Артур Шницлер - Laisvės linkui

– Nejau su rūmų tarėju Viltu?

– Oi, kaip juokinga! – šūktelėjo Vilis. – Jis tikriausiai apie tai nė negalvoja! Šiais laikais susigiminiavimas su Ėrenbergais galėtų apsunkinti jam ministro karjerą.

– Su rotmistru Ladisku? – toliau spėliojo Georgas.

– Ak, panelė Elzė pernelyg protinga, kad pakliūtų į jo pinkles.

Dabar Georgas prisiminė, kad Vilis prieš keletą metų su Ladisku susipliekė. Vilis pajuto Georgo žvilgsnį, truputį nervingais pirštais pasukiojo šviesių pagal lenkų madą nukarusių ūsų galiukus ir abejingai greitakalbe pabėrė:

– Ta aplinkybė, kad su rotmistru Ladisku kartą patyriau nesutarimų, negali man kliudyti lojaliai pripažinti, kad jis – prasigėręs paršas. Mat jaučiu neįveikiamą, net krauju nenuplaunamą antipatiją žmonėms, prisipuntantiems pas žydus ir vos išėjus ant laiptų pradedantiems juos dėti į šuns dienas. Kol prieisime kavinę, dar galėčiau palūkėti. Bet nesivarginkite toliau spėliodamas. Tas laimingasis esąs Heinrichas Bermanas.

– Negali būti! – šūktelėjo Georgas.

– Kodėl? – nustebo Eisleris. – Juk galiausiai kuris nors juo taps. Nors Bermanas ir ne Adonis, bet jis kelyje į šlovę; o tobulą raitelio ir atleto derinį, apie kokį Elzė, matyt, svajojo, juk vargu ar ras. Dabar jai dvidešimt ketveri, nuo Salomono akibrokštų ir juokelių jai tikriausiai jau šiurpu... taigi...

– Salomono?.. Ak, taip... Ėrenbergo.

– Jūs irgi jį pažįstate tik kaip „S“? „S“, aišku, reiškia Salomoną. Ir kad ant durų lentelės parašyta tik „S“, yra jo nuolaida saviškiams. Jei būtų jo valia, priėmimuose, rengiamuose ponios Ėrenberg, jis mieliausiai rodytųsi vilkėdamas kaftanu ir užsileidęs tam tikras garbanėles.

– Taip manote?.. Juk jis nėra toks jau labai dievotas?

– Dievotas... Oi, kaip juokinga! Su dievotumu tai, žinia, nesusiję. Tai tik kandumas, daugiausiai nukreiptas į sūnų Oskarą su jo feodaliniais siekiais.

– Šit kaip, – numykė Georgas šypsodamasis. – Argi Oskaras nėra jau seniai pakrikštytas? Juk jis – dragūnų atsargos karininkas.

– Ak, dėl šito... Na, aš irgi nekrikštytas ir vis dėlto... Taip, visuomet pasitaiko išimčių... Turint šiek tiek gerų norų... – jis nusikvatojo ir kalbėjo toliau: – Beje, kai dėl Oskaro, tai jis tikrai bevelytų būti katalikas. Bet malonumas eiti išpažinties jam kol kas dar pernelyg brangiai kainuotų. Tikriausiai tai numatyta ir testamente, kad Oskaras nepersimestų į kitą tikėjimą.

Jiedu priėjo kavinę „Imperial“. Vilis sustojo.

– Esu sutaręs susitikti su Demeteriu Štancidesu.

– Prašom perduoti jam labų dienų.

– Ačiū. Ar neužeitumėte drauge suvalgyti porcijos ledų?

– Dėkoju, dar truputėlį pasivaikščiosiu.

– Mėgstate vienatvę?

– Į tokius bendrus klausimus sunku atsakyti, – atsiliepė Georgas.

– Suprantama, – sutiko Vilis, netikėtai surimtėjo ir kilstelėjo skrybėlę. – Turiu garbės atsisveikinti, pone barone.

Georgas ištiesė jam ranką. Jis nujautė, kad Vilis – žmogus, be perstogės ginantis savo poziciją, net jei nėra būtino reikalo.

– Iki pasimatymo, – tarstelėjo nelauktai širdingai.

Jam, kaip jau ne kartą, atrodė kone keista, kad Vilis yra žydas. Jau senasis Eisleris, Vilio tėvas, komponuojantis smagius Vienos valsus ir dainas, išmanantis apie meną ir senienas, kolekcionuojantis, o kartais ir parduodantis antikvarinius daiktus, kadaise laikytas garsiausiu Vienos boksininku, savo milžinišku stotu, ilga, žila, vešlia barzda ir monokliu labiau panėšėjo į vengrų magnatą nei į žydų patriarchą. Dėl polinkio, pomėgio ir plieninės valios Vilis žmonėse buvo įgavęs apgaulingą apsigimusio kavalieriaus gyvavaizdį. Nuo kitų jaunų savo luomo ir siekių žmonių Vilis skyrėsi tuo, kad niekuomet neneigė savo kilmės, nereikalavo pasiaiškinimo ar satisfakcijos už kiekvieną dviprasmišką vypsnį, o progai pasitaikius pasišaipydavo iš senų prietarų ar tuštybių.

Georgas pėdino toliau. Ausyse tebeskambėjo paskutinis Vilio klausimas. Ar jis mėgstąs vienatvę?.. Prisiminė, kaip Palerme vaikštinėdavo vienas ištisus rytus, kol Greisė, kaip buvo pratusi, iki pietų vartydavosi pataluose. Greisė... Kažin, kur ji dabar?.. Nuo tada, kai jiedu atsisveikino Neapolyje, negavo iš jos jokios žinios, beje, kaip ir buvo sutarta. Jis prisiminė tamsiai mėlyną naktį, plevenančią virš vandenų, kai po ano atsisveikinimo vienas vyko į Genują, ir tą keistą, tylų, sakytum, kokioje pasakoje girdimą dainavimą dviejų vaikučių, sėdinčių karietos viršuje šalia miegančios motinos, tvirtai vienas prie kito prigludusių ir apsisiautusių vienu pledu.

Jausdamas vis didėjantį pasitenkinimą, jis vaikštinėjo tarp žmonių, vangiai, kaip įprasta sekmadieniais, žingsniuojančių prošal. Retsykiais vienas kitas prielankus moterų žvilgsnis susi tikdavo su jo akimis, tarsi norėdamas paguosti jį, tokią gražią šventadienio popietę vaikštinėjantį vienišą, su visais išoriniais skiriamaisiais gedulo ženklais. Ir vėl jam prieš akis iškilo paveikslas. Pamatė save vėlų vakarą, po karštos birželio dienos gulinėjantį kalvotoje pievoje. Aplinkui tamsuma. Toli apačioje žmonių knibždėlynas, juokas ir šurmulys, spindintys lampionai. Visai netoliese tamsoje girdėti mergaičių balsai... Jis užsikuria pypkutę, kurią paprastai rūko tik kaime; degtuko šviesoje mato dvi dailias, visiškai jaunutes valstiečių mergiotes, dar kone vaikus. Plepa su jomis. Joms baugu, nes aplink taip tamsu, glaudžiasi prie jo. Staiga pasigirsta poškėjimas, dangumi šmėsteli raketos. Iš apačios pasigirsta garsus „ak!“ Bengališkos ugnelės, violetinės ir raudonos, pakibusios apačioje virš nematomo ežero. Mergaitės lekia nuo kalvos, dingsta. Paskui vėl stoja tamsa, o jis tyso vienišas, žvelgia aukštyn į tamsą, besigviešiančią prislėgti jį savo slopumu. Tai buvo jo tėvo mirties išvakarių naktis. Ir tą naktį jis pirmąsyk prisiminė tik šiandien.

Jis pasuko iš Žiedo gatvės ir nuėjo Vydeno [ Wieden (vok.) – Vienos rajonas.] link. Ar Rosneriai šią gražią dieną bus namie? Šiaip ar taip, verta nueiti tą kelio galiuką, tenai jį traukė labiau nei pas Ėrenbergus. Elzės jis visiškai nesiilgėjo, ir ar ji tikrai bus Heinricho Bermano sužadėtinė, ar ne, jam beveik nerūpėjo. Seniai ją pažinojo. Jai buvo vienuolika, o jam keturiolika, kai jiedu Rivjeroje žaidė tenisą. Anuomet ji panėšėjo į čigoniukę. Aplink kaktą ir skruostus sūkuriavo melsvai juodos garbanėlės, o ir išdykusi ji buvo kaip berniūkštis. Jos brolis jau anuomet dėjosi lordu, Georgas ir šiandien netveria nešyptelėjęs – prisiminė, kai vieną dieną tas penkiolikmetis promenadoje pasirodė šviesiai pilku durtiniu, baltomis, juodais siūlais grandininiu dygsniu siuvinėtomis pirštinėmis ir monokliu akiduobėje. Ponia Ėrenberg anuomet buvo trisdešimt ketverių, ori, didžiulio stoto, bet vis dar graži, šydu pridengtomis akimis ir dažniausiai labai nuvargusi moteris. Georgas negalėjo pamiršti, kaip vieną dieną jos sutuoktinis, milijonierius šovinių fabrikantas, užklupo saviškius ir vien savo pasirodymu mikliai padarė galą visam Ėrenbergų aristokratiškumui. Georgas vis dar matė tą vaizdą, kai anas nelauktai pasirodė per pusryčius viešbučio terasoje. Tai buvo žemas liesas ponas pražilusia vešlia barzda ir japono akimis, vilkintis prastai išlaidytą flanelės kostiumą, ant apskritos galvos užsivožęs tamsią šiaudinę skrybėlę, apjuostą raudonais ir baltais dryžiais margintu kaspinu, apsiavęs juodais dulkinais batais. Jis kalbėjo labai ištęstai, visuomet, sakytum, kandžiai, netgi apie nereikšmingiausius dalykus; ir kaskart jam pravėrus burną iš pažiūros ramiame jo sutuoktinės veide šmėstelėdavo slepiama baimė. Ji bandė atsikeršyti elgdamasi su vyru pašaipiai, bet prieš jo beatodairiškumą buvo bejėgė. Oskaras, jei buvo įmanoma, elgėsi lyg koks prašalaitis. Jo veide šmėkščiojo truputį netvirta panieka ne visai gerbtinam gimdytojui, jis vis žvilgčiojo jaunųjų baronų pusėn tikėdamasis supratimo. Tik Elzė anuomet tėvui buvo labai meili. Vaikščiodama promenada mielai įsikibdavo jam į parankę, o kartais prie visų žmonių puldavo ant kaklo.