Артур Шницлер - Laisvės linkui

Jei jis atsiduodavo svajoms, pasirodydavo jūros pakrantės, sodai, gatvės, o jis nebūtų galėjęs pasakyti, iš kokio kraštovaizdžio, kokio miesto atmintis juos išsaugojo; prošal pleveno figūros, kai kurios visiškai aiškios, nors tik kartelį sutiktos probėgšmais, o kitos, su kuriomis praleido drauge daugelį dienų, tolimos ir miglotos. Peržiūrėjęs anuos senus dokumentus, Georgas ėmėsi tvarkyti savo popierius ir sename žaliame aplanke aptiko muzikinius eskizus iš vaikystės; žinojo kažkur juos esant, bet buvo visiškai pamiršęs jų turinį, tad jie lengvai galėjo būti jam pateikti kaip kito žmogaus kompozicijų apmatai. Vieni iš jų maloniai ir skausmingai nustebino, nes atrodė, kad juose esama pažadų, kurių galbūt jis niekuomet neišpildys. Ir vis dėlto kaip tik pastaruoju metu ėmė jausti, kad jame kažkas bręsta. Matė tai lyg paslaptingą, bet aiškią liniją, nuo tų pirmųjų viltingų žaliojo aplanko rankraščių besidriekiančią naujų sumanymų link. Georgas žinojo, kad tas dvi dainas iš „Vakarų Rytų divano“, jo sukomponuotas vieną tvankią šios vasaros popietę, kai Felicijonas tysojo hamake, o tėvas, įsitaisęs krėsle, dirbo vėsioje terasoje, ne kiekvienas būtų sukūręs.

Tarsi užkluptas visiškai netikėtos minties, Georgas žengtelėjo nuo lango. Dar niekuomet nebuvo taip aiškiai suvokęs, kad jo gyvenimas po tėvo mirties buvo, sakytum, nutrūkęs. Apie Aną Rosner, kuriai buvo nusiuntęs anų dainų rankraščius, per tą laiką nebuvo nė pagalvojęs. Ir dabar nuo minties, kad kada panorėjęs gali išgirsti melodingą žemą jos balsą ir jai dainuojant akompanuoti šiek tiek dusloku pianinu, jį apėmė malonus jaudulys. Prisiminė seną namą Paulano gatvelėje, žemas jo duris, prastai apšviestus laiptus, kuriais buvo kopęs ne daugiau kaip tris ar keturis kartus, taip prisimenami pamilti pažįstami dalykai.

Kitapus gatvės dunksančio parko medžių lapija nuvilnijo lengvas vėjelis. Virš Šv. Stepono bažnyčios bokšto smaigalio, kuris kyšojo tiesiai priešais langą ir buvo atskirtas parko bei gerokos miesto dalies, pasirodė skysti debesėliai. Georgo laukė ilga, jokiomis prievolėmis neapsunkinta popietė. Per du gedulo mėnesius – taip jam regėjosi – visi ankstesni ryšiai apsilpo ar nutrūko. Jis prisiminė painų ir chaotišką pralėkusios žiemos ir pavasario šurmulį, ir prieš akis kaip gyvi iškilo įvairiausi prisiminimai: kelionė uždaru fiakru su ponia Mariane apsnigtu mišku. Kaukių vakarėlis Ėrenbergų namuose su giliamintėmis vaikiškomis Elzės pastabomis apie „Hedą Gabler“, kurioje ji tvirtino jaučianti atradusi giminingą sielą, ir su skubriu Sisi bučiniu iš po juodų kaukės nėrinių. Kalnų žygis per sniegą iš Edlacho į Raksą su grafu Šėnšteinu ir Oskaru Ėrenbergu, kuris nors ir neturėdamas įgimto potraukio kopti į aukštikalnes, mielai pasinaudojo proga prisidėti prie dviejų kilmingų ponų. Vakaras „Ronacher“ [„Ronacher“ – garsūs ano meto koncerų, varjetė ir pokylių rūmai, pavadinti projekto užsakovo Antono Ronacherio pavarde. Vėliau daug kartų perstatyti ir modernizuoti. Dabar „Ronacher“ – viena iš garsiausių Vienos muzikos ir teatro scenų.] teatre su Greise ir jaunuoju Labinskiu; po keturių dienų jis nusišovė; niekuomet niekas dorai ir nesužinojo kodėl: dėl Greisės, dėl skolų, dėl gyvenimo nuobodžio ar galiausiai dėl emocijų protrūkio. Keistas, šalčiu nutvilkęs pokalbis su Greise kapinėse ant tirpstančio vasario sniego, praėjus dviem dienoms po Labinskio laidotuvių. Vakaras karštoje aukštaskliautėje fechtavimosi salėje, kur Felicijono špaga susikryžiavo su grėsmingu italų meistro ginklu. Naktinis pasivaikščiojimas po Paderevskio [Ignacy Janas Paderewskis (1860–1941) – garsus lenkų pianistas, kompozitorius ir politikas.] koncerto, per kurį tėvas kaip niekuomet anksčiau atvirai pasakojo apie aną tolimą vakarą, kai velionė motina toje pačioje salėje, iš kurios tąkart jiedu ėjo, giedojo „Missa solemnis“. Ir jam prieš akis stojo aukšta rami Anos Rosner povyza, parimusi į pianiną su gaidų lapu rankoje, mėlynas šypsančias akis nukreipusi į klavišus, o jis netgi girdėjo jos balsą aidint savo sieloje.

Šitaip stoviniuojantį prie lango ir žvelgiantį į pamažėle gyvėjantį parką, jį, sakytum, ramino mintis, kad nė su kokiu žmogumi nėra saistomas jokių artimesnių santykių ir kad vis dėlto esama žmonių, su kuriais gali juos užmegzti, kurių draugijon vėl gali įžengti vos panorėjęs. Podraug jautėsi nuostabiai pailsėjęs, pasirengęs darbui ir laimei kaip niekuomet anksčiau. Jis buvo kupinas gerų ir drąsių ketinimų, džiaugsmingai suvokė esąs jaunas ir nepriklausomas. Nors truputį gėdydamasis jautė, kad – bent jau šią akimirką – jo liūdesys dėl pasimirusio tėvo labai pasilpęs. Tačiau pateisindamas šią apatiją guodėsi, kad taip yra dėl neskausmingos mirties, skirtos tam brangiam žmogui. Tėvas vaikštinėjo sode, šnekučiuodamasis su abiem sūnumis, staiga apsidairė tarsi išgirdęs tolimus balsus, paskui pažvelgė aukštyn, į dangų, ir netikėtai susmuko ant pievos nė nesuvaitojęs iš skausmo, lūpoms nė nesutrūkčiojus.

Georgas žengė atgal į kambarį, susiruošė ir patraukė iš namų. Jis ketino keletą valandų pasivaikščioti, kur akys ves, o vakare pagaliau padirbėti prie savo kvinteto, tam darbui jam atrodė atėjęs deramas nusiteikimas. Jis perėjo gatvę ir įžengė į parką. Tvankuma atlėgo. Senyva moteris su mantilija tebesėdėjo ant suolo ir žvelgė nieko nematančiu žvilgsniu. Smėlėtame apskritime apie medžius žaidė vaikai. Visos kėdės aplink paviljoną užsėstos. Meteorologijos būdelėje buvo įsitaisęs glotniai nusiskutęs vyriškis, Georgui pažįstamas iš matymo ir kritęs į akį dėl panašumo su senuoju Grilparceriu [Franzas Grillparzeris (1791–1872) – austrų rašytojas ir dramaturgas.]. Prie tvenkinio iš priekio žingsniavo guvernantė, vedina dviem dailiai aprengtais vaikučiais, ir žvelgė į jį švytinčiomis akimis. Išėjęs iš parko ir įžengęs į Žiedo gatvę jis susitiko Vilį Eislerį ilgu tamsiai dryžuotu rudeniniu paltu ir buvo jo užkalbintas:

– Laba diena, barone. Sugrįžote į Vieną?

– Jau seniai esu sugrįžęs, – atsakė Georgas. – Po tėvo laidotuvių niekur nebuvau iš čia vykęs.

– Taip, taip, suprantama... Leiskite dar kartą jums...

Vilis spustelėjo Georgui ranką.

– O ką jūs veikėte šią vasarą? – pasiteiravo Georgas.

– Daug ką. Žaidžiau tenisą, tapiau, švaisčiau laiką, praleidau keletą smagių ir kur kas daugiau nuobodžių valandų...

Vilis bėrė greitakalbe, lyg tyčiomis nutaisytu kimoku balsu, aštriai, familiariai, su visokiais akcentais: vengrišku, prancūzišku, Vienos, žydišku.

– Beje, toks, kokį mane matote, – kalbėjo jis toliau, – šiandien ryte grįžau iš Peremislio.

– Karinės pratybos?

– Tikrai taip. Paskutinės. Sakau tai su liūdesiu. Mat sparčiai artėju prie karšinčiaus amžiaus, o juk man visuomet patiko vaikštinėti geltonais atraitais, žvanginti pentinais, tarškinti kardu, skleisti gresiančio pavojaus nuojautą ir neišmanių lavaterių [Johannas Kasparas Lavateris (1741–1801) – šveicarų rašytojas, teologas ir poetas. Labiausiai išgarsėjo keturių tomų veikalu „Fizionomika“, kuriame iškėlė ir išplėtojo idėją, kad žmogaus išvaizda atspindi jo prigimtį.] akyse būti prakilniu grafu.

Jie toliau žingsniavo palei miesto parko pinučių tvorą.

– Gal einate pas Ėrenbergus? – paklausė Vilis.

– Ne, neketinau.

– Paklausiau, nes tas kelias veda pas juos. Beje, ar girdėjote, kalbama, kad panelė Elzė susižadėjusi.

– Tikrai? – nutęsė Georgas. – Su kuo gi?

– Spėkite, barone.

Читать дальше