Артур Шницлер: Laisvės linkui

– Galiu patikinti jus, panele Ana, būtų gaila prarasti Teresę, nes nesunku numanyti, kiek daug ji dar gali nuveikti partijos labui, jei nebus išplėšta iš jos kelio.

– Laikote tai galimu dalyku? – paklausė Ana.

– Žinoma, – atsakė Bertoldas. – Teresė turi dvi galimybes: arba vieną kartą ji prisikalbės...

– Arba? – įsiterpė susidomėjęs Georgas.

– Arba ištekės už barono, – trumpai užbaigė Bertoldas.

– Nelabai supratau, – nepatenkintas burbtelėjo Georgas.

– Sakydamas „už barono“, suprantama, pajuokavau. Vietoj „barono“ įterpkime „princą“, taip bus aiškiau.

– Ak, šit kaip... Dabar daugmaž įsivaizduoju, ką turite omenyje, pone daktare... Bet dėl kokios priežasties parlamentas jos ėmėsi?

– Ak... Praėjusiais metais, per didįjį angliakasių streiką, Teresė Golovski sakė kalbą viename Bohemijos užkampyje. Toje kalboje ji tariamai nepagarbiai paminėjo kažkurį imperatoriaus rūmų narį. Ji buvo apkaltinta ir išteisinta. Iš to galima spręsti, kad kaltinimas nebuvo stiprus. Vis dėlto prokuroras padavė apeliacinį skundą, buvo paskirtas teismas ir Teresė nuteista du mėnesius kalėti, beje, ji dabar atlieka tą bausmę. Negana to, pirmoje instancijoje ją išteisinęs teisėjas buvo perkeltas į kitą vietą... kažkur prie Rusijos sienos, iš kur atgal nebegrįžtama. Na, dėl šios bylos mes pateikėme interpeliaciją, mano požiūriu, labai švelnią. Ministras atsakė gana veidmainiškai, džiūgaujant vadinamosioms valstybę palaikančioms partijoms. Leidau sau į tai atsikirsti, gal kiek energingiau, nei pas mus įprasta; o kadangi priešininkų suolai negalėjo atsakyti nieko dalykiška, bandė mane pribaigti šūkavimais ir plūdimais. Koks buvo stipriausias tam tikros rūšies valstybės sergėtojų argumentas prieš mano samprotavimus, jūs, pone barone, juk įsivaizduojate.

– Nagi, koks? – susidomėjo Georgas.

– Užsičiaupk, žyde, – atsakė Bertoldas susiaurėjusiomis lūpomis.

– Ak... – sutrikęs atsidūsėjo Georgas ir papurtė galvą.

– Tylėk, žyde! Užsičiaupk! Žydas! Žydas! Gult! – tęsė Bertoldas, regis, paniręs į prisiminimus.

Ana įsižiūrėjo prieš save. Georgas manė, kad šito jau pakaktų. Stojo trumpa nesmagi tyla.

– Tai dėl šito? – lėtai paklausė Ana.

– Ką turite omenyje? – nesuprato Bertoldas.

– Dėl to atsisakote mandato?

Bertoldas papurtė galvą ir nusišypsojo.

– Ne, ne dėl to.

– Ponas daktaras, suprantama, nekreipia dėmesio į tokius šiurkščius įžeidinėjimus, – pareiškė ponas Rosneris.

– Negalėčiau šito tvirtinti, – atsakė Bertoldas. – Tačiau, šiaip ar taip, reikia būti pasirengusiam tokiems puldinėjimams. Mano mandato atsisakymo priežastis yra kita.

– Ar būtų galima ją sužinoti?.. – paklausė Georgas.

Bertoldas žvelgė į jį atidžiai ir podraug išsiblaškęs. Paskui maloniai atsakė:

– Žinoma, galima. Po savo kalbos nuėjau į bufetą. Ten tarp kitų sutikau vieną iš kvailiausių ir įžūliausių mūsų tautos laisvai išrinktų atstovų, tą, kuris, kaip paprastai, ir per mano kalbą buvo gerklingiausias... popieriaus prekeivį Jalaudeką. Žinoma, aš jo nepaisiau. Jis statė ant stalo ką tik išgertą stiklą, pamatęs mane nusišypsojo, linktelėjo ir smagiai, lyg niekur nieko, pasisveikino: „Reiškiu pagarbą, pone daktare, taip pat pageidausite ko nors gaivinamo?“

– Neįtikėtina! – šūktelėjo Georgas.

– Neįtikėtina... Ne, veikiau austriška. Juk mūsų šalyje piktinimasis toks pats netikras, kaip ir žavėjimasis. Tik piktdžiuga ir neapykanta talentui pas mus tikros.

– Na, ir ką atsakėte tam vyrui? – smalsavo Ana.

– Ką atsakiau? Nieko, suprantama.

– Ir atsisakėte mandato, – truputėlį pašaipiai užbaigė Ana.

Bertoldas nusišypsojo. Bet jo antakiai trūkčiojo kaip visada, kai jausdavosi nemaloniai ar skaudžiai kliudytas. Buvo per vėlu jai pasakyti, kad, tiesą sakant, kaip ir ankstesniais laikais atėjo klausti jos patarimo. Ir vis dėlto jis jautė protingai pasielgęs, kai vos įėjęs užsikirto kelią atsitraukti: pranešė visai netrukus išvažiuosiąs į Paryžių, o apie mandato atsisakymą – kaip apie įvykusį faktą. Dabar juk suvokė, kad Ana vėl išsprūdo jam iš rankų, galbūt ilgam. Žinoma, jis nemanė, kad kuris nors žmogus tikrai gali Aną atimti iš jo visiems laikams; pavyduliauti šitam elegantiškam jaunam menininkui, taip ramiai stovinčiam ten, prie lango, sunertomis ant krūtinės rankomis, jis anaiptol negalėjo. Jau ne pirmą kartą nutinka, kad Ana kurį laiką, sakytum, užkerėta sklando jam nepažįstamoje stichijoje. Ir prieš dvejus metus, kai mergina rimtai ketino atsidėti scenai ir pradėjo studijuoti vaidmenis, jis kurį laiką manė visiškai ją praradęs. Vėliau, kai dėl nepatikimo balso Ana buvo priversta atsisakyti artistės planų, atrodė vėl pas jį grįžtanti; tą laikotarpį jis sąmoningai ramiai pralaukė, nes prieš imdamas ją į žmonas norėjo šio to pasiekti moksle ar politikoje, kad ji iš tikrųjų juo žavėtųsi. Jis jau buvo kelyje į sėkmę. Toje pačioje vietoje, kur ji dabar sėdi ir žvelgia jam į veidą atviromis, bet lyg svetimomis akimis, Ana kadaise turėjo pasidėjusi paskutinio jo medicinos filosofijos darbo, pavadinto „Negalutinės pastabos apie ligų fizionomiją“, korektūros lankus. O tuomet, kai jis perėjo prie politikos, tuo laiku, kai sakydavo kalbas rinkėjų susirinkimuose, rengėsi naujai profesijai gilindamasis į rimtas istorijos ir nacionalinės ekonomikos studijas, Ana nuoširdžiai džiaugėsi jo įvairiapusiškumu ir energija. Dabar su tuo jau baigta. Regis, pamažu ji ėmė aštresniu žvilgsniu nei anksčiau įžvelgti kaip tik jo klaidas, kurios ir jam pačiam anaiptol nebuvo nežinomos, o ypač jo polinkį svaigti nuo savo žodžių, tad Anos akyse jis ėmė vis labiau prarasti pasitikėjimą savimi. Kalbėdamas su ja ar jai girdint jis jautėsi it nesavas. O ir šiandien nebuvo savimi patenkintas. Jausdamas apmaudą, kuris jam pačiam atrodė smulkmeniškas, Bertoldas suvokė, kad susitikimą bufete su Jalaudeku pavaizdavo nepakankamai įtaigiai ir kad savo pasidygėjimą politika būtų galėjęs perteikti daug įtikimiau.

– Tikriausiai esate teisi, panele Ana, – prakalbo jis, – pasišaipydama, kad dėl šio kvailo nutikimo atsisakiau mandato. Parlamentaro gyvenimas nevaidinant komedijų apskritai neįmanomas. Būčiau turėjęs šito nepamiršti ir vaidinti drauge su kitais, ko gera, išgerti į to mane viešai išplūdusio žmogėno sveikatą. Tai būtų patogu, austriška ir galbūt netgi teisingausia.

Jis vėl įsismagino ir gyvai tęsė:

– Juk galiausiai esama tik dviejų būdų, kuriais politikoje faktiškai galima šio to pasiekti: arba įstabiu lengvabūdiškumu, visuomeninį gyvenimą laikant smagiu žaidimu, iš tiesų esant abejingam, niekuo nesipiktinant ir išliekant visiškai šaltam žmonėms, kurių gerovė ar vargas galiausiai turėtų priklausyti nuo politikų veiklos. Aš toks nesu ir nežinau, ar kada nors toks tapsiu. Tiesą sakant, kartais šito sau linkėdavau. O kitas būdas – už tai, ką manai esant teisinga, būti pasirengusiam kiekvieną akimirką visą savo egzistenciją, visą gyvenimą tikrąja šio žodžio prasme...

Staiga Bertoldas nutilo. Į kambarį įžengė jo tėvas, senasis daktaras Štauberis, ir buvo širdingai pasveikintas. Georgui, pristatytam ponios Rosner, jis padavė ranką ir taip maloniai pažvelgė, kad Georgas išsyk pajuto jam prielankumą. Jis akivaizdžiai atrodė jaunesnis, nei buvo. Ilgoje šviesrudėje barzdoje bolavo vos kelios pavienės žilos gijos, o lygiai sušukuoti ilgi plaukai tankiomis sruogomis krito ant plataus sprando. Neįprastai aukšta senojo Štauberio kakta visai kresnokai plačiapetei jo povyzai teikė tam tikro orumo. Atrodė, kad jo akys, jei tik su tam tikru ketinimu nežvelgdavo į ką nors geraširdiškai ar išmintingai, ilsisi už nuvargusių vokų, tarsi besirengdamos kitam žvilgsniui.