Артур Шницлер - Laisvės linkui

– Poną fon Bermaną aš juk pažįstu, – tarė ji, kreipdamasi į Heinrichą. – Jus mačiau per jūsų pjesės premjerą praėjusią žiemą, kai išėjote į sceną nusilenkti. Man labai patiko. Sakau tai tikrai ne iš mandagumo.

Heinrichas rimtai padėkojo.

Jie vaikštinėjo tarp vis labiau rimstančių balaganų, žingsniavo pro pamažu tuštėjančius užeigų sodelius.

Oskaras dešine ranka įsikibo į kairiąją savo palydovės parankę, paskui kreipėsi į Georgą:

– Kodėl šiemet neatvykote į Auhofą? Mes visi labai dėl to gailavome.

– Deja, buvau ne itin nusiteikęs bendrystėms.

– Suprantama, galiu įsivaizduoti, – atsakė Oskaras su derama rimtimi. – Aš, beje, tenai taip pat buvau vos keletą savaičių. Rugpjūtį pavargusius savo narius stiprinau Šiaurės jūros vilnyse. Mat buvau Vaito saloje.

– Tikriausiai tenai labai gražu, – tarė Georgas. – Kurie iš ponų visuomet vyksta ilsėtis tiktai tenai?

– Manau, turite omenyje Vynerius, – atsakė Oskaras. – Bent jau tuomet, kai jie dar gyveno Londone, reguliariai ten lankydavosi. Dabar gal tik kas dveji ar treji metai.

– Bet ilgąją „y“ pavardėje jie pasiliko ir Austrijoje, – pasakė Georgas šypsodamasis.

Oskaras išliko rimtas.

– Senasis ponas Vyneris, – atsakė jis, – teisę į ilgąją „y“ įgijo garbingai. Būdamas trisdešimties atvyko į Angliją, buvo ten natūralizuotas ir dar visai jaunas tapo didelio plieno fabriko kompanionu. Dar ir dabar fabrikas vadinamas Bleko ir Vynerio.

– Bet juk žmoną vis dėlto atsivežė iš Vienos?

– Taip. O jam prieš septynerius ar aštuonerius metus mirus, ji su dviem vaikais persikėlė čionai. Bet Džeimsas niekuomet čia neapsipras... Lordas Antinojus, juk jūs žinote, kad ponia Oberberger šitaip jį vadina. Dabar jis vėl Kembridže, kur – labai keista – studijuoja graikų filosofiją. Beje, ir Demeteris keletą dienų praleido Ventnore.

– Štancidesas? – pasitikslino Georgas.

– Ar jūs pažįstate poną Štancidesą? – paklausė Ami.

– Taip.

– Vadinasi, jis iš tiesų egzistuoja! – šūktelėjo ji.

– Taip, bet paklausyk, – įsiterpė Oskaras, – šį pavasarį Ami žirgų lenktynėse Froidenau už jį pastatė ir išlošė krūvą pinigų, o dabar dar klausia, ar jis egzistuoja.

– Panele, kodėl abejojate Štancideso buvimu? – nustebo Georgas.

– Žinote, kaskart, kai nežinau, kur jis, nagi Oskaras, man pasakoma: turėjau susitikimą su Štancidesu, arba: jodinėjau su Štancidesu Prateryje. Štancidesas čia, Štancidesas ten... Labiau primena išsisukinėjimą nei pavardę.

– Na, gal pagaliau nutiltum... – švelniai burbtelėjo Oskaras.

– Štancidesas ne tik egzistuoja, bet ir turi dailiausius juodus ūsus ir aistringiausias juodas akis, kokių tik esama šiame pasaulyje.

– Galimas daiktas, bet kai aš jį mačiau, atrodė lyg pajacas: geltonas striukas švarkiokas, žalia kepuraitė, violetiniai kaspinai.

– Ir už jį pastačiusi ji išlošė keturiasdešimt guldenų, – linksmai pridūrė Oskaras.

– Kur tie keturiasdešimt guldenų... – atsiduso panelė Amelija, paskui staiga sustojo ir šūktelėjo: – Šituo dar nesisukau!

– Tą reikalą galima pataisyti, – paprastai sutiko Oskaras.

Tai buvo milžiniškas ratas, lėtai, didingai besisukantis priešais juos su apšviestomis kabinomis. Jaunuoliai perėjo užtvarą, sulipo į tuščią kabiną ir ėmė kilti.

– Žinote, Georgai, su kuo susipažinau šią vasarą? – paklausė Oskaras. – Su Gvastalos princu.

– Su kuriuo?

– Suprantama, su jauniausiu, Karlu Frydrichu. Jis lankėsi ten inkognito. Princas gerai sutaria su Štancidesu. Nepaprastas žmogus. Galiu jus patikinti, – tyliai pridūrė, – jei kuris nors iš mūsų pasakytų šimtąją dalį to, ką kalba princas, visą gyvenimą neišeitų iš baisaus kalėjimo.

– Pažvelk, Oskarai, – šūktelėjo Ami, – į stalus ir žmones ten, apačioje! Kaip žaisliniai, ar ne? O kaip atrodo ta galybė šviesų anava ten, labai toli, ten tikriausiai bus kelias į Prahą. Ar taip nemanote, pone Bermanai?

– Galimas daiktas, – nesiginčijo Heinrichas, suraukęs kaktą ir per stiklinę sienelę spoksodamas į tamsą.

Kai jie išlipo iš apžvalgos rato kabinos, sekmadienio triukšmas buvo jau bebaigiąs rimti.

– Pupa, – šnipštelėjo Oskaras Ėrenbergas Georgui, Ami su Heinrichu žingsniuojant priešais juos, – nė nenujaučia, kad šiandien paskutinį sykį drauge vaikštinėjame po Praterį.

– Kodėl gi paskutinį? – paklausė Georgas menkai tesusidomėjęs.

– Taip reikia, – atsakė Oskaras. – Tokie ryšiai neturi trukti ilgiau nei metus. Beje, nuo lapkričio galėsite iš jos pirkti pirštines, – pridūrė smagiai, bet ne be liūdesio. – Mat įrenginėju jai nedidelę krautuvėlę. Šitai esu jai tam tikra prasme skolingas, nes buvau išplėšęs ją iš gana stabilios padėties.

– Iš stabilios padėties?

– Taip, ji buvo susižadėjusi. Su futliarų meistru. Ar žinojote, kad tokių esama?

Tuo metu Ami su Heinrichu stabtelėjo prie siaurų ir stačių sraigtinių laiptų, vedančių į iškilią aikštelę, ir lūkuriavo kitų. Visi vieningai sutarė, kad negalima išeiti iš Praterio nepasivažinėjus čiuožyne.

Jie švilpė per tamsą žemyn ir vėl aukštyn bildančiu vežimaičiu tarp juodų medžių viršūnių; įsiklausęs į duslų ritmingą bildėjimą Georgas palengva išgirdo groteskišką trijų ketvirčių takto moty vą. Su kitais lipdamas sraigtiniais laiptais žemyn jis jau žinojo, kad melodiją ves obojus ir klarnetas, o violončelė ir kontrabosas akompanuos. Tikriausiai tai bus skerco , galbūt simfonijai.

– Jei būčiau verslininkas, – ryžtingai pareiškė Heinrichas, – tai statyčiau ilgą kelių mylių čiuožynę, besidriekiančią per pievas, skardžius, miškus, šokių sales; būtų pasirūpinta ir pakeliui laukiančiomis staigmenomis.

Šiaip ar taip, kalbėjo jis toliau, bus atėjęs laikas labiau išplėtoti fantastiškąjį Vurstelpraterio elementą. Jam pačiam kol kas kilusi mintis sukurti naują karuselę, kuri ypatingo mechanizmo padedama suktųsi ir kiltų spirale vis aukštyn virš žemės, kad galiausiai pasiektų, sakytum, bokšto viršūnę. Deja, smulkiau paaiškinti savo sumanymą jis stokojąs reikiamų techninių žinių. Eidamas toliau jis sugalvojo burleskinių figūrų ir jų grupių tirams ir galiausiai prašneko apie būtinybę steigti nuostabų lėlių teatrą, kuriam saviti autoriai turėtų kurti giliamintes smagias pjeses.

Taip jie priėjo Praterio vartus, kur laukė Oskaro fiakras. Susispaudę, bet gerai nusiteikę, jie nuvažiavo į vyno restoraną mieste. Atskirtame kambaryje Oskaras užsakė patiekti šampaną. Georgas sėdo prie fortepijono ir ėmė improvizuoti tema, išgirsta dardant čiuožyne. Ami rymojo sofos kampe, o Oskaras šnibždėjo į ausį įvairiausius ją juokinančius dalykėlius. Heinrichas vėl tapo nekalbus ir tarp pirštų sukiojo savo taurę. Staiga Georgas liovėsi skambinęs ir padėjo rankas ant klaviatūros. Jį apėmė būties netikroviškumo ir beprasmiškumo pojūtis, kaip kartais nutikdavo išgėrus vyno. Atrodė, kad jau daug dienų praėjo nuo tada, kai jis leidosi prastai apšviestais Paulano gatvės namo laiptais, o ir pasivaikščiojimas su Heinrichu rudeniškai tamsia alėja regėjosi tolimiausioje praeityje. Užtat netikėtai gyvai, tarsi tai būtų nutikę tik vakar, prisiminė labai jauną ir labai sugedusią būtybę, su kuria prieš daugelį metų praleido keletą beprotiškų ir smagių savaičių, panašiai kaip dabar Oskaras Ėrenbergas su Ami. Vieną vakarą ta mergina privertė jį pernelyg ilgai laukti gatvėje, netekęs kantrybės jis nuėjo, daugiau jos nebematė ir nieko apie ją nebežinojo. Kaip lengvai kartais klostosi gyvenimas... Jis girdėjo tylų Ami juoką, atsigręžė, ir jo žvilgsnis susitiko su Oskaro akimis, virš šviesios Ami galvutės ieškančiomis jo akių. Georgui tas žvilgsnis pasirodė apmaudingas, jis tyčia Oskaro žvilgsnio išsilenkė ir vėl spustelėjo klavišus, išgaudamas kelis liaudies dainą primenančius melancholiškus garsus. Jis troško užrašyti visa tai, kas šiandien kilo mintyse, ir pažvelgė į laikrodį, kabantį virš durų. Buvo po pirmos. Susižvalgė su Heinrichu, ir jiedu atsistojo. Oskaras kryptelėjo galvą į Ami, užsnūdusią jam prie peties, šyptelėjo ir gūžtelėdamas pečiais parodė, kad ne laikas dabar galvoti apie išėjimą. Abu vyrai paspaudė jam ranką, sukuždėjo labanakt ir išėjo.