Артур Шницлер - Laisvės linkui

Jiedu išlipo prie Prateršterno geležinkelio stoties. Jiems iš priekio plūdo sekmadieninių pramogautojų srautas. Vyrai pasuko į pagrindinę alėją, kurioje jau nebuvo tiek daug žmonių, ir lėtai nužingsniavo tolyn. Oras atvėso. Georgas kalbėjo apie rudenišką vakaro nuotaiką, žmones, sėdinčius užeigose, apie kariškių kapelas, griežiančias paviljonuose. Heinrichas iš pradžių, šiaip ar taip, dar atsakinėjo, paskui liovėsi ir galiausiai, regis, menkai jo tesiklausė; tai Georgui atrodė nemandagu. Jis kone gailėjosi prisidėjęs prie Heinricho, juolab kad jam visai nebuvo būdinga taip lengvai priimti skubotus kvietimus; teisinosi sau, kad šįsyk taip nutikę tik dėl išsiblaškymo. Heinrichas žingsniavo šalimais arba kartais keliais žingsniais išsiveržęs į priekį, tarsi būtų visiškai pamiršęs čia esant ir Georgą. Jis abiem rankom tebelaikė suėmęs ant pečių užmestą apsiaustą, mūvėjo ant kaktos užsmauktą minkštą tamsaus pilkumo skrybėlę ir atrodė – netikėtai šitai Georgą ėmė gerokai trikdyti – labai neelegantiškai. Ankstesnės Heinricho Bermano pastabos apie Felicijoną dabar jam atrodė neskoningos ar tiesiog netaktiškos, ir pačiu laiku Georgas prisiminė, kad beveik nė vienas iš jam žinomų Heinricho parašytų kūrinių nėra jam patikęs. Buvo matęs dvi jo pjeses: vieną, kurios veiksmas vyko žemuose liaudies sluoksniuose tarp amatininkų ar fabrikų darbininkų ir baigėsi nužudymu ar tyčine žmogžudyste; kitą – tam tikros rūšies satyrinę visuomenės gyvenimo komediją, per kurios premjerą kilo skandalas ir kuri netrukus dingo iš repertuaro. Beje, Georgas anuomet autoriaus asmeniškai dar nepažinojo ir visu tuo reikalu daugiau nesidomėjo. Jis tik prisiminė, kad Felicijonui pjesė atrodė tiesiog juokinga ir kad grafas Šėnšteinas pasakė: jei būtų jo valia, žydų pjeses apskritai leistų statyti tik Budapešto „Orpheum“ draugijai [ Die Budapester Orpheumsgesellschaft – 1889 m. Vienoje Bernhardo Lautzky’o iš liaudies dainininkų ir komikų suburtas ansamblis, pagarsėjęs žydiško žargono komizmu paremtomis programomis, XX a. pradžioje virtęs kabaretu.]. Ypač daktaras fon Breitneris, krikštytas ir objektyvus, piktinosi, kad toks priklydęs vyriokas drįsta į sceną perkelti pasaulį, kuris jam, savaime suprantama, buvo neprieinamas, ir todėl jis negalėjo jo išmanyti. Šitai prisimenant augo Georgo nepasitenkinimas, kad palydovas taip nemandagiai užlėkė į priekį ir atkakliai tylėjo. Tai virto tikru priešiškumu, tad pusiau nesąmoningai jis ėmė pritarti visiems anuomet prieš Bermaną nukreiptiems išpuoliams. Dabar jis prisiminė ir tai, kad Heinrichas nuo pat pradžių buvo asmeniškai jam nesimpatiškas, kad jis poniai Ėrenberg ironiškai atsiliepė apie jos gebėjimą mikliai pagauti ir įtraukti į savo saloną šią naują garsenybę. Elzė, žinoma, išsyk stojo Heinricho pusėn, vadino jį įdomiu, kartais netgi maloniu žmogumi ir ėmė pranašauti Georgui, kad jiedu anksčiau ar vėliau taps gerais draugais. Ir iš tikrųjų, bent jau po ano pokalbio šių metų pavasario naktį ant Žiedo gatvės suolelio Georgas jautė Bermanui tam tikrą simpatiją: ji tvėrė iki šio vakaro.

Jiedu jau seniai praėjo paskutines užeigas. Gretimais tiesi ir vieniša pro medžius į tamsą driekėsi gatvė, buvo girdėti tik paskiri tolimos muzikos garsai.

– Kur dar toliau?! – netikėtai šūktelėjo Heinrichas, tarsi prieš savo valią būtų čionai atitemptas, ir sustojo.

– Tikrai esu niekuo dėtas, – paprastai atsakė Georgas.

– Atleiskite, – atsiprašė Heinrichas.

– Buvote taip giliai paniręs į mintis, – šaltai atsiliepė Georgas.

– Nenorėčiau sakyti, kad paniręs. Bet kartais taip nutinka, kad žmogus pasiklysta savyje.

– Man tai pažįstama, – atsiliepė Georgas jau truputį atlaidžiau.

– Beje, rugpjūtį buvote laukiamas Auhofe, – netikėtai pareiškė Heinrichas.

– Laukiamas? Ponia Ėrenberg buvo tokia maloni mane pakviesti, bet aš anaiptol nepažadėjau. Ar svečiavotės ten ilgesnį laiką, pone Bermanai?

– Ilgesnį laiką? Ne. Keletą kartų buvau nuvykęs, bet kaskart tik keliom valandom.

– Maniau, kad ten, kalnuose, gyvenote.

– Tikrai ne. Buvau įsikūręs apačioje, viešbutyje. Tik kartais iki jų palipdavau. Ten man buvo per daug triukšmo ir sumaišties. Jų namai knibždėte knibžda svečių. Ir didumos ten besilankančių žmonių aš negaliu pakęsti.

Pro šalį pravažiavo atviras fiakras, kuriame sėdėjo vyriškis su dama.

– Juk tai Oskaras Ėrenbergas, – konstatavo Heinrichas.

– O kas ta dama? – paklausė Georgas, žvelgdamas į tamsoje tolstantį šviesulį.

– Nepažįstu.

Jie pasuko į niūrią šoninę alėją. Pokalbis vėl nutrūko. Galiausiai Heinrichas prabilo:

– Panelė Elzė Auhofe man padainavo keletą jūsų dainų. Kai kurias iš jų, beje, buvau jau girdėjęs, manau, dainuojamas panelės Belini.

– Taip, Belini. Dainavo jas praėjusią žiemą per vieną koncertą.

– Taigi panelė Elzė padainavo šitas ir dar keletą kitų jūsų dainų.

– O kas gi jai akompanavo?

– Aš, kaip mokėdamas. Beje, turiu jums pasakyti, mielas barone, kad dainos tąsyk man padarė dar stipresnį įspūdį nei pirmą kartą išgirstos per koncertą, nors panelė Elzė turi kur kas silpnesnį balsą ir mažiau įgudimo nei panelė Belini. Kita vertus, žinoma, nereikia pamiršti, kad panelė Elzė jūsų dainas dainavo nuostabią vasaros popietę. Pro atvirą langą buvo galima žvelgti į kalnus ir ryškiai mėlyną dangų... bet vis dėlto tame gražume būta ir nemenko jūsų muzikos nuopelno.

– Labai malonu girdėti, – atsiliepė Georgas, nesmagiai nuteiktas pašaipaus Heinricho tono.

– Žinote, – tęsė Heinrichas, kaip jam neretai nutikdavo, pro sukąstus dantis ir be jokio reikalo smarkiai kapodamas žodžius, – žinote, iš esmės man nebūdinga, kad žmones, atsitiktinai pamatytus gatvėje, kviesčiausi į omnibusą, tad geriau išsyk jums prisipažinsiu, kad aš... kaip čia pasakius... netikėtai pamatęs jus Šv. Stepono aikštėje, palaikiau tai likimo ženklu.

Georgas nustebęs klausėsi.

– Jūs tikriausiai taip gerai, kaip kad aš, nebeprisimenate to paskutinio mūsų pokalbio ant Žiedo gatvės suolelio.

Tik dabar Georgui toptelėjo, kad Heinrichas anuomet probėgšmais paminėjo jį dominančią medžiagą operai, o Georgas taip pat lyg tarp kita ko ir veikiau juokais pasisiūlė į kompozitorius. Tyčia šaltokai atsakė:

– Ak taip, pamenu.

– Na, tai jūsų nė kiek neįpareigoja, – dar šalčiau nei Georgas atsakė Heinrichas, – juolab kad, tiesą sakant, savo operos medžiagą buvau visiškai pamiršęs iki anos puikios vasaros popietės, kai išgirdau panelę Elzę dainuojant jūsų dainas. Beje, kaip žiūrite į tai, kad čia prisėstume?

Restorano sodelis, į kurį jiedu įžengė, buvo tuštokas. Heinrichas ir Georgas įsitaisė nedidelėje altanoje greta žalios statinių tvorelės ir užsisakė vakarienę.

Heinrichas atsilošė, ištiesė kojas, žiūrėjo į atkakliai tylintį Georgą tiriamomis, kone pašaipiomis akimis ir netikėtai pareiškė:

– Beje, manau, kad neklystu spėdamas, jog ligšioliniai mano darbai jums ne itin prie širdies.

– O! – atsiliepė Georgas truputėlį nurausdamas. – Kodėl taip manote?

– Žinau savo pjeses... ir pažįstu jus.

– Mane? – perklausė Georgas kone įsižeidęs.

– Be abejo, – tvirtai atsakė Heinrichas. – Beje, jaučiuosi pažįstąs didumą žmonių ir šį savo gebėjimą netgi laikau absoliučiu, neabejotinu. Manau, kad visi kiti yra ganėtinai abejotini. Ypač vadinamieji meniniai mano gabumai tėra labai vidutiniški, o ir būdo savybėms būtų galima daug ką prikišti. Vienintelis dalykas, teikiąs man tam tikro tikrumo, iš tiesų tėra suvokimas, kad sugebu pažvelgti į žmonių sielas... į pačias jų gelmes, į visų: sukčių ir garbingųjų, moterų, vyrų ir vaikų, pagonių, žydų, protestantų ir netgi katalikų, kilmingųjų ir vokiečių, nors girdėjau, kad tokiems kaip aš tai esą be galo sunku ar net neįmanoma.