Артур Шницлер - Laisvės linkui

– Pažinojau jūsų motiną, pone barone, – gana tyliai pasakė Georgui.

– Mano motiną, pone daktare?

– Vargu ar mane atsiminsite. Anuomet buvote mažas kokių trejų ar ketverių metų pyplys.

– Buvote jos gydytojas? – paklausė Georgas.

– Retkarčiais lankydavau ją pavaduodamas profesorių Duchegą; mat buvau jo asistentas. Anuomet jūs gyvenote Habsburgų gatvelėje, sename name, kuris seniai nugriautas. Dar ir šiandien galėčiau nupasakoti, kaip buvo apstatytas kambarys, kuriame mane priėmė garbusis jūsų tėvas... deja, jis taip pat per anksti mirė... Ant rašomojo stalo stovėjo bronzinė šarvuoto riterio, laikančio vėliavą, figūra. O ant sienos kabėjo Van Deiko paveikslo iš Lichtenšteino galerijos kopija.

– Taip, – atsakė Georgas, nustebintas geros gydytojo atminties, – visiškai teisingai.

– Bet aš būsiu nutraukęs gerbiamų ponų pokalbį, – pasakė daktaras Štauberis truputį melancholiškai dainingu ir vis dėlto jam būdingu santūriu tonu sėsdamasis į sofos kampą.

– Daktaras Bertoldas, mūsų nustebimui, ką tik pranešė, – paaiškino ponas Rosneris, – kad jis pasiryžęs atsisakyti savojo mandato.

Senasis Štauberis nukreipė ramų žvilgsnį į sūnų, o šis taip pat ramiai jį atrėmė. Georgui, pastebėjusiam šį akių žaismą, atrodė, kad tarp jųdviejų esama nebylaus sutarimo be žodžių.

– Taip, – atsakė daktaras Štauberis, – tiesa, manęs tai nenustebino. Man visuomet atrodė, kad Bertoldas parlamente sėdi tik kaip svečias, ir aš iš tikrųjų džiaugiuosi, kad jį užvaldė savotiškas tikrosios savo profesijos ilgesys. Taip, taip, Bertoldai, tavo tikrosios, – pakartojo jis lyg atsakydamas į surauktą sūnaus kaktą. – Juk tai iš anksto nenulemia ateities. Niekas mums taip neapsunkina gyvenimo, kaip tai, kad dažnai tikime baigtiniais dalykais... Ir kad prarandame laiką gėdydamiesi klaidos, užuot ją pripažinę ir paprasčiausiai ėmę gyventi kitaip.

Bertoldas paaiškino ketinąs išvykti ne vėliau kaip už aštuonių dienų. Toliau atidėlioti esą beprasmiška. Galimas daiktas, kad Paryžiuje jis neužsibūsiąs. Jo studijos galinčios pareikalauti keliauti ir kur nors toliau. Be to, nutaręs nedaryti atsisveikinimo vizitų, nes – dar pridūrė – šiaip ar taip, visiškai atsisakęs ankstesnių metų bendravimo tam tikruose biurgeriškuose sluoksniuose, kuriuose jo tėvas, gydytojas, plačiai veikė.

– Argi nebuvome šią žiemą kartelį susitikę pas Ėrenbergus? – paklausė Georgas su tam tikru pasitenkinimu.

– Buvome, – patvirtino Bertoldas. – Beje, su Ėrenbergais mus sieja tolimos giminystės ryšiai. Keisčiausia, bet jungiamoji mūsų grandis yra Golovskių šeima. Bandyti smulkiau jums, pone barone, šitai išpasakoti būtų bergždžias darbas. Turėčiau prašyti jus leistis į kelionę per Timišoaro, Ternapilio ir panašių malonių vietovių civilinės metrikacijos skyrius ir religines bendruomenes, o šituo nenorėčiau jūsų varginti.

– Beje, – liūdnai pridūrė senasis daktaras Štauberis, – ar ponas baronas žino, kad visi žydai saistomi giminystės ryšių?

Georgas maloniai nusišypsojo. Bet iš tiesų jis buvo veikiau sunervintas. Jo supratimu, nebuvo visiškai jokios būtinybės, kad ir senasis daktaras Štauberis oficialiai jam praneštų išpažįstąs judaizmą. Juk jis šitai žinojo ir tai jam nekliuvo. Jam apskritai ta aplinkybė nekliuvo. Bet kodėl žydai visuomet patys pradeda apie tai kalbėti? Kur jis tik nueitų, visur sutikdavo arba žydus, besigėdijančius, kad yra žydai, arba tokius, kurie šituo didžiavosi ir bijojo, kad kas nepamanytų, jog jie gėdijasi.

– Beje, vakar bendravau su senąja Golovski, – toliau kalbėjo daktaras Štauberis.

– Vargšė moteris, – burbtelėjo ponas Rosneris.

– Kaipgi jai sekasi? – pasidomėjo Ana.

– Kaip jai gali sektis... Galite įsivaizduoti... Dukra uždaryta į kalėjimą, sūnus, valstybės išlaikomas savanoris, gyvena kareivinėse... Tik įsivaizduokite: Leo Golovskis – patriotas... O senis kiurkso kavinėje ir žiūri, kaip kiti lošia šachmatais. Pats nebeturi nė dešimties kreicerių susimokėti už lošimą.

– Beje, Teresės įkalinimo laikas turi greitai pasibaigti, – pasakė Bertoldas.

– Dar dvylika ar keturiolika dienų, – patikslino jo tėvas. – Na, Anute, – kreipėsi paskui į merginą, – būtų gražu iš jūsų pusės, jei kokį kartą vėl pasirodytumėte Rembranto gatvėje; senoji ponia kone iki graudulio jumis žavisi. Tikrai nesuprantu kodėl, – pridūrė šypsodamasis ir kone švelniai ją nužvelgdamas.

Bet Ana tik žiūrėjo prieš save ir nieko neatsakė.

Sieninis laikrodis išmušė septynias.

Georgas pakilo, tarsi būtų tik ir laukęs šio ženklo.

– Ponas baronas mus jau palieka? – paklausė ponas Rosneris stodamasis.

Georgas paprašė ten esančių nesitrukdyti ir paspaudė visiems rankas.

– Stebėtina, kaip jūsų balsas primena velionio jūsų tėvo balsą.

– Taip, žmonės man dažnai šitai sako, – atsakė Georgas. – Tiesa, man pačiam taip niekuomet neatrodė.

– Pasaulyje nėra žmogaus, kuris pažintų savo balsą, – pareiškė senasis Štauberis ir tai nuskambėjo lyg populiaraus pranešimo pradžia.

Bet Georgas atsisveikino. Nors jis truputėlį prieštaravo, Ana palydėjo jį į prieškambarį, tyčia – taip atrodė Georgui – palikdama pusiau praviras duris.

– Gaila, kad negalėjome ilgiau pamuzikuoti, – tarė ji.

– Aš taip pat dėl to apgailestauju, panele Ana.

– Ta daina šiandien man patiko dar labiau nei pirmą kartą, kai dainuodama turėjau pati sau akompanuoti. Tik pabaiga truputį... Nežinau, kaip čia pasakius.

– Žinau, ką turite omenyje. Pabaiga konvencionali, tai išsyk pajutau. Tikiuosi, kad greitai galėsiu atnešti jums ką nors geresnio, panele Ana.

– Tik neverskite manęs šito pernelyg ilgai laukti.

– Suprantama, ne. Tad sudiev, panele Ana.

Jiedu šypsodamiesi padavė vienas kitam rankas.

– Kodėl neatvažiavote į Veisenfeldą? – paprastai paklausė Ana.

– Apgailestauju dėl šito, bet matote, panele Ana, iš manęs šią vasarą būtų buvusi ne kokia draugija, kaip tikriausiai galite įsivaizduoti.

Ana rimtai žiūrėjo į jį.

– O ar nemanote, – paklausė ji, – kad būtų buvę galima jums padėti ištverti kai kuriuos dalykus?

– Ana, skersvėjis! – šūktelėjo ponia Rosner iš kambario.

– Tuoj ateinu, – atsiliepė Ana šiek tiek nekantriai.

Bet ponia Rosner jau uždarė duris.

– Kada vėl galėčiau ateiti? – paklausė Georgas.

– Kada jums bus priimtina. Tiesa, tikriausiai turėčiau jums įduoti raštišką savo dienotvarkę, kad žinotumėte, kada būnu namie, bet tai būtų menka pagalba. Dažnai einu pasivaikščioti ar į miestą pirkinių, žiūrėti paveikslų ar į parodas...

– Juk tai galėtume daryti ir drauge, – pasisiūlė Georgas.

– O taip, – sutiko Ana, išsitraukė iš kišenės piniginę ir išsiėmė mažutę užrašų knygelę.

– Ką čia turite? – paklausė Georgas.

Ana sklaidė knygelės lapus ir šypsojosi.

– Palaukite... Ketvirtadienį, vienuoliktą valandą, ketinau apžiūrėti miniatiūrų parodą rūmų bibliotekoje. Jei jus tai irgi domina, galėtume ten susitikti.

– Mielai.

– Tai puiku. Ten galėsime išsyk ir aptarti, kada kitą kartą man akompanuosite.

– Sutarta, – atsakė Georgas, tiesdamas jai ranką.

Jam toptelėjo, kad čia, jiedviem su Ana besišnekučiuojant, ten, kambaryje, jaunasis daktaras Štauberis gali imti pykti ar gal net įsižeisti. Georgas stebėjosi, kad jam ši aplinkybė, regis, buvo nesmagesnė nei Anai, kuri šiaip jau atrodė esanti geraširdė būtybė. Jis ištraukė ranką iš jos delno, atsisveikino ir išėjo.