Артур Шницлер - Laisvės linkui

Fiakras sustojo ties gatvės kampu. Georgas išlipo, prisidegė cigaretę ir ėmė vaikštinėti pirmyn atgal priešais namą, iš kurio turėjo išeiti Ana.

Jau po kelių minučių ji išėjo pro vartus. Jis nuskubėjo per gatvę jos pasitikti ir džiugiai pabučiavo ranką. Kaip paprastai – mat kur nors važiuodama ji dažniausiai skaitydavo – Ana nešėsi knygą spaustos odos viršeliu.

– Ana, juk vėsu, – papriekaištavo Georgas imdamas jai iš rankų knygą ir padėdamas apsirengti švarką, persimestą ant rankos.

– Mat truputėlį vėluoju, – atsiliepė ji, – ir nekantravau tave pamatyti. Taip, – pridūrė šypsodamasi, – žmonėms pasitaiko ir temperamento proveržių. Ką pasakysi apie naują mano apdarą? – paklausė jiedviem žingsniuojant.

– Tau labai dera.

– Per mano pamoką man sakė, kad atrodau kaip rūmų dama.

– Kas taip sakė?

– Pati ponia Bitner ir abi jos dukterys, kurias mokau.

– Aš sakyčiau – kaip erchercogienė.

Ana patenkinta linktelėjo galvą.

– Taigi, Ana, dabar man papasakok, ką patyrei nuo vakardienos?

Ji rimtai prašneko:

– Dvyliktą, mudviem išsiskyrus prie namų durų, pietavau su šeima. Po pietų truputėlį ilsėjausi ir galvojau apie tave. Nuo ketvirtos iki pusės septynių namie turėjau mokinių, paskui skaičiau „Žaliąjį Heinrichą“ [Šveicarų poeto ir rašytojo Gotfriedo Kellerio (1819–1890) romanas.] ir vakarinį laikraštį. Kadangi pernelyg tingėjau dar kartą išeiti į miestą, kuičiausi namie. Paskui vakarienė. Įprasta šeimyninė scena.

– Brolis? – paklausė Georgas.

Ji atsakė vienu žodžiu „taip“, užkirsdama kelią kitiems klausimams.

– Po vakarienės truputį muzikavau... netgi bandžiau dainuoti.

– Buvai patenkinta?

– Visuomet tenkinuosi tuo, kaip yra, – atsakė ji, ir Georgas tarėsi jos žodžių skambesyje išgirdęs šiek tiek liūdesio.

Paskubomis ji pasakojo toliau:

– Pusę vienuoliktos atsiguliau, puikiai miegojau, aštuntą ryto kėliausi – juk pas mus ilgiau nepagulėsi – iki pusės dešimtos užtruko rytinis tualetas, iki vienuoliktos...

– ...kuiteisi po namus, – užbaigė Georgas.

– Teisybė. Paskui skubėjau pas Veilsus mokyti berniuko.

– Beje, kiek jam metų? – paklausė Heinrichas.

– Trylika, – atsakė Ana, nutaisiusi juokingai mįslingą miną.

– Na, tikrai nebe toks jau ir jaunas.

– Žinoma, kad ne, – atsakė Ana. – Bet kad nurimtum, pasakysiu, jog jis myli savo tetą Adelę, švelnią trisdešimt trejų metų blondinę, ir kol kas neketina laužyti jai ištikimybės... Taigi kronikos tęsinys: grįžusi namo pusę antros pietavau, ačiū Dievui, viena: tėvas jau buvo kontoroje, mama miegojo. Nuo trijų iki keturių vėl ilsėjausi, dar labiau ir reikšmingiau nei vakar galvojau apie tave, vėliau pirkiniai mieste: pirštinės, žiogeliai, dar šis tas mamai, ir pagaliau tramvajumi, skaitydama knygą, nuvažiavau į Mariahilfą pas dvi Bitnerių išdykėles... Taigi dabar žinai viską. Patenkintas?

– Jei nebūtų paminėtas tas trylikametis jaunikaitis.

– Na, sutinku, kad šitai gali kelti šiokį tokį nerimą, bet dabar paklausykime, ar neturi man prisipažinti dar tamsesnių paslapčių.

Jie atsidūrė siauroje ramioje gatvelėje, kuri pasirodė Georgui visiškai nepažįstama, ir Ana įsikibo jam į parankę.

– Atvažiavau tiesiai iš Ėrenbergų, – pradėjo jis.

– Na, – paklausė Ana, – ar labai bandė tave užpainioti?

– Negalėčiau šitaip tvirtinti. Buvo netgi šiek tiek įsižeidusių, kad šią vasarą nepasirodžiau Auhofe, – pridūrė jis.

– Ar mažoji Elzytė demonstravo savo gebėjimus? – klausinėjo Ana toliau.

– Ne. Kas vyko man išėjus, suprantama, nežinau.

– Dabar veikiausiai nebeverta bus ir vargti, – atsakė Ana labai pašaipiai.

– Tu klysti, Ana. Ten esama žmonių, kuriems padainuoti labai vertėtų.

– Kokių gi?

– Heinrichas Bermanas, Vilis Eisleris, Demeteris Štancidesas...

– Ak, Štancidesas! – šūktelėjo Ana. – Dabar, tiesą sakant, gailiuosi, kad manęs tenai nebuvo.

– Manau, kad pamanyta buvo mažiau pašaipiai, nei pasakyta.

– Žinoma, – atsakė Ana. – Man tas Demeteris atrodo toks gražus, nors imk ir nusišauk.

Georgas keletą sekundžių patylėjo, paskui staiga daug jausmingiau, nei jam įprasta, paklausė:

– Tai galiausiai ir bus jis?

– Kas „jis“?

– Tas, kurį tu... mylėjai labiau nei mane!

Ji nusišypsojo, glustelėjo prie jo ir paprastai, bet vis dėlto šiek tiek kandžiai paklausė:

– Ar tikrai kuris nors buvo man mielesnis už tave?

– Pati man šitai prisipažinai, – atsakė Georgas.

– Bet juk tau „prisipažinau“ ir tai, kad laikui bėgant mylėsiu tave labiau, nei mylėjau ar būčiau galėjusi mylėti kurį kitą.

– Esi tuo visiškai tikra, Ana?

– Taip, Georgai, esu tuo visiškai tikra.

Vėl atsidūrę judresnėje gatvėje jiedu nejučiomis paleido vienas kito rankas. Stabčiojo prie įvairių vitrinų, prie vieno namo durų pamatė stiklinį fotografo stendą, ir juos labai prajuokino priverstinai išgautos laisvos pozos, kuriomis buvo nufotografuotos poros, švenčiančios garbingas santuokos sukaktuvių metines, virėjos sekmadienio drabužiais, kaukių šventei persirengusios damos ir įamžinti kadetai karininkų pavaduotojai.

Georgas lyg tarp kita ko vėl paklausė:

– Taigi tai buvo Štancidesas?

– Ko tik tu neprasimanai... Per visą savo gyvenimą nesu persimetusi su juo nė šimtu žodžių.

Jiedu vaikštinėjo toliau.

– Vis dėlto Leo Golovskis? – spėjo Georgas.

Ji purtė galvą šypsodamasi.

– Tai buvo jaunystės meilė, – atsakė ji. – Tai visiškai nieko nereiškia. Beje, norėčiau pažinoti šešiolikmetę, kuri kaime nebūtų įsimylėjusi dailaus jaunikaičio, susipliekusio su tikru grafu ir paskui aštuonias dienas vaikščiojusio su parišta ranka.

– Bet tai jis padarė ne dėl tavęs, o taip sakant, gindamas savo sesers garbę.

– Teresės garbę? Kaip tau šovė į galvą tokia mintis?

– Juk esi man pasakojusi, kad jaunas vyriškis užkalbino Teresę miške, bestudijuojančią „Emiliją Galoti“ [Vokiečių švietimo epochos poeto ir dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo (1729–1781) drama.].

– Tai tiesa. Beje, ji visai mielai leidosi užkalbinama. Jaunajam Leo tai nepatiko tik todėl, kad jaunasis grafas priklausė jaunų žmonių draugijai, kuri elgėsi gana įžūliai ir buvo šiek tiek antisemitiškai nusiteikusi. Kartą Teresei bevaikštinėjant su broliu palei ežerą prieina grafas, užkalbina Teresę kaip gerą pažįstamą ir lyg šiaip sau burbteli Leo savo pavardę; tuomet Leo nusilenkia ir prisistato: „Leo Golovskis, Krokuvos žydas.“ Kas nutiko vėliau, tiksliai nežinau. Buvo prieita iki susižodžiavimo, o kitą dieną Klagenfurto kavalerijos kareivinėse įvyko dvikova.

– Tuomet esu teisus, – nesiliovė pašaipiai tvirtinęs Georgas, – jis kovėsi už sesers garbę.

– Ne, sakau gi tau. Juk buvau su jais, kai vėliau Leo su Terese kalbėjosi apie aną istoriją ir pasakė: „Dėl manęs gali daryti, kas tau patinka, gali leistis merginama kurio tik nori...“

– Bet jis privalo būti žydas... – užbaigė Georgas.

Ana papurtė galvą.

– Toks jis tikrai nėra.

– Žinau, – taikiai atsakė Georgas. – Pastaruoju metu mudu, tavo Leo ir aš, tapome gerais draugais. Vakar vakare vėl kartu lankėmės kavinėje, ir jis elgėsi su manimi tikrai labai maloningai. Manau, kad jis netgi atleidžia man mano kilmę. Beje, tau dar nesakiau, kad šiandien Ėrenbergų namuose lankėsi ir Teresė.