Артур Шницлер - Laisvės linkui

– Bet, tėtuši, ko gi tu taip jaudiniesi, – maldė jį Elzė glostydama pliką, rausvai blizgantį jo pakaušį.

Senasis Ėrenbergas suėmė jos ranką, paglostė ir, sakytum, visiškai nelauktai paklausė:

– Beje, ar turėsiu malonumą prieš išvažiuodamas dar pamatyti garbųjį savo sūnų?

Ponia Ėrenberg atsakė:

– Oskaras tikrai greitai sugrįš namo.

– Jums bus džiugu sužinoti, – kreipėsi Ėrenbergas į Niurnbergerį, – kad mano sūnus Oskaras – taip pat antisemitas.

Ponia Ėrenberg tyliai atsiduso.

– Tai įkyri jo mintis, – paaiškino ji Niurnbergeriui. – Jis visur regi antisemitus, netgi savo šeimoje.

– Tai naujausia žydų tautos liga, – dėstė Niurnbergeris. – Man pačiam iki šiol teko pažinti tik vieną tikrą antisemitą. Deja, negaliu nuo jūsų, mielas pone Ėrenbergai, nuslėpti, kad jis – žymus sionistų vadovas.

Ėrenbergas į tai tik iškalbingai mostelėjo ranka.

Į kambarį įžengė Demeteris Štancidesas ir Vilis Eisleris, švytintys gyvybingumu. Demeteris su savo uniforma atrodė žaismingai ir ištaigingai, sakytum, vilkėtų kostiumą, o ne karišką drabužį; smokinguotas Vilis stovėjo aukštas, išblyškęs ir pavargęs po nemiegotos nakties; jis tuoj pat ėmėsi vadovauti pokalbiui, kambarys prisipildė maloniai kimaus, įsakmaus ir mielo jo balso. Jis pasakojo apie pasirengimus aristokratų vaidinimui, į kurį, kaip ir praėjusiais metais, buvo pakviestas konsultantu, režisieriumi ir dalyviu, pavaizdavo ponaičių posėdį, veikiau primenantį silpnapročių susirinkimą, ir žavingai pamėgdžiodamas perteikė komišką dviejų grafaičių pokalbį. Vilis Eisleris Ėrenbergą visuomet labai pralinksmindavo. Miglota nuojauta, kad tas Vengrijos žydas kažkaip pergudrauja visą jo asmeniškai taip nekenčiamą feodalų šutvę ir laiko ją kvailio vietoje, pripildydavo jį didelės pagarbos tam jaunam vyriškiui.

Elzė sėdėjo su Demeteriu prie stalelio kampe ir klausėsi pasakojimo apie Vaito salą.

– Lankėtės ten su savo draugu? – smalsavo ji. – Su princu Karlu Frydrichu, ar ne?

– Princas – mano draugas?.. Ne visai taip, panele Elze. Princas neturi draugo, ir aš neturiu. Mudu ne iš tos rūšies žmonių.

– Sprendžiant iš to, kas apie jį kalbama, jis turėtų būti įdomus žmogus.

– Įdomus? Net nežinau... Šiaip ar taip, princas mąsto apie kai kuriuos dalykus, kurie jo luomo žmonėms paprastai ne itin rūpi. Gal ir jis būtų galėjęs daug ko pasiekti, jei jam būtų buvę leista pasireikšti. Na, kas žino, gal jam ir į naudą, kad buvo laikomas ant trumpo pavadžio – jam, o galiausiai ir šaliai. Juk vienas nieko nepadarysi. Niekur ir niekuomet. Tad geriausiai susitaikyti su tuo, kaip yra, ir pasitraukti, ką princas ir padarė.

Elzė žvelgė į jį truputėlį nustebusi.

– Šiandien esate itin filosofiškai nusiteikęs. Ką gi tai galėtų reikšti? Man regis, Vilis Eisleris bus jus sugadinęs.

– Vilis mane?

– Taip, žinote, neturėtumėte bendrauti su tokiais protingais žmonėmis.

– Kodėl gi ne?

– Turite tiesiog būti jaunas, švytėti, gyventi ir tuomet, kai daugiau šito nebevaliosite, daryti, kas jums miela, bet nesukti galvos apie save ir pasaulį.

– Būtumėte turėjusi man šitai pasakyti anksčiau, panele Elze. Kai jau imi įgauti proto...

Elzė papurtė galvą.

– Jums galbūt būtų galima šito išvengti, – pasakė ji rimtai.

Paskui abu nusijuokė.

Įsižiebė sietyno šviesos. Į kambarį įžengė Georgas fon Vergentinas ir Heinrichas Bermanas. Pakviestas Elzės šypsenos, Georgas prisėdo šalia merginos.

– Žinojau, kad ateisite, – pasakė ji nevisišką tiesą, bet širdingai ir spustelėjo jam ranką.

Kad po tokio ilgo laiko jis vėl sėdi priešais, kad ji vėl gali matyti žavų išdidų jo veidą, girdėti tylų, bet šiltą balsą, Elzė džiaugėsi labiau, nei buvo maniusi.

Pasirodė ponia Vyner: mažutė, išraudusi, linksma ir sumišusi. Su ja ir jos dukra Sisi. Visiems ėmus sveikintis, grupelės išsisklaidė.

– Na, ar jau sukūrėte man dainą? – paklausė Sisi Georgo besijuokiančiomis akimis, besijuokiančiomis lūpomis, žaidė pirštine, nenustygo vietoje ir apsitempusi tamsiu žalumu raibuliuojančia suknia priminė gyvatę.

– Dainą? – nustebo Georgas, tikrai neprisimindamas žadėjęs.

– Arba valsą, arba šiaip ką nors. Bet kad man ką nors dedikuosite, tą man žadėjote.

Kalbant jos žvilgsniai klaidžiojo aplink, suliepsnojo Vilio akyse, praslydo pro Demeterį, uždavė Heinrichui Bermanui mįslingą klausimą. Sakytum, žaltvykslės šokčiotų po saloną.

Ponia Vyner, smarkiai nuraudusi, nelauktai išdygo šalia dukters ir sumurmėjo:

– Sisi tokia kvailutė... Ką sau manai, Sisi, juk baronas Georgas šiemet turėjo svarbesnių reikalų, nei kurti tau muziką.

– O, tikrai ne, – mandagiai paprieštaravo Georgas.

– Palaidojote tėvą, tai ne kokia nors smulkmena.

Georgas įbedė žvilgsnį į tuštumą. Bet ponia Vyner nepalenkiamai tarškėjo toliau:

– Juk jūsų tėvas buvo dar nesenas, ar ne? Ir toks dailus vyras... Ar tiesa, kad jis buvo chemikas?

– Ne, – susitvardęs atsakė Georgas, – jis buvo botanikų draugijos prezidentas.

Heinrichas, vieną ranką padėjęs ant nuleisto fortepijono dangčio, šnekučiavosi su Elze.

– Tai vis dėlto lankėtės Vokietijoje? – smalsavo ji.

– Taip, – atsakė Heinrichas, – jau senokai, prieš keturias ar penkias savaites.

– Ir kada vėl tenai vyksite?

– Nežinau. Gal niekuomet.

– Ak, ir pats tuo netikite. Ką dabar rašote? – paskubomis dar pridūrė.

– Visokiausius dalykus, – atsakė jis. – Dabar man neramus metas. Darau daug apmatų, bet nieko neužbaigiu. Apskritai, ką nors užbaigti man retai terūpi. Matyt, širdyje pernelyg anksti su viskuo atsisveikinu.

– Ir su žmonėmis, – pridūrė Elzė.

– Gali būti. Tikra nelaimė, kad jausmas žmonėse vis dar tveria, kai protas jau seniai su jais neturi nieko bendra. Poetas – jei man leisite pavartoti šį žodį – turėtų trauktis nuo kiekvieno, nebesančio jam paslaptimi... ypač nuo to, kurį jis myli.

– Bet juk sakoma, – paprieštaravo Elzė, – kad kaip sykis blogiausiai pažįstame tuos, kuriuos mylime.

– Taip tvirtina Niurnbergeris, bet tai nevisiška tiesa. Jei šitaip būtų, panele Elze, tai gyvenimas būtų gražesnis nei yra. Ne, tuos, kuriuos mylime, pažįstame netgi geriau už kitus, tik pažįstame gėdydamiesi, niršdami ir bijodami, kad ir kiti juos pažįsta lygiai taip pat gerai, kaip ir mes. Mylėti – vadinasi, baimintis, kad kiti pamatys mūsų įžvelgtus mylimų būtybių trūkumus. Mylėti – vadinasi, sugebėti įžvelgti ateitį ir prakeikti šią Dievo dovaną... Mylėti – vadinasi, žmogų pažinti taip, kad tai tave pražudytų.

Savo elegantiška ir vaikiška maniera Elzė stovėjo parimusi į fortepijoną ir atsainiai smalsiai jo klausėsi. Kaip tokiomis akimirkomis Heinrichas jai patiko! Ji būtų norėjusi vėl paglostyti jam plaukus, kaip anuomet ant ežero, kai jis iš meilės tai kitai buvo lyg sudraskytas. Bet kai paskui jis staiga atsitraukė, atrodė šaltas, sausas ir lyg užgesęs, ji pajuto, kad niekuomet neįstengtų su juo gyventi, kad pabėgtų nuo jo po kelių savaičių... su ispanų karininku arba smuikininku virtuozu.

– Gerai, – tarė ji šiek tiek globėjiškai, – kad bendraujate su Georgu Vergentinu. Jis darys jums gerą įtaką. Jis ramesnis už jus. Nemanau, kad Georgas toks gabus ir jau tikrai ne toks protingas kaip jūs...

– Ką jūs žinote apie jo gabumus, – pertarė ją Heinrichas kone šiurkščiai.

Priėjo Georgas ir paklausė Elzės, ar šiandien jie turėsią malonumą išgirsti ją dainuojant kokią nors dainą. Ji atsakė dainuoti neturinti noro. Be to, pastaruoju metu daugiausiai studijuojanti operų partijas. Šios ją labiau dominančios. Galiausiai juk ji nelyriškos prigimties. Georgas juokaudamas paklausė, ar tik ji nepuoselėjanti slaptų ketinimų atsiduoti scenai.