Артур Шницлер: Laisvės linkui

– Pasižvalgyti... Gerai... – atsakė Juozapas. – Bet daugiau niekas manęs nebenuves į žydo įmonę. – Tai mane tarp pažįstamų... Taip, tuo žingsniu apsijuokčiau prieš visus savo draugus.

– Tavo draugus... – nutęsė ponia Rosner. – Kokie jie, tie tavo draugai? Kavinių paukščiai.

– Taigi prašom, jei jau apie tai prakalbome, – vėl prabilo Juozapas, – tai ir vėl susiję su tuo guldenu. Dabar kavinėje manęs laukia pasimatymas su jaunuoju Jalaudeku. Būčiau papasakojęs jums tik tuomet, kai reikalas būtų jau sėkmingai pasisukęs... Bet matau, kad turiu atskleisti kortas pirma laiko. Taigi Jalaudekas – tai municipalinio patarėjo Jalaudeko, to garsiojo popieriaus prekeivio, sūnus. O senasis Jalaudekas, kaip žinia, labai įtakingas asmuo partijoje... Labai artimas „Krikščioniškasis šauklys“ leidėjo, pavarde Celtinkelis, bičiulis. Dabar laikraščiui jie ieško jaunų malonių manierų žmonių, suprantama, krikščionių, skelbimų verslui plėtoti. Šiandien kavinėje turiu susitikti su Jalaudeku, nes jis man pažadėjo, kad jo senis rekomenduos mane Celtinkeliui. Tai būtų išties puiku... Tuomet išsikapstyčiau iš balos. Ir visai netrukus jau galėčiau per mėnesį pelnyti šimtą ar net šimtą penkiasdešimt guldenų.

– Ak, Dieve... – atsiduso senasis Rosneris.

Lauke suskambo varpelis. Rosneris pakėlė akis.

– Tai veikiausiai jaunasis daktaras Štauberis, – pasakė ponia Rosner ir susirūpinusi pažvelgė į duris, pro kurias buvo girdėti dar tylesnis Georgo grojimas.

– Taigi, mama, kaip, tiesą sakant, bus? – nekantravo Juozapas.

Ponia Rosner paėmė piniginę ir atsidūsėjusi padavė sūnui sidabrinį guldeną.

– Labai dėkui, – padėkojo Juozapas ir nusigręžė eiti.

– Juozapai, – šūktelėjo ponas Rosneris. – Juk nelabai mandagu išeiti kaip tik tuomet, kai ateina svečias.

– Oi, labai ačiū, juk visko neaprėpsiu.

Pasigirdo beldimas į duris, ir į kambarį įžengė daktaras Bertoldas Štauberis.

– Labai atsiprašau, pone daktare, – burbtelėjo Juozapas, – kaip tik susirengiau išeiti.

– Prašom, – šaltai atsiliepė daktaras Štauberis, ir Juozapas dingo.

Ponia Rosner paprašė jaunąjį daktarą sėstis. Jis atsisėdo ant sofos ir grįžtelėjęs ton pusėn, iš kur skambėjo pianino garsai, sukluso.

– Ten groja baronas Vergentinas, – paaiškino ponia Rosner šiek tiek sutrikusi. – Kompozitorius. Ana ką tik dainavo.

Šeimininkė rengėsi stotis ir pakviesti dukrą.

Daktaras Bertoldas, švelniai paėmęs jos ranką, sulaikė ir maloniai paprašė:

– Ne. Prašom netrukdyti panelės Anos, tikrai nereikia. Aš visiškai neskubu. Beje, tai mano atsisveikinimo vizitas.

Pastarąjį sakinį Bertoldas, sakytum, iškošė per jėgą, tačiau kartu maloniai šypsojosi, patogiai atsilošė į sofos kampą ir dešiniu delnu suglostė trumpą vešlią barzdą.

Ponia Rosner sužiuro į jį tiesiog išsigandusi.

Ponas Rosneris paklausė:

– Atsisveikinimo vizitas? Ar ponas daktaras pasiėmė atostogų? Juk parlamentas, kaip rašė laikraščiai, dar tik visai neseniai susirinko.

– Aš atsisakiau savojo mandato, – atsakė Bertoldas.

– Ką?! – šūktelėjo ponas Rosneris.

– Taip, atsisakiau, – pakartojo Bertoldas ir išsiblaškęs šypsojosi.

Staiga muzika nutilo, privertos durys atsidarė. Pasirodė Georgas ir Ana.

– O, daktaras Bertoldas, – nustebo Ana ir, jam mikliai atsistojus, ištiesė ranką. – Ar seniai atėjote? Gal girdėjote mane dainuojant?

– Ne, panele Ana, deja, praleidau tą progą. Girdėjau tik keletą pianino garsų.

– Baronas Vergentinas, – pasakė Ana lyg pristatydama. – Juk ponai pažįstami?

– Žinoma, – atsakė Georgas ištiesdamas Bertoldui ranką.

– Daktaras atėjo pas mus atsisveikinti, – paaiškino ponia Rosner.

– Ką? – nustebusi šūktelėjo Ana.

– Mat aš išvykstu, – pasakė Bertoldas rimtai ir neperprantamai žvelgdamas Anai į akis. – Atsisakau politinės karjeros, – ir dar pridūrė ironiškai: – Tikriau sakant, kuriam laikui ją nutraukiu.

Sukryžiavęs ant krūtinės rankas, Georgas rymojo prie lango ir žvelgė į Aną iš šono. Ji atsisėdo ir ramiai žiūrėjo į Bertoldą, stovintį tiesiai, dešine ranka pasirėmusį į sofos atlošą, tarsi ketinantį sakyti kalbą.

– O kur išvykstate? – paklausė Ana.

– Į Paryžių. Noriu padirbėti Pastero institute. Grįžtu prie senosios savo meilės, prie bakteriologijos. Tai švaresnis darbas nei politika.

Sutemo. Veidai tapo neryškūs, tik Bertoldo, stovinčio tiesiai priešais langą, kakta dar bolavo šviesoje. Jo antakiai trūkčiojo. Tiesą sakant, jis savotiškai gražus, pamanė Georgas, kuris nejudėdamas rymojo lango kampe ir jautėsi apimamas malonios ramybės.

Tarnaitė atnešė uždegtą lempą ir pakabino virš stalo.

– Bet žurnalai, – prakalbo ponas Rosneris, – dar nepaskelbė jokio pranešimo, kad ponas daktaras atsisakė mandato.

– Būtų buvę ankstoka, – atsakė Bertoldas. – Mano bendrapartiečiai žino apie mano ketinimą, bet tas dalykas dar nėra oficialiai paskelbtas.

– Ši žinia, – postringavo ponas Rosneris, – tam tikruose sluoksniuose neišvengiamai sukels didelę sensaciją. Ypač po audringų paskutinių debatų, į kuriuos taip ryžtingai įsitraukė ponas daktaras. Pone barone, tikriausiai skaitėte, – grįžtelėjo jis į Georgą.

– Turiu prisipažinti, – atsakė Georgas, – kad parlamento pranešimų neseku taip reguliariai, kaip iš tikrųjų būtų privalu.

– Būtų privalu... – atlaidžiai pakartojo Bertoldas. – Tikrai neprivalu, nors nepasakytum, kad paskutinis posėdis būtų buvęs neįdomus. Bent jau kaip įrodymas to, kiek žemai gali smukti viešos institucijos lygis.

– Debatai buvo išties karšti, – įsiterpė ponas Rosneris.

– Karšti?.. Na taip, ką mes Austrijoje vadiname karštumu. Širdyje visi buvo abejingi, o išoriškai – storžieviai.

– O apie ką buvo diskutuojama? – pasidomėjo Georgas.

– Buvo diskutuojama dėl Golovski proceso interpeliacijos... Teresės Golovski.

– Teresė Golovski... – pakartojo Georgas. – Pavardė man lyg ir žinoma.

– Aišku, ji jums žinoma, – patikino Ana. – Juk pažįstate Teresę. Kai paskutinį kartą lankėtės mūsų namuose, ji kaip tik rengėsi išeiti.

– Ak, taip, – numykė Georgas, – jūsų draugė.

– Drauge jos nepavadinčiau; draugystei būtinas tam tikras vidinis atitikimas, o jo tarp mūsų nelabai esama.

– Juk neatsižadėsite Teresės, – tarė daktaras Bertoldas šypsodamasis, bet atšiauriai.

– O ne, – gyvai atsiliepė Ana, – tikrai nė negalvoju. Aš netgi ja žaviuosi. Apskritai žaviuosi visais žmonėmis, kurie geba šitaip rizikuoti dėl to, kas iš esmės jų neliečia. O jei tai jauna mergina, daili jauna mergina kaip Teresė... – šiuos žodžius ji skyrė Georgui, kuris susidomėjęs klausėsi, – tai man imponuoja dar labiau. Turėtumėte žinoti, kad Teresė yra viena iš socialdemokratų partijos vadovių.

– Ar žinote, kuo ją palaikiau? – paklausė Georgas. – Pradedančia aktore!

– Pone barone, puikiai pažįstate žmones, – pareiškė Bertoldas.

– Ji iš tiesų kadaise norėjo siekti sceninės karjeros, – santūriai patvirtino ponia Rosner.

– Ak, liaukitės, maloningoji ponia, – atsakė Bertoldas, – kuri gi mergaitė, turinti truputį vaizduotės, be to, gyvenanti kukliomis sąlygomis, kokiu nors gyvenimo tarpsniu bent jau nesvajojo apie tai?

– Gražu, kad esate jai atlaidus, – šyptelėjo Ana.

Bertoldas per vėlai suprato savo pastaba palietęs vis dar jautrią Anos sielos stygą. Tačiau juo tvirčiau jis dėstė toliau: