Артур Шницлер: Laisvės linkui

Florencijoje, likus vieneriems metams iki motinos mirties, Georgas vėl pamatė Elzę. Anuomet ji ėmė piešimo pamokas pas seną žilą susitaršiusį vokietį, apie kurį sklandė legenda, kad kadaise jis buvęs garsenybė. Apie save mokytojas skleidė gandus, esą jis, pajautęs mąžtant genialumą, atsisakęs ankstesnės labai garsios savo pavardės ir išsikraustęs iš tos vietovės, kurioje kūrė, bet jos pavadinimo niekuomet neminėdavo. Dėl jo žlugimo, jei tikėsime paties kalbomis, kalta buvo demoniška moteriškė, kurią jis buvo vedęs. Sykį ji, pavyduliavimo priepuolio apimta, suniokojo vertingiausią jo paveikslą ir, iššokusi pro langą, užbaigė savo gyvenimą. Tas žmogus, nors net septyniolikmetis Georgas įžvelgė tam tikrą jo, apgaulingo pajaco, atmainą, buvo pirmas Elzės susižavėjimo objektas. Anuomet ji buvo keturiolikos, vaikystės padūkimas ir natūralumas jau dingęs. Stovint priešais Ticiano „Venerą“ Uficių galerijoje, jos skruostai liepsnojo iš smalsumo, lūkesčio ir susižavėjimo, o akyse žaidė miglotos būsimų potyrių nuojautos. Su motina ji dažnai užsukdavo į namus, kuriuos Vergentinai nuomojosi prie Lugano. Poniai Ėrenberg savo vangia ir sąmojinga maniera bandant prablaškyti sergančią baronienę, Elzė su Georgu stovėdavo prie lango, ne pagal amžių protingai kalbėdavosi apie prerafaelitų meną ir šypsodavosi prisiminę ankstesnius vaikiškus žaidimus. Kartais pasirodydavo ir Felicijonas, lieknas ir dailus, žvelgdavo šaltomis pilkomis akimis pro daiktus ir žmones, pusbalsiu, kone niekinamai pratardavo kelis mandagius žodžius ir prisėdęs prie motinos lovos švelniai glostydavo ir bučiuodavo jos ranką. Paprastai jis greitai vėl išeidavo palikdamas Elzei aitrų seno aristokratiškumo, šaltakraujiško gundymo ir elegantiškos paniekos mirčiai dvelksmą. Merginai vis atrodydavo, tarsi jis trauktų prie žaidimų stalo, kur lošiama iš šimtatūkstantinių sumų, į žūtbūtinę dvikovą arba pas kunigaikštienę raudonais plaukais ir ant naktinio stalelio laikomu durklu. Georgas prisiminė truputėlį pavyduliavęs tiek apgavikiškam mokytojui, tiek savo broliui. Staiga dėl taip ir neatskleistų priežasčių mokytojas buvo atleistas, o netrukus Felicijonas su baronu fon Vergentinu išvyko į Vieną. Tuomet Georgas dar dažniau nei anksčiau skambindavo damoms fortepijonu kitų kompozitorių ir savus kūrinius, o Elzė menku, šiek tiek ausį rėžiančiu balsu iš lapo dainuodavo lengvesnes Šuberto ir Šumano dainas. Kartu su savo motina ir Georgu ji lankydavo galerijas ir bažnyčias. Atėjus pavasariui draugija važinėdavosi kalvotu keliu arba vykdavo į Fjezolę, o Georgas su Elze keitėsi šypsulingais žvilgsniais, bylojančiais apie gilesnį sutarimą, nei jo iš tiesų būta. Šitaip – ne visai nuoširdžiai – santykiai klostėsi ir toliau, kai šeimos sugrįžo į Vieną. Regis, kaskart iš naujo, jiems kelis mėnesius nesimačius, Elzę maloniai jaudino visąlaik draugiškas Georgo elgesys. Ji pati išoriškai kasmet atrodė vis labiau pasitikinti savimi, o viduje vis labiau nerimo. Elzė gana anksti atsisakė visų savo meninių siekių ir laikui bėgant atrasdavo vis naujų jai skirtų gyvenimo kelių. Kartais ateityje regėjo save aukštuomenės dama, gėlių švenčių rengėja, didelių pokylių globėja, aukštuomenės labdaringų vaidinimų dalyve; dar dažniau manėsi skirta būti didele menų žinove ir karaliauti kokiame nors meno salone tarp dailininkų, muzikų ir poetų. Paskui vėl užsisvajodavo apie daugiau nuotykių žadantį gyvenimą: sensacingos vedybos su amerikiečių milijonieriumi, pabėgimas su smuikininku virtuozu arba ispanų karininku, demoniškas visų prie jos priartėjusių vyrų pražudymas. Tačiau kartais jai atrodydavo, kad didžiausia siekiamybė – tykus gyvenimas kaime šalia darbštaus dvarininko; tuomet ji išvysdavo save būryje vaikų, ko gera, anksti pražilusiais plaukais, su romia likimui atsidavusios moters šypsena lūpose sėdinčią prie neištaigingai padengto stalo ir rimtuoliui sutuoktiniui braukančią nuo kaktos raukšles. Bet Georgas visuomet jautė, kad Elzės polinkis į patogumą, stipresnis nei pati nujaučia, sergės ją nuo neapgalvoto žingsnio. Ji patikėdavo Georgui kai kuriuos dalykus, niekuomet nebūdama visiškai atvira, nes dažniausiai ir rimčiausiai puoselėjo norą tapti jo žmona. Georgas tai puikiai žinojo, bet ne tik dėl to naujausias gandas apie jos sužadėtuves su Heinrichu Bermanu atrodė jam ne itin tikėtinas. Tas Bermanas buvo liesas bebarzdis žmogus niūriomis akimis ir truputį per ilgais glotniais plaukais, pastaruoju metu pagarsėjęs kaip rašytojas. Bermanas savo elgsena ir povyza Georgui nežinia kodėl priminė fanatišką žydą mokytoją iš provincijos. Jis neturėjo nieko, kas galėtų Elzę sužavėti ar bent maloniai sudominti. Tiesa, ilgiau su juo pasikalbėjus tas įspūdis pasikeitė. Vieną praėjusio pavasario vakarą Georgas su Bermanu drauge išėjo iš Ėrenbergų namų, jiedu taip įsijautė jautriai kalbėdamiesi apie muziką, kad iki trijų nakties praplepėjo ant Žiedo gatvės suolelio.

Keista, pamanė Georgas, kiek daug visokiausių dalykų, kurių nė neprisimindavau, šiandien šauna į galvą. Jis jautėsi taip, lyg šią rudens vakaro valandą palengva bustų iš skausmingai slogaus daugelį savaičių trukusio susimąstymo.

Dabar jis stovėjo priešais Paulano gatvės namą, kuriame gyveno Rosneriai. Pažvelgė į trečią aukštą. Vienas langas buvo atviras, balto tiulio užuolaidos, per vidurį susegtos į daiktą, pleveno judinamos lengvo vėjelio.

Rosneriai buvo namie. Kambarinė įleido Georgą vidun. Ana sėdėjo priešais duris su kavos puodeliu rankoje ir žvelgė į įžengiantį. Jai iš dešinės tėvas skaitė laikraštį ir rūkė pypkę. Jis buvo švariai nusiskutęs, tik per skruostus driekėsi dvi siauros žilos barzdos juostos. Reti keisto žalsvai pilko atspalvio plaukai prie smilkinių buvo sušukuoti priekin ir atrodė kaip prastos gamybos perukas. Jo akys buvo vandens spalvos, paraudusiais pakraščiais.

Kūninga motina prisiminimais apie gražesnius metus apsiausta kakta žvelgė priešais save. Jos jaukiai sunertos rankos ilsėjosi ant stalo. Ana lėtai pastatė puodelį ir linktelėjo nebyliai šypsodamasi. Georgui įžengus abu seniai ketino stotis.

– Tik jau prašom nesivarginti, labai prašau, – prabilo Georgas.

Prie šoninės sienos kažkas subraškėjo. Tai Juozapas, šeimos sūnus, pakilo nuo sofos, ant kurios gulėjo.

– Reiškiu pagarbą, pone barone, – pasisveikino labai žemu balsu, ranka lygindamas ties kaklu susimetusį geltonai languotą šiek tiek dėmėtą švarką.

– Kaip jaučiatės, pone barone? – paklausė senis, stovėjo prakaulus, šiek tiek sulinkęs ir nė neketino sėstis, kol Georgas neatsisės.

Juozapas atitraukė jam kėdę, stovinčią tarp tėvo ir sesers. Ana ištiesė svečiui ranką.

– Ilgai nesimatėme, – pratarė ji ir gurkštelėjo iš puodelio.

– Pergyvenote liūdnus laikus, pone barone, – tarstelėjo ponia Rosner su atjauta balse.

– Taigi, – pridūrė ponas Rosneris. – Smarkiai apgailestaudami skaitėme apie šią didžią netektį... O juk jūsų gerbiamas tėvas, kiek mums žinoma, visuomet buvo kuo puikiausios sveikatos.

Jis kalbėjo labai palengva, tarsi vis ketintų dar ką nors pridurti, retsykiais kairiu delnu brūkštelėdamas per galvą, o klausydamasis linksėjo.

– Taip, tai nutiko labai netikėtai, – tyliai patvirtino Georgas, nudelbęs akis į tamsiai raudoną išblukusį kilimą po kojomis.

– Taigi, taip sakant, staigi mirtis, – patikslino ponas Rosneris visiems aplinkui tylint.

Georgas išsiėmė iš portsigaro cigaretę, pasiūlė ir Juozapui.

– Širdingai dėkoju, – tarė Juozapas, paėmė cigaretę ir nusilenkė, iš niekur nieko sumušdamas kulnais.