošė į smagią kelionę po Praterį [ Wiener Prater, arba Wurstelprater – labai senas, didelio ploto Vienos poilsio ir pramogų parkas.], visur: paviljonuose, karuselėse, priešais lėlių teatrą ir grįžtant į miestą – pramogos dėlei buvo patraukta pėsčiomis – Georgas su Ana laikėsi drauge ir aplinkui girdėdami linksmą ir paiką aplinkinių čiauškėjimą galiausiai užmezgė visai pakenčiamą pokalbį. Po kelių dienų jis Aną aplankė ir atnešė, kaip buvo žadėjęs, „Eugenijaus Onegino“ ištrauką fortepijonui ir kelias savo dainas; per kitą vizitą Ana jas ir dar keletą Šuberto dainų jam padainavo; Georgui labai patiko merginos balsas. Netrukus jiedu atsisveikino vasarai be jokio liūdesio ar švelnumo ženklo; Anos kvietimą atvykti į Veisenfeldą Georgas suprato kaip mandagumo gestą; šitaip, jis manė, bus suprastas ir jo pažadas apsilankyti. Šiandienos vizito nuotaika, palyginti su nekaltu ankstesniu jųdviejų bendravimu, Georgui galėjo pasirodyti keista.

Šv. Stepono aikštėje Georgas pamatė, kad kažkoks žmogus, stovintis ant daugiaviečio maršrutinio arklių traukiamo ekipažo platformos, su juo sveikinasi. Šiek tiek trumparegis Georgas išsyk jo nepažino.

– Tai aš, – prabilo ponas nuo platformos.

– Ak, ponas Bermanas! Labas vakaras, – tarė Georgas tiesdamas aukštyn ranką. – Kur važiuojate?

– Į Praterį. Ketinu ten pavakarieniauti. Ar esate numatęs ką nors ypatinga, pone barone?

– Tikrai nieko.

– Tai važiuokime drauge.

Georgas stryktelėjo į ką tik pradėjusį dardėti omnibusą. Vyrai bendrais bruožais pasakojo vienas kitam, kaip praleidę vasarą. Heinrichas buvo Zalckamergute, paskui lankėsi Vokietijoje ir grįžo vos prieš kelias dienas.

– Ak, Berlyne, – tarstelėjo Georgas.

– Ne.

– Pamaniau, kad galbūt kurio nors naujo kūrinio reikalu...

– Neparašiau jokio naujo kūrinio, – pertarė jį Heinrichas truputį nemandagiai. – Buvau Taunuse ir prie Reino, įvairiose vietovėse.

Ką jam veikti prie Reino, pamanė Georgas, bet daugiau nekamantinėjo. Jam krito į akis, kad Bermanas žvelgia išsiblaškęs ir kone apniukęs.

– O kaip jūsų darbai, pone barone? – netikėtai gyvai paklausė Heinrichas, tvirčiau susisupdamas į tamsiai pilką vasarinį apsiaustą, gaubiantį pečius. – Ar užbaigėte savo kvintetą?

– Savo kvintetą? – nustebo Georgas. – Argi pasakojau jums apie savo kvintetą?

– Ne, ne jūs, bet panelė Elzė man sakė, kad kuriate kvintetą.

– Taigi šit kaip, panelė Elzė. Ne, ne kažin kiek pasistūmėjau. Buvau, kaip įsivaizduojate, ne visai tinkamai nusiteikęs.

– Tai taip, – burbtelėjo Heinrichas ir kurį laiką patylėjo. – Gerbiamas jūsų tėvas buvo dar toks jaunas, – padelsęs pridūrė.

Georgas tylėdamas linktelėjo.

– Kaip klojasi jūsų broliui? – netikėtai paklausė Heinrichas.

– Ačiū, tikrai gerai, – šiek tiek nustebęs atsakė Georgas.

Heinrichas nusviedė savo cigarą per turėklus ir išsyk prisidegė naują. Paskui pasakė:

– Tikriausiai stebitės, kad teiraujuosi apie jūsų brolį, su kuriuo kažin ar esu kada nors dorai kalbėjęsis. Bet jis mane domina. Jis mano akyse lyg ir tiesiog tobulo žmogaus tipažas, ir aš laikau jį vienu iš laimingiausių, kokių tik esama, žmonių.

– Gali ir taip, – nutęsė Georgas. – Bet kodėl taip manote, jei menkai jį pažįstate?

– Pirma, jis – Felicijonas baronas fon Vergentinas-Reko, – labai rimtai atsakė Heinrichas ir išpūtė dūmus.

Georgas šiek tiek nustebęs sukluso.

– Jūs taip pat esate Vergentinas-Reko, – toliau kalbėjo Heinrichas, – bet tik Georgas, o tai anaiptol nėra tas pats, ar ne? Be to, jūsų brolis labai gražus. Žinoma, jūs taip pat atrodote neprastai. Bet žmonės, kurių pagrindinė ypatybė yra grožis, juk turi daug daugiau pranašumų nei tie, kurių pagrindinė ypatybė yra gabumai. Mat jei žmogus gražus, jis gražus visuomet, o juk gabieji mažiausiai devynias dešimtis savo gyvenimo laiko praleidžia be menkiausio talento pėdsako. Na, juk taip yra. Kitaip sakant, gražuolio gyvenimo linija yra aiškesnė nei genijaus. Beje, visa tai būtų galima geriau atskleisti.

Kas čia jam užėjo, pamanė Georgas, nemaloniai paveiktas tokių kalbų. Gal jis pavyduliauja Felicijonui... dėl Elzės Ėrenberg?