Артур Шницлер: Laisvės linkui

Pridegdamas baronui cigaretę, tarėsi juntąs į jo švarką nukreiptą svečio žvilgsnį ir atsiprašomai burbtelėjo dar žemesniu nei paprastai balsu:

– Kontorinis drabužis.

– Kontorinis drabužis sietinas su žodžiu „kontora“, – paprastai pasakė Ana, nežiūrėdama į brolį.

– Panelė linkusi ironizuoti, – linksmai atsiliepė Juozapas, tačiau iš tramdomo jo kalbos tono buvo galima justi, kad, esant kitokioms aplinkybėms, jis pasakytų anaiptol ne taip švelniai.

– O užuojauta tikrai buvo visuotinė, – vėl prakalbo senasis Rosneris. – „Naujojoje laisvojoje spaudoje“ skaičiau nekrologą apie gerbiamą jūsų tėtušį... Parašytą, jei gerai pamenu, rūmų patarėjo pono Kernerio. Labai pagarbiai parašytą. O ir mokslas patyrė didžiulę netektį.

Georgas sutrikęs linktelėjo ir nudelbė žvilgsnį į savo rankas.

Ana prašneko apie tai, kur praleidusi vasarą.

– Veisenfelde buvo nuostabu, – kalbėjo ji. – Išsyk už mūsų namo augo miškas su labai gerais lygiais takais... Ar ne, tėtuši? Ten buvo galima vaikštinėti ištisas valandas nesutinkant nė vieno žmogaus.

– O ar turėjote ten pianiną? – paklausė Georgas.

– Buvo ir jis.

– Siaubingas kledaras, – pasiskundė ponas Rosneris. – Daiktas, galintis sugurinti akmenį ir išvesti žmogų iš proto.

– Ne toks jau ir baisus, – gynė instrumentą Ana.

– Mažajai Glaubingerių dukrai visai tinkamas, – pridūrė ponia Rosner.

– Mažoji Glaubinger – tai vietinio pirklio dukra, – paaiškino Ana. – Mokiau ją skambinimo pradmenų. Daili maža mergaičiukė ilgomis šviesiomis kasomis.

– Tai buvo paslauga tam pirkliui, – tarstelėjo ponia Rosner.

– Taip, bet reikia pasakyti, – pridūrė Ana, – kad daviau ten ir tikrą, tai yra mokamą pamoką.

– Kaip? Ir Veisenfelde? – nustebo Georgas.

– Į vasaros iškylą atvykusiems vaikams. Beje, gaila, pone barone, kad nė sykio mūsų kaime neapsilankėte. Ten jums būtų tikrai patikę.

Georgas tik dabar prisiminė Anai užsiminęs, kad vasarą, išsirengęs paiškylauti dviračiais, galbūt ją aplankysiąs.

– Poną baroną toje vasarvietėje tikriausiai nebūtų visiškai tenkinusios tenykštės gyvenimo sąlygos.

– Kodėl gi? – nustebo Georgas.

– Mat ji nepritaikyta išlepusių didmiesčių gyventojų poreikiams.

– Ak, nesu išlepęs, – patikino Georgas.

– Ar nebuvote nė Auhofe? – kreipėsi Ana į Georgą.

– O ne, – skubiai paneigė jis. – Ne, ten nebuvau, – kalbėjo jis toliau jau nebe taip gyvai. – Žinia, buvau pakviestas... Ponia Ėrenberg buvo tokia maloni... Praleisti vasarą gavau įvairių kvietimų. Bet buvau linkęs vienas likti Vienoje.

– Tiesą sakant, man gaila, – kalbėjo Ana, – kad su Elze veik nesimatome. Juk žinote, kad mudvi mokėmės viename institute. Žinoma, tai buvo jau seniai. Iš tikrųjų ją mėgau. Gaila, kad laikui bėgant šitaip atitolstama.

– Ir kodėl taip nutinka? – paklausė Georgas.

– Tikriausiai dėl to, kad visa ta aplinka man nėra itin patraukli.

– Ir man, – pritarė Juozapas pūsdamas į orą dūmų ratilus. – Jau keleri metai ten nesilankau. Atvirai sakant... Nežinau, kokia pono barono pozicija tuo klausimu... Izraelitams nesu prielankus.

Ponas Rosneris pažvelgė į sūnų ir prakalbo:

– Ponas baronas lankosi tuose namuose ir jam atrodys gana keistai, mielas Juozapai...

– Man? – maloniai paklausė Georgas. – Su Ėrenbergų namais manęs nesieja jokie artimesni ryšiai, nors mielai pasišnekučiuoju su abiem damom.

Paskui dar klausiamai pridūrė:

– Panele Ana, bet argi praėjusiais metais nedavėte Elzei dainavimo pamokų?

– Taip. Bet veikiau tai buvo korepeticijos...

– Šiais metais tikriausiai vėl šituo užsiimsite?

– Nežinau. Iki šiol dar nesu gavusi iš jos jokių žinių. Gal Elzė visiškai atsisakys savo sumanymo dainuoti.

– Taip manote?

– Taip būtų kone geriausia, – švelniai atsakė Ana. – Nes, tiesą sakant, ji visuomet labiau cypčiojo, nei dainavo. Beje, – dabar ji kalbėjo žvilgtelėjusi į Georgą, – tos dainos, kurias man atsiuntėte, labai gražios. Ar jums jas padainuoti?

– Jas jau peržiūrėjote? Kaip miela.

Ana atsistojo. Ji kilstelėjo rankas prie smilkinių ir tarsi tvarkydamasi brūkštelėjo per banguotus savo plaukus, kurie buvo gana aukštai sukelti, ir dėl to jos stotas atrodė dar aukštesnis, nei iš tiesų buvo. Plona auksinė laikrodžio grandinėlė buvo dusyk apsukta apie atvirą kaklą, karojo ant krūtinės ir pradingo už pilkos odos diržo. Veik nepastebimu kūno judesiu ji paragino Georgą sekti iš paskos.

Jis pakilo ir tarstelėjo:

– Jums leidus...

– Prašom, labai prašom, žinoma, – atsiliepė Rosneris. – Ponas baronas bus toks malonus truputį pamuzikuoti su mano dukra. Labai puiku, labai puiku.

Ana nužingsniavo į gretimą kambarį. Georgas nusekė įkandin palikdamas atviras duris. Baltos tiulio užuolaidos priešais atvirą langą buvo susegtos į daiktą ir tyliai plazdėjo.

Georgas atsisėdo prie pianino ir išbandė kelis akordus. Tuo tarpu Ana priklaupė prie senos juodos vietomis paauksuotos etažerės ir išsiėmė natas.

Georgas perėjo prie pradinio savo dainos akordo.

Ana įstojo ir pagal Georgo melodiją dainavo Gėtės žodžius:

Tavo lūpas ir krūtinę,

Žvilgsnį tavąjį laimėt –

Man pirma ir paskutinė

Lūkesčių aistros prasmė.

[J. V. Gėtė. „Vakarų Rytų divanas“. Iš „Suleikos knygos“. Vertė Antanas Danielius.]

Ana stovėjo už jo ir per petį žiūrėjo į gaidas. Kartais ji šiek tiek palinkdavo į priekį, ir tuomet smilkiniu jis pajusdavo jos lūpų kvėpčiojimą. Merginos balsas buvo daug gražesnis nei išlikęs Georgo atmintyje.

Gretimame kambaryje pasigirdo šiek tiek per garsus kalbėjimas. Nesiliaudama dainuoti Ana privėrė duris.

Tai buvo Juozapas, neįstengiąs ilgiau tramdyti savo balso.

– Dar užšoksiu į kavinę, – pareiškė jis.

Jokio atsakymo. Ponas Rosneris tyliai barbeno į stalą, o jo žmona iš pažiūros abejingai linktelėjo.

– Tad sudie.

Prie durų Juozapas grįžtelėjo ir ne itin tvirtai paprašė:

– Mama, gal turėtum minutėlę laiko...

– Klausau tavęs, – atsiliepė ponia Rosner, – juk tai nebus kokia nors paslaptis.

– Ne. Tai tik dėl to, kad ir šiaip privalau tau atsiskaityti.

– Ar būtina eiti į kavinę? – paprastai paklausė senasis Rosneris nepakeldamas akių.

– Kalbame ne apie kavinę. Apskritai... Galite manimi patikėti, kad man pačiam labiau patiktų, jei nereikėtų iš jūsų skolintis. Bet ką žmogui daryti?

– Žmogui reikia dirbti, – tyliai ir skausmingai pratarė senasis Rosneris, o jo akys paraudo.

Ponia liūdnai ir priekaištingai žvilgtelėjo į sūnų.

– Taigi, – burbtelėjo Juozapas, atsisegė ir vėl užsisegė kontorinį švarką, – tai iš tiesų... dėl kiekvieno guldeno...

– Ššš... – nutildė jį ponia Rosner, žvilgtelėdama į privertas duris, pro kurias dabar, Anai baigus dainuoti, aidėjo tik prislopintas Georgo skambinimas.

Juozapas į motinos žvilgsnį atsakė niekinamai mostelėjęs.

– Tėtušis sako, kad privalau dirbti. Tarsi jau nebūčiau įrodęs sugebąs.

Jis pamatė į save klausiamai atgręžtas dvi poras akių.

– Taip, aš tai įrodžiau, ir jei šitai priklausytų tik nuo mano gerų norų, galėčiau visur užsidirbti. Bet tiesiog ne mano būdui viską pakęsti. Nesileisiu apšaukiamas viršininkų, jei kokį kartelį ketvirtį valandos pavėluoju... ar panašiai.

– Ta istorija mums žinoma, – pertarė jį ponas Rosneris pavargusiu balsu. – Bet galiausiai, jei jau apie tai kalbame, tau reikės vėl ko nors pasižvalgyti.