Артур Шницлер - Laisvės linkui

– O dabar? – lėtai paklausė ponia Ėrenberg.

– Dabar?.. Tu tikriausiai galvoji apie Heinrichą Bermaną... Bet tu klysti, mama.

– Norėčiau klysti. Bet šią vasarą man išties atrodė, kad...

– Juk sakau tau, – šiek tiek nekantriai pertarė ją Elzė. – Nieko nėra ir nebuvo. Vienintelį kartą, tą tvankią popietę, kai mudu irstėmės valtimi – juk matei mus iš balkono, netgi su operos žiūronais – buvo susidariusi truputėlį pavojinga situacija. Bet jei kokį kartą mudu ir būtume puolę vienas kitam ant kaklo, o to, beje, niekuomet nėra buvę, tai dar nieko nereikštų. Tai buvo vasaros istorija ir tiek.

– Be to, kalbama, esą jis įsipainiojęs į labai rimtus santykius, – pareiškė ponia Ėrenberg.

– Mama, ar turi omenyje... tą aktorę?

Ponia Ėrenberg pakėlė akis.

– Ar jis tau ką nors apie ją pasakojo?

– Pasakojo?.. Tiesiogiai nepasakojo. Bet kai vaikštinėdavome po parką arba vakarais prie ežero, tai jis kalbėdavo veik tik apie ją. Suprantama, neminėdamas vardo... Ir juo labiau jam patikau – juk tie vyrai tokie keistuoliai – juo labiau jis pavyduliavo tai kitai... Beje, jei tik tiek būtų! Kuris jaunas vyriškis nėra įsipainiojęs į rimtus santykius? Gal tu, mama, manai, kad Georgas Vergentinas – tai jau ne?

– Į rimtus?.. Ne. Jam taip niekuomet nenutiks. Jis pernelyg šaltas, pernelyg santūrus, nepakankamai temperamentingas.

– Kaip tik todėl, – paaiškino Elzė tarsi kokia psichologė. – Jis įsmuks į kokius nors spąstus ir nė nepastebės juos užsivėrus. Ir vieną gražią dieną bus vedęs... iš gryno inertiškumo... ypatą, kuriai tikriausiai bus visiškai abejingas.

– Tikriausiai turi konkretų įtarimą, – spėjo ponia Ėrenberg.

– Turiu.

– Marianė?

– Marianė! Mama, juk tai jau seniai išblėsę. Ir niekuomet nebuvo itin rimta.

– Tai kuri gi?

– Na, o kaip, mama, manai?

– Nė nenutuokiu.

– Tai Ana, – burbtelėjo Elzė.

– Kuri Ana?

– Savaime suprantama, Ana Rosner.

– Bet kaip!

– Gali kiek nori stebėtis, bet taip jau yra.

– Elze, juk iš tikrųjų nemanai, kad Ana, tokia santūri būtybė, galėtų šitaip užsimiršti!..

– Šitaip užsimiršti!.. Ne, mama, na tu kartais ir pasakai! Beje, man regis, kad tam nė nereikia didelio užsimiršimo.

Ponia Ėrenberg šyptelėjo, nepasakytum, kad ne be tam tikro pasididžiavimo.

Pasigirdo skambutis į duris.

– Galiausiai jis vis dėlto atėjo, – spėjo Elzė.

– Tai gali būti ir Demeteris Štancidesas, – burbtelėjo ponia Ėrenberg.

– Štancidesas turėtų kada nors atsivesti pas mus tą princą, – lyg tarp kita ko pareiškė Elzė.

– Manai, pavyktų? – paklausė ponia Ėrenberg nuleisdama siuvinį ant kelių.

– Kodėl turėtų nepavykti? – nustebo Elzė. – Juk jiedu tokie artimi.

Durys atsivėrė, tačiau įžengė ne kuris nors iš lauktųjų, o Edmundas Niurnbergeris. Kaip visuomet, jis buvo apsitaisęs kuo rūpestingiausiai, nors ir ne pagal paskutinę madą. Jo durtinys buvo kiek per trumpas, o išsipūtusiame tamsaus atlaso kaklaraištyje kyšojo segtukas su smaragdu. Jau tarpduryje jis nusilenkė, veido išraiška neslėpdamas tam tikros ironijos savo mandagumui.

– Ar aš pirmas? – nustebo jis. – Dar nieko nėra? Nei rūmų patarėjo, nei grafo, nei poeto, nei demoniškosios moters?

– Yra tik moteris, kuri niekuomet tokia nebuvo, – atsakė ponia Ėrenberg tiesdama jam ranką, – ir moteris, galbūt kada nors tapsianti demoniška.

– Ak, esu tikras, – atsakė Niurnbergeris, – kad panelei Elzei pasiekiama ir tai, jei tik ji rimtai šito imtųsi.

Paskui kairiąja ranka lėtai perbraukė per juodus lygius truputį blizgančius savo plaukus.

Ponia Ėrenberg išsakė apgailestavimą veltui jo laukusi Auhofe. Negi jis iš tiesų visą vasarą praleidęs Vienoje?

– Kodėl šituo stebitės, gerbiamoji ponia? Ar vaikštinėčiau kalnų vietove, ar jūros pakrante, ar tarp keturių savo sienų, juk tai iš esmės nelabai svarbu.

– Bet tikriausiai jautėtės labai vienišas, – atsakė ponia Ėrenberg.

– Žinoma, savo vienatvę žmogus suvokia aiškiau, kai greta nėra žmogaus, pabrėžiančio poreikį su kuo nors bendrauti... Bet geriau kalbėkime apie įdomesnius ir viltingesnius žmones nei aš. Kaip laikosi gausūs jūsų taip mėgstamų namų draugai?

– Draugai! – pakartojo Elzė. – Reikėtų pirmiausia žinoti, ką turite omenyje šitai sakydamas.

– Na, visus tuos žmones, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių sako jums malonius dalykus ir kurių žodžiais tikite.

Atsidarė miegamojo durys, pasirodė ponas Ėrenbergas ir pasveikino Niurnbergerį.

– Ar jau baigei pakuotis daiktus? – paklausė Elzė.

– Jau pasirengęs, – atsakė Ėrenbergas, vilkintis gerokai per plačiu pilku kostiumu ir įsikandęs didžiulį cigarą.

Paaiškindamas kreipėsi į Niurnbergerį:

– Kaip matote, šiandien važiuoju į Korfu... kol kas. Sezonas prasideda, ir man darosi negera nuo būsimų priėmimų Ėrenbergų namuose.

– Juk niekas nereikalauja, – švelniai atrėmė ponia Ėrenberg, – kad pagerbtum juos savo dalyvavimu.

– Ji šitai sugeba, – tarė Ėrenbergas dūmydamas. – Tavo priėmimų, suprantama, bevelyčiau atsisakyti. Bet kai kurį nors ketvirtadienį noriu ramiai pavakarieniauti namie, o ten viename kampe sėdi atašė, kitame – husaras, prie pianino tūlas barškina savo kompozicijas, ant sofos kažkas trykšta sąmoju, o prie lango ponia Oberberger skiria vieną iš eilinių savo pasimatymų, tai jau ima mane nervinti. Vieną dieną valioju šitai pakęsti, kitą nevalioju.

– Ar ketinate visą žiemą praleisti svetur? – pasidomėjo Niurnbergeris.

– Galimas daiktas. Mat ketinu vykti ir toliau, į Egiptą, Siriją, tikriausiai ir į Palestiną. Gal tokie norai kyla todėl, kad senstu, gal kad tiek daug rašoma apie sionizmą ir panašius dalykus, bet kitaip negaliu – prieš mirdamas norėčiau pamatyti Jeruzalę.

Ponia Ėrenberg gūžtelėjo pečiais.

– To, – kalbėjo Ėrenbergas, – mano žmona nesupranta, vaikai – juo labiau. Ką čia slėpti, Elze, tu taip pat nesupranti. Bet pasiskaičius, kas vyksta pasaulyje, kartais pačiam norisi tikėti, kad mums nėra jokios kitos išeities.

– Mums? – pakartojo Niurnbergeris. – Iki šiol nesu pastebėjęs, kad antisemitizmas būtų jums smarkiai pakenkęs.

– Turite omenyje, kad tapau turtingu žmogumi? Jei jums pasakyčiau, kad pinigams neteikiu didelės reikšmės, jūs, žinia, manimi nepatikėtumėte ir būtumėte teisus. Bet, kaip mane gyvą matote, prisiekiu jums, atiduočiau pusę savo turto, kad kartuvėse pamatyčiau aršiausius mūsų priešus.

– Tik būgštauju, – tarstelėjo Niurnbergeris, – kad iškartumėte ne tuos.

– Nedidelis pavojus apsirikti, – atrėmė Ėrenbergas, – jei griebsite pro šalį, tai irgi tokį pat pačiupsite.

– Pastebiu nebe pirmą kartą, mielas pone Ėrenbergai, kad žiūrite į šį klausimą be pageidautino objektyvumo.

Ėrenbergas staiga perkando savo cigarą ir iš įtūžio virpančiais pirštais padėjo jį į peleninę.

– Kai man kuris nors ima kalbėti tokias paikystes... ir dargi... atsiprašau... o gal jūs krikštytas? Juk šiais laikais negali žinoti.

– Aš nekrikštytas, – ramiai atsakė Niurnbergeris. – Bet, tiesa, ir ne žydas. Jau seniai nepriklausau jokiai konfesijai; dėl labai paprastos priežasties – niekuomet nesijaučiau esąs žydas.

– Jei jums kokį kartą Žiedo gatvėje įlenks cilindrą, nes jūsų nosis, atsiprašant, šiek tiek žydiška, jausitės kaip užgautas žydas, galite būti tikras.