Артур Шницлер: Laisvės linkui

Arthur Schnitzler

Laisvės linkui

Leidykla „Versus aureus“, 2011

ISBN 978-9955-34-316-5

Versta iš:

Arthur Schnitzler. Der Weg ins Freie

Knygos vertimą remia ES programa KULTŪRA (2007–2013)

Iš vokiečių kalbos vertė Regina Ivanauskienė

Redaktorė Bronė Vinevičienė

Viršelio dailininkė Reda Žukė

© Regina Ivanauskienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2010

© „Versus aureus“ leidykla, 2011

1 SKYRIUS

Georgas fon Vergentinas šiandien prie stalo sėdėjo vienui vienas. Felicijonas, vyresnysis jo brolis, po ilgesnio laiko vėl panoro pietauti su draugais. Bet Georgo dar per daug netraukė vėl pasimatyti su Ralfu Skeltonu, grafu Šėnšteinu ar kitais ponaičiais, su kuriais šiaip jau mėgdavo pasišnekučiuoti; kol kas nebuvo linkęs į jokį bendravimą.

Tarnas nurinko stalą ir dingo. Georgas prisidegė cigaretę, paskui, kaip pratęs, ėmė žingsniuoti po didelį, nelabai aukštą trilangį kambarį pirmyn atgal ir stebėjosi, kaip ši menė, daugelį savaičių jam atrodžiusi lyg apniukusi, vis dėlto pamažėle atgauna ankstesnį jaukų vaizdą. Nejučiomis žvilgsnį sustabdė ties galustalėje stovinčiu tuščiu krėslu, ant kurio per atdarą vidurinį langą sruvo rugsėjo saulės šviesa. Jam dingojosi, kad vos prieš valandą matė jame sėdint tėvą, mirusį prieš du mėnesius; mat aiškių aiškiausiai teberegėjo net menkiausius velionio judesius, kad ir jo įprotį atstumti kavos puodelį, užsidėti pensnė, vartyti brošiūrą.

Georgas galvojo apie vieną iš paskutinių jųdviejų su tėvu pokalbių baigiantis pavasariui, prieš pat persikraustant į vasarnamį prie Bledo ežero. Anuomet Georgas buvo ką tik sugrįžęs iš Sicilijos, kur su Greise praleido balandį; tai buvo melancholiška ir nuobodoka atsisveikinimo kelionė prieš mylimajai galutinai sugrįžtant į Ameriką. Jis ir vėl pusmetį ar ilgiau nieko rimta nedirbo; neužrašė netgi melancholiškojo adagio, išgirsto bangoms šniokščiant, kai vieną audrotą rytą vaikštinėjo Palermo pakrante. Anuomet jis paskambino tą temą tėvui, improvizavo pasitelkdamas perdėtą harmonijų gausą, kuri kone nustelbė paprastutę melodiją. Jam įsijautus į audringai moduliuojamą variaciją, tėvas iš kitapus fortepijono paklausė: „Na, kurgi, kur?“ Georgas, lyg susigėdęs, leido nuaidėti garsų pliūpsniui, ir tada kaip visuomet širdingai, bet ne tokiu lengvu tonu kaip paprastai tėvas užvedė su sūnumi kalbą apie jo ateitį. Anas pokalbis, tarsi apsunkęs dėl kažkokios nuojautos, šiandien išplaukė Georgui iš atminties.

Jis stovėjo prie lango ir žvelgė į lauką. Parkas buvo ganėtinai tuščias. Ant suolelio sėdėjo senyva moteris, apsigaubusi senamadiška mantilija, siuvinėta juodo stiklo karoliukais. Pro šalį ėjo auklė, vedina berniuku. Kitas vaikas, visai dar mažas, husaro uniforma, prisisegęs kardą ir už diržo užsikišęs pistoletą, lėkė priešakyje, išdidžiai dairėsi aplinkui ir atidavė pagarbą invalidui, kuris pėdino taku ir rūkė. Parko gilumoje aplink paviljoną sėdėjo keli žmonės, gėrė kavą ir skaitė laikraščius. Lapija buvo dar gana tanki, parkas atrodė slogus, dulkinas ir šiaip kur kas vasariškesnis, nei paprastai būva vėlyvomis rugsėjo dienomis. Georgas atsirėmė delnais į palangę, palinko į priekį ir stebėjo dangų. Po tėvo mirties nebuvo išvykęs iš Vienos, nors turėjo dėl ko. Būtų galėjęs su Felicijonu važiuoti į Šėnšteinų dvarą; ponia Ėrenberg maloniu laišku kvietė atvažiuoti į Auhofą, o ir kelionei dviračiais per Karintiją ir Tirolį – šią išvyką seniai buvo planavęs, bet vykti vienas nesiryžo – būtų lengvai radęs bendrakeleivį. Tačiau mieliau liko Vienoje ir laiką leido vartydamas ir tvarkydamas senus šeimos popierius. Jis rado dokumentų net apie savo prosenelį Anastazijų fon Vergentiną, kilusį iš Reino srities ir po santuokos su panele Reko įgijusį seną, jau kada negyvenamą pilaitę prie Bolcano. Aptiko ir dokumentų, bylojančių apie savo senelio, artilerijos pulkininko, 1866 metais žuvusio prie Chlumo [Austrijos–Prūsijos karo mūšis, įvykęs 1866 m. birželio 3 d. Chlumo kaime prie Sadovo (Čekija), nulėmęs Austrijos pralaimėjimą, po kurio Šlėzvigas, Holšteinas, Lauenburgas ir daug Vokietijos žemių buvo prijungtos prie Prūsijos (čia ir toliau – vertėjos pastabos).], gyvenimo istoriją. Jo sūnus, Felicijono ir Georgo tėvas, atsidėjo mokslo, daugiausia botanikos, studijoms ir Insbruke gavo filosofijos daktaro laipsnį. Būdamas dvidešimt ketverių susipažino su jaunute mergina iš senos austrų tarnautojų šeimos. Ji, veikiausiai norėdama išsivaduoti iš kuklių, kone varganų šeimos gyvenimo sąlygų, o ne vedina vidinio pašaukimo, baigė dainavimo mokslus. Baronas fon Vergentinas pirmą kartą ją pamatė ir išgirdo žiemą per vieną koncertą giedančią „Missa solemnis“, ir jau gegužę ji tapo jo žmona. Antraisiais santuokos metais gimė Felicijonas, o trečiaisiais – Georgas. Po trejų metų baronienė ėmė sirguliuoti, tad gydytojai išsiuntė ją į pietus. Kadangi ligos neskubėjo trauktis, namų ūkį Vienoje teko išardyti, ir taip jau susiklostė, kad baronas su šeima daugelį metų turėjo gyventi klajoklio gyvenimą ir tenkintis viešbučiais. Dalykiniais ir studijų reikalais jis kartais vykdavo į Vieną, bet sūnūs motinos beveik niekuomet nepalikdavo. Jie buvo apsistoję Sicilijoje, Romoje, Tunise, Korfu, Atėnuose, Maltoje, Merane, Rivjeroje, galiausiai Florencijoje, gyveno anaiptol ne plačiai ir vis dėlto kaip pridera jų luomui, bet ne taip taupiai, kad pamažėle nebūtų sunaudota nemenka barono turto dalis.

Kai motina mirė, Georgui buvo aštuoniolika. Nuo tada praėjo jau devyneri metai, tačiau jo prisiminimai apie aną pavasario vakarą neblėso, kai tėvo ir brolio lyg tyčia nebuvo namie, jis vienas stypsojo prie mirštančios motinos lovos, o pro paskubomis atplėštus langus kartu su pavasario oru skaudžiai ir garsiai veržėsi vaikštinėjančių žmonių kalbos ir juokas.

Likę šeimos nariai su motinos palaikais grįžo į Vieną. Baronas atsidėjo studijoms su nauju, sakytum, nirtulingu įkarščiu. Anksčiau jis buvo laikomas tik mėgėju iš aukštuomenės, dabar į jį imta žiūrėti visai rimtai net ir akademiniuose sluoksniuose, o už tą įvertinimą, kad buvo išrinktas botanikų draugijos garbės prezidentu, turėjo būti dėkingas ne vien atsitiktinumo nulemtai bajoriškai pavardei. Felicijonas ir Georgas užsirašė į teisės fakulteto klausytojus. Bet pats tėvas po kurio laiko leido jaunėliui nuspręsti, ar nevertėtų atsisakyti universitetinių studijų ir toliau lavinti turimus muzikinius polinkius; sūnus su dėkingumu ir palengvėjimu pasinaudojo tokiu leidimu. Tik net ir savo pasirinktoje srityje nepasižymėjo didele kantrybe ir ištisas savaites galėjo užsiimti įvairiausiais dalykais, smarkiai nutolusiais nuo pasirinkto kelio. Šitas polinkis užsižaisti ir buvo ta priežastis, dėl kurios jis ir įniko kuo rimčiausiai vartyti anuos senus šeimos popierius, tarsi būtų buvę labai svarbu ištyrinėti praeities slėpinius. Ne vieną jaudinamą valandą praleido prie laiškų, kuriais keitėsi jo tėvai jaunystės metais: ilgesingų ir paviršutiniškų, melancholiškų ir ramių, kuriuos beskaitant jo akyse vėl atgijo ne tik mirusieji, bet ir kiti primiršti žmonės. Šitaip prieš akis stojo mokytojas vokietis liūdna blyškia kakta, per ilgus pasivaikščiojimus mėgęs jam deklamuoti Horacijų; rudas padūkęs vaikiškas Makedonijos princo Aleksandro veidas, jo draugijoje Georgas Romoje ėmė pirmas jojimo pamokas; lyg pasakoje, tarsi juodomis linijomis blyškiai mėlyname horizonte nubrėžta stūksojo Cestijaus piramidė, kokią vakaro prieblandoje Georgas ją pamatė pirmą kartą jodamas iš Kampanijos namo.