Артур Шницлер - Laisvės linkui

Jis svarstė, ar nepatraukus į kavinę, bet didelio noro nejautė. Bermanas šiandien tikriausiai liks vakarienės pas Ėrenbergus, Leo Golovskio atėjimo retai galėjai tikėtis, o kiti jauni žmonės, daugiausiai žydų literatai, su kuriais Georgas paviršutiniškai susipažino pastaruoju metu, jį nelabai traukė, nors kai kurie iš jų anaiptol neatrodė jam neįdomūs. Apskritai tų jaunų žmonių bendravimo tonas kartais jam atrodydavo pernelyg intymus, kartais pernelyg svetimas, kartais pernelyg juokaujamas, kartais pernelyg nerimtas; nė vienas neatrodė nuoširdžiai atsiveriąs kitiems, o ir sau pačiam. Beje, Heinrichas neseniai pareiškė nenorįs turėti nieko bendra su visa ta šutve, kuri, jam sulaukus sėkmės, nusistatė prieš jį. Tiesa, Georgas manė, kad visai tikėtina, jog Heinrichas dėl savo pasipūtėliško ir į hipochondriją linkusio būdo priešiškumą ir persekiojimą įtaria esant ir ten, kur esama vien abejingumo ar antipatijos. Savo ruožtu Georgas žinojo, kad prie jaunojo rašytojo jį traukia veikiau smalsumas artimiau susipažinti su savitu žmogumi nei draugiški jausmai; galbūt dar noras pažvelgti į jam iki tol svetimą pasaulį. Jis kaip ir anksčiau elgėsi gana santūriai ir vengė visokių užuominų apie savo santykius su moterimis, o Heinrichas pasakojo jam ne tik apie savo toli esančią mylimąją, dėl kurios tvirtino išgyvenąs pavydo kančias, bet ir apie dailią šviesiaplaukę, pas kurią pastaruoju metu mėgstąs leisti vakarus, kad užsimirštų, kaip ironizuodamas pridurdavo; kalbėjo ne tik apie dar visai netolimus studijų ir žurnalistinio darbo Vienoje metus, bet ir apie vaikystės bei paauglystės laikus nedideliame Bohemijos provincijos mieste, kuriame gimė prieš trisdešimtį metų. Keistas, o kartais ir nemalonus Georgui atrodė tas sumišęs iš švelnumo ir pasibjaurėjimo, iš prieraišumo ir iš savos aplinkos išplėšto žmogaus jausmų tonas, kuriuo Heinrichas kalbėdavo apie saviškius, ypač apie ligotą tėvą, tame miestelyje dirbusį advokatu ir kurį laiką buvusį imperijos tarybos deputatu. Taip, Heinrichas, regis, netgi truputėlį didžiavosi, kad jis, vos sulaukęs dvidešimties, tam lemtimi perdėm pasitikinčiam žmogui išpranašavo likimą. Taip viskas vėliau ir susiklostė: po trumpo populiarumo ir sėkmės laikotarpio aktyvėjantis antisemitinis judėjimas išstūmė jį iš vokiečių liberalų partijos, dauguma draugų jį paliko ir išdavė, o vienas kažkuriai konservatyviai studentų draugijai priklausantis prasigėręs sudentas, susirinkimuose čekus ir žydus vadinęs pavojingiausiais vokiečių disciplinos ir tradicijos priešais, namie kuldavęs žmoną ir tarnaitėms užtaisydavęs vaikų, pelnė rinkėjų pasitikėjimą ir tapo jo įpėdiniu parlamente. Heinrichas, kuris tėvo frazėmis apie vokiškumą, laisvę, pažangą, kad ir kokios jos būtų nuoširdžios, visuomet bodėdavosi, į senstančio vyro karjeros saulėlydį iš pradžių žiūrėjo lyg ir su piktdžiuga; tik pamažėle, kai kadaise populiarus advokatas ėmė prarasti ir savo klientus, o materialinės šeimos sąlygos kasdien pradėjo prastėti, sūnus pajuto pavėluotą užuojautą. Jis gana anksti atsisakė savo teisės studijų ir įsidarbinęs žurnalistu turėjo paremti saviškius. Pirmieji meniniai jo laimėjimai apniukusiuose gimtuosiuose namuose nesulaukė atgarsio. Grėslūs požymiai rodė tėvui besiartinantį pamišimą, o motinai, kuriai valstybė ir tėvynė liovėsi egzistavusios, kai jos sutuoktinis nebebuvo išrinktas į parlamentą, dabar, kai vyro protas aptemo, sugriuvo visas pasaulis. Vienintelė Heinricho sesuo, kadaise žydėjusi smarki būtybė, po nelaimin gos aistros vienam provincijos donžuanui paskendo širdgėloje ir dėl tėvų namus užgriuvusios negandos liguistai aikštingai kaltino brolį, su kuriuo jaunystėje kuo puikiausiai sutardavo. Heinrichas pasakodavo ir apie kitus giminaičius, kuriuos prisiminė iš senesnių laikų, ir pro Georgą praslinkdavo komiška ir graudi pamaldžių ribotų senų žydų ir žydžių, tarsi kokio kito pasaulio gyventojų, procesija. Pagaliau jis suprato, kad Heinrichas anaiptol nesijautė ilgesio genamas atgal į tą niekingų partinių rietenų draskomą miestelį, į slopią pražūtin besiritančių tėvų namų ankštybę, ir suvokė, kad Heinricho egoizmas kartu yra jo išsivadavimas ir išsigelbėjimas.

Kai Georgas stabtelėjo priešais kavinę, Šv. Mykolo bažnyčios bokšto laikrodis išmušė devynias. Prie vieno užuolaida neužleisto lango jis pamatė sėdint kritiką Rapą, priešais save ant stalo pasidėjusį krūsnį laikraščių. Jis ką tik nusiėmė nuo nosies pensnė ir ją šluostė, tad blyškus, paprastai toks piktdžiugiškas ir protingas jo veidas su bereikšmėmis akimis dabar atrodė lyg negyvas. Priešais kritiką, ore gestikuliuodamas rankomis, skleisdamas dirbtinę eleganciją, sėdėjo poetas Gleisneris; jis ryšėjo didžiulį juodą kaklaraištį su spindinčiu raudonu brangakmeniu. Negirdėdamas jų balsų, tik matydamas abiejų krutančias lūpas ir į visas puses klydinėjančius žvilgsnius, Georgas neįstengė suvokti, kaip jie ištveria priešpriešiais sėdėdami ketvirtį valandos tame neapykantos debesyje. Staiga jis pajuto, kad toje atmosferoje, kurią tik retsykiais perskrodžia išganingi proto ir savižinos žaibai, vyksta visų šių žmonių gyvenimas. Kas jį sieja su tais žmonėmis? Georgą apėmė savotiškas siaubas, jis nusigręžė ir nutarė, užuot ėjęs į kavinę, pagaliau vėl apsilankyti klube, į kurį nebuvo kėlęs kojos jau kelis mėnesius. Iki klubo buvo vos keli žingsniai. Netrukus Georgas jau lipo plačiais marmuro laiptais, pasuko į nedidelę valgomojo salę su šviesaus žalumo užuolaidomis ir kaip seniai matytas pražuvėlis buvo su santūriu širdingumu pasveikintas kampe vakarieniavusio Ralfo Skeltono, anglų ambasados atašė, ir daktaro fon Breitnerio. Vyrai kalbėjosi apie būsimą turnyrą, apie banketą, rengiamą užsienio fechtavimo meistrų garbei, plepėjo apie naująją Vydeno teatro operetę, kurioje panelė Lovan, vaidinanti bajaderę, pasirodė kone nuoga, apie fabrikanto Heidenfeldo ir leitenanto Novotno dvikovą, per kurią krito įžeistasis sutuoktinis. Po vakarienės Georgas su Skeltonu žaidė biliardo partiją ir ją laimėjo. Čia jis jautėsi vis jaukiau ir nutarė dažniau lankytis šiose erdviose ir dailiai įrengtose patalpose, kur bendravo malonūs, skoningai apsitaisę žmonės, su kuriais buvo galima įdomiai ir lengvai šnekučiuotis. Pasirodęs Felicijonas papasakojo broliui, kad Ėrenbergų namuose vakaras buvęs visai smagus ir perdavė jam ponios Marianės linkėjimus. Breitneris, papsėdamas vieną iš garsiųjų milžiniškų savo cigarų, prisidėjo prie brolių ir porino, kad valgomojo salėje netrukus bus iškabinti kelių nusipelniusių klubo narių portretai, pirmiausiai jaunojo Labinskio, praėjusiais metais užbaigusio gyvenimą savižudybe. Georgui šitai priminė Greisę, keistą, deginamai šaltą jųdviejų pokalbį kapinėse ant tirpstančio vasario sniego ir tą nuostabią naktį, praleistą ant mėnesienos nutvieksto garlaivio iš Palermo į Neapolį denio. Jis dorai nežinojo, kurios moters šią akimirką ilgisi labiausiai: paliktosios Marianės, dingusios Greisės ar tos žavingos jaunos būtybės, su kuria prieš porą valandų it kokie jaunavedžiai per povestuvinę kelionę svetimame mieste vaikštinėjo apytamsėje bažnyčioje ir kuri norėjo išmelsti dangaus, kad jis taptų didžiu menininku. Tai prisiminęs pajuto švelnų graudulį. Ar tik nebus taip, kad Anai jo, kaip menininko, ateitis rūpėjo labiau nei jam pačiam? Ne... Ne labiau. Ana tik ištarė tai, kas visuomet snūdu riavo jo sielos gilumoje. Kartais jis tiesiog pamiršdavo esąs menininkas. Bet tai turi pasikeisti. Buvo tiek daug pradėta ir parengta. Tetrūksta truputėlio stropumo, ir sėkmė negali praeiti pro šalį. O kitais metais jis iškeliaus į pasaulį. Greitai suras kapelmeisterio vietą ir, gerai įsibėgėjęs, apsižiūrės beturįs darbą, pelnantį pinigus ir šlovę. Jis susipažins su naujais žmonėmis, virš jo švytės kitas dangus, paslaptingai lyg iš tolimos ūkanos į jį tiesis nepažįstamos baltos rankos. Kai kiti jauni vyrai šalimais labai rimtai svarstė būsimo turnyro kovotojų galimybes, Georgas savo kertėje toliau svajojo apie triūso, šlovės ir meilės kupiną ateitį.