Артур Шницлер - Laisvės linkui

– Žinote, ką veikiau, – prabilo Heinrichas, – kol jūs nuostabiai improvizavote tuo atgrasiu fortepijonu? Pabandžiau apmąstyti medžiagą, apie kurią kalbėjau jums pavasarį.

– Ak, medžiagą operai! Juk tai įdomu. Ar nenorėtumėte man apie tai papasakoti?

Heinrichas papurtė galvą.

– Norėčiau, bet bėda ta, kaip ką tik paaiškėjo, kad jos iš tikrųjų nesama. Kaip ir daugumos kitų vadinamųjų mano medžiagų.

Georgas klausiamai sužiuro.

– Pavasarį, kai matėmės paskutinį kartą, turėjote jos galybę.

– Taip, užrašų esama tikrai daug. Bet šiandien tai tėra sakiniai... Ne, žodžiai! Ne, raidės baltame popieriuje. Sakytum, viską būtų palytėjusi mirties ranka. Baiminuosi, kad, vos paliesta, ši medžiaga sugurės kaip pintis. Taip, išgyvenu blogus laikus, ir kas žino, ar ateis geresni.

Georgas tylėjo. Paskui, staiga prisiminęs laikraščio žinutę, kažin kur skaitytą apie Heinricho tėvą, buvusį deputatą daktarą Bermaną, ir spėdamas, kad tai gali būti susiję, paklausė:

– Jūsų tėvas serga, ar ne?

Nežiūrėdamas į jį Heinrichas atsakė:

– Taip, mano tėvas jau nuo birželio gydomas psichiatrijos ligoninėje.

Georgas užjaučiamai pakinkavo galvą.

Heinrichas kalbėjo toliau:

– Taip, siaubingas dalykas. Ir nors pastaruoju laiku mudviejų santykiai nebuvo labai artimi, tai yra ir bus klaikiau, nei įmanu apsakyti.

– Esant tokioms aplinkybėms, – paguodė Georgas, – labai suprantama, kad darbai einasi ne itin sklandžiai.

– Taip, – nutęsė Heinrichas. – Bet priežastis ne tik ta. Tiesą sakant, ta aplinkybė dabartinę mano dvasinę būklę veikia palyginti menkai. Nenoriu pasirodyti esąs geresnis, nei esu. Geresnis!.. Ar tuomet būčiau geresnis?..

Jis nusijuokė, paskui kalbėjo toliau:

– Matote, vakar aš irgi dar maniau, kad viskas, kas mane slegia, susidėjo į daiktą. Bet šiandien gavau neabejotiną įrodymą, kad visiškai niekingi, netgi kvaili dalykai mane sujudina kur kas giliau nei išties esminiai, tarkim, mano tėvo liga. Atgrasu, ar ne?

Georgas žvelgė prieš save. Kodėl, tiesą sakant, aš jį lydžiu, pamanė, ir kodėl Heinrichas tai priima lyg savaime suprantamą dalyką?

Heinrichas kalbėjo toliau pro sukąstus dantis ir be jokio reikalo aštriu tonu:

– Mat šią popietę gavau du laiškus. Du laiškus... taigi vieną iš motinos, vakar aplankiusios tėvą psichiatrijos ligoninėje. Tame laiške buvo parašyta, kad jam prastai, labai prastai; trumpai drūtai, jis veikiausiai ilgai nebetrauks.

Garsiai atsidusęs tęsė:

– Žinoma, galite įsivaizduoti, su tuo susiję dar visa kita. Įvairiausi sunkumai, rūpesčiai motinai, mano seseriai, man. Tik pamanykite: kartu su šiuo laišku atėjo dar ir kitas, taip sakant, visai nereikšmingas. Laiškas nuo personos, su kuria buvome artimi ištisus dvejus metus. Ir tame laiške buvo vieta, pasirodžiusi man šiek tiek įtartina. Vienintelė vietelė... Šiaip jau tas laiškas buvo visai malonus, labai mielas, kaip ir visi šios būtybės laiškai... Ir įsivaizduokite, visą dieną mane persekioja, kamuoja tos įtartinos vietos, kurios kitas apskritai nebūtų pastebėjęs, prisiminimas. Negalvoju apie tėvą pamišėlių namuose, apie neviltin puolusias motiną ir seserį, mąstau tik apie tą nereikšmingą ano paiko laiško, rašyto anaiptol ne kokios nors išskirtinės moteriškės, eilutę. Ji mane ėda, neleidžia jaustis, kaip derėtų sūnui, žmogui... Argi tai ne pasibaisėtina?

Georgas klausėsi nustebęs. Jam atrodė keista, kad šis nekalbus, niaurus žmogus jam, menkai pažįstamam, staiga atsivėrė, ir jis neįstengė atsiginti nemalonaus sumišimo, apėmusio dėl tokio nelaukto atvirumo. Be to, jam atrodė, kad tuos prisipažinimus pelnė ne dėl ypatingos Heinricho jam jaučiamos simpatijos, bet veikiau jautė jo takto stoką, tam tikrą savitvardos trūkumą, kažkurį iš tų dalykų, kuriuos apibūdinti labai tiko žodžiai „prastas auklėjimas“; juos apie Heinrichą jis jau kartą buvo girdėjęs – ar tik ne iš rūmų patarėjo Vilto lūpų? Jiedu ką tik praėjo pro pilies vartus. Virš nebylaus miesto plytėjo bežvaigždis dangus. Tyliai ošė Folksgarteno medžiai, iš kažkur atsklido atriedančio ir nutolstančio vežimo dardėjimas.

Kadangi Heinrichas vėl tylėjo, Georgas sustojo ir pasistengęs draugiškai pareiškė:

– Dabar vis dėlto privalau su jumis atsisveikinti, mielas pone Bermanai.

– O! – šūktelėjo Heinrichas. – Tik dabar pastebėjau, kad lydite mane ilgoką kelio galą, o aš be jokio takto pasakoju jums, tikriau sakant, sau jūsų draugijoje istorijas, kurios negali būti jums įdomios... Atleiskite.

– Nėra ko atsiprašinėti, – tyliai atsakė Georgas, nuo šitos Heinricho savikaltos pasijutęs lyg pagautas, ir ištiesė ranką.

Heinrichas ją paspaudė, burbtelėjo „viso gero, mielas barone“ ir skubiai nužingsniavo, tarsi kiekvieną dar ištartą savo žodį ūmiai būtų ėmęs laikyti įkyrumu.

Georgas žvelgė jam pavymui su užuojauta, podraug su antipatija, ir staiga jį apėmė nevaržoma, kone palaiminga nuotaika, pasijuto jaunas, nerūpestingas ir kviečiamas puikiausios ateities. Jis džiaugėsi žiema, stovinčia prie slenksčio. Ateityje jo laukė viskas: darbas, pramogos, glamonės, ir jam, tiesą sakant, nerūpėjo, kas tuos džiaugsmus atneš. Prie operos teatro akimirką stabtelėjo. Jei jis eis namo Paulano gatvele, tai nebus labai didelis lankstas. Jis šyptelėjo prisiminęs ankstesnių metų vaikštinėjimus po langais. Netoli nuo čia būta gatvės, kur jis praleido ne vieną naktį užvertęs galvą į langą, už kurio užuolaidų, įmigus sutuoktiniui, mėgdavo pasirodyti Marianė. Ta moteris, nuolat žaidžianti su ugnimi, kurios pavojingumu pati netikėjo, niekuomet nebuvo Georgui brangi... Kitas prisiminimas, senesnis nei šis, buvo daug žavingesnis. Būdamas septyniolikmetis jaunuolis, Florencijoje jis daug naktų pravaikščiojo priešais dailios merginos langą. Tai buvo pirma moteriška būtybė jam, skaisčiam, padovanojusi nekaltybę. Ir jis prisiminė valandą, kai pamatė mylimąją, su sužadėtiniu už parankės žengiančią prie altoriaus, kur kunigas turėjo palaiminti santuoką; prisiminė žvilgsnį, pasiųstą jam per baltą šydą atsisveikinant visiems laikams... Jis priėjo tikslą. Tik abiejuose trumpos gatvelės galuose dar degė žibintai, tad jis stovėjo priešais namą visiškoje tamsoje. Anos kambario langas buvo atviras, susegtos balto tiulio užuolaidos, kaip ir popietę, tyliai plazdeno vėjyje. Už jų buvo visiškai tamsu. Georgo širdyje sukirbėjo vos jaučiamas švelnumas. Iš visų būtybių, neslėpusių nuo jo savo prielankumo, Ana jam regėjosi geriausia ir doriausia. Ji, ko gera, buvo ir pirmoji, palaikiusi jo meninius siekius, šiaip ar taip, tikresnė už Marianę, kuriai visuomet skruostais risdavosi ašaros, kad ir ką jis jai skambintų; subtilesnė ir už Elzę Ėrenberg, kuri tetroško puikuotis tardamasi pirmoji atpažinusi jo talentą. Jei kuri ir pajėgtų apmalšinti jo polinkį į lengvabūdiškumą ir nerūpestingumą, paskatinti kryptingesnei, pajamų teikiančiai veiklai, tai tik Ana. Jau praėjusią žiemą jis galvojo pasidairyti kapelmeisterio ar korepetitoriaus vietos kuriame nors Vokietijos operos teatre; jis užsiminė apie savo ketinimus Ėrenbergų namuose, bet niekas į juos nežiūrėjo labai rimtai, o ponia Ėrenberg, motiniška ir mačiusi pasaulio, patarė jam, kaip kompozitoriui ir dirigentui, verčiau surengti turnė po Jungtines Amerikos Valstijas. Elzė dar akiplėšiškai pridūrė: „O ir kokios nors amerikietės turtų paveldėtojos nederėtų paniekinti.“ Prisiminęs šį pokalbį, Georgas pasimėgavo mintimi truputėlį paklaidžioti po pasaulį ir patirti nuotykių, troško pažinti svetimus miestus, susipažinti su žmonėmis, kur nors plačiame pasaulyje pelnyti meilės ir šlovės, galiausiai jam ėmė atrodyti, kad apskritai jo gyvenimas slenka pernelyg ramiai ir monotoniškai.