Артур Шницлер - Laisvės linkui

Georgas nepastebimai krūptelėjo. Jis žinojo, kad Heinrichas, ypač dėl paskutinės pjesės, buvo asmeniškai puolamas konservatyviųjų ir radikaliųjų laikraščių. Bet kodėl man turėtų šitai rūpėti, pamanė Georgas. Dar vienas įžeistasis! Iš tiesų visiškai neįmanoma laisvai bendrauti su šiais žmonėmis. Mandagiai, santūriai ir kažin ar sąmoningai prisimindamas senojo pono Rosnerio atsakymą jaunajam daktarui Štauberiui, jis pareiškė:

– Tiesą sakant, įsivaizdavau, kad tokie žmonės kaip jūs nekreipia dėmesio į tuos įžeidinėjimus, į kuriuos, matyt, darote aliuziją.

– Štai kaip... Jūs taip įsivaizdavote? – paklausė Heinrichas kartais jam įprastu šaltu, kone atstumiančiu tonu. – Na, – tęsė jis truputį švelniau, – kartais taip ir būna. Bet, deja, ne visuomet. Daug nereikia, kad būtų pažadinta savinieka, nuolat snaudžianti mumyse. Ir jei kartą taip nutinka, nėra tokio mulkio ir tokio apgaviko, su kuriuo širdyje mes nesudarytume sąjungos prieš save pačius. Atleiskite, kad sakau „mes“...

– Ak, ir man kartais labai panašiai regisi. Žinoma, aš dar neturėjau progos taip dažnai ir taip viešai stoti prieš visuomenę kaip jūs.

– Kad ir būtumėte turėjęs... Visiškai to paties, kas teko man, jums niekuomet nebūtų buvę lemta patirti.

– Kodėl gi? – paklausė Georgas truputėlį įsižeidęs.

Heinrichas skvarbiai įsistebeilijo jam į akis.

– Jūs esate baronas fon Vergentinas-Reko.

– Oi, dėl to! Na, ką jūs... Šiais laikais esama daugybės žmonių, kurie kaip tik dėl to turi išankstinių nuostatų ir progai pasitaikius prikiša žmogui jo kilmingumą.

– Taip, taip, bet prikišama visiškai kitokiu tonu, sutiksite su manimi, ir priekaištas turi visai kitokią prasmę, ar žmogus pavadinamas baronu, ar teškiama į veidą, kad tu žydas, nors tas žydas... jūs jau man atleiskite... kartais gal ir tikresnis aristokratas. Na, nebūtina į mane žiūrėti su tokia užuojauta, – staiga pridūrė atžariai. – Ne visuomet esu toks jautrus. Būnu nusiteikęs ir kitaip, kai mane niekas niekuo negali paveikti. Tuomet galvoju tik viena: ką jūs visi išmanote, ką jūs apie mane žinote...

Jis išdidžiai nutilo, žvelgė pašaipiu, pro tankią altanos lapiją tamsą skrodžiančiu žvilgsniu... Paskui atgręžė galvą, apsižvalgė ir paprasčiausiai, jau visai kitokiu tonu, pasakė:

– Matote, greitai būsime čia vieninteliai svečiai.

– Tuoj kaip reikiant atvės.

– Manau, dar šiek tiek pasivaikščiokime po Praterį.

– Mielai.

Jiedu pakilo ir nužingsniavo. Pievą, pro kurią jiedu ėjo, dengė plonas pilkas rūkas.

– Iki nakties vasaros iliuzija nebetveria. Šilti orai greitai pasibaigs, – kalbėjo Heinrichas labai prislėgtu balsu ir lyg pasiguosdamas pridūrė: – Na, tuomet dirbsime.

Jie priėjo Vurstelpraterį. Iš restoranų skambėjo muzika, ir Georgas išsyk šiek tiek užsikrėtė džiugia triukšminga nuotaika, į kurią staiga pateko išėję iš rudeniško užeigos sodo ir sunkokai besirutuliojančio pokalbio.

Priešais vieną karuselę, iš kurios milžiniška ryla, savo netikrovišku tembru primenanti vargonus, grojo popuri iš „Trubadūro“ ir prie kurios įėjimo šauklys kvietė kelionėn į Londoną, Acgersdorfą ir Australiją, Georgas ir vėl prisiminė pavasarinį vakarėlį su Ėrenbergų draugija. Ant ano siauro suoliuko teritorijos viduje sėdėjo ponia Oberberger su pokylio kavalieriumi Demeteriu Štancidesu šalimais ir veikiausiai pasakojo jam kurią neįtikėtiną savo istoriją: kad jos motina buvusi vieno didžiojo rusų kunigaikščio meilužė; kad ji pati su kažkuriuo garbintoju praleidusi naktį Halštato kapinėse, ten, suprantama, nieko neįvykę; arba kad jos sutuoktinis, garsus keliautojas, viename Smirnos hareme per savaitę užkariavęs septyniolika moterų. O šiame raudonu aksomu išmuštame vežimaityje su prieš ją įsitaisiusiu rūmų patarėju Viltu sėdėjo Elzė, žavinga, kaip tikra dama fiakre Derbio arklių lenktynių dieną, ir vis dėlto savo laikysena bei veido išraiška rodė, kad, esant reikalui, ji galėtų būti tokia pat vaikiška kaip ir kiti naivūs, laimingesni žmonės. Ana Rosner, atsainiai laikydama vadeles, ori, bet šiek tiek valiūkišku veidu, jojo baltu arabų ristūnu; Sisi suposi ant juodbėrio, kuris ne tik sukosi ratu su kitais karuselės gyvūnais ir vežimais, bet ir sūpavosi į šalis. Iš po drąsios šukuosenos, padabintos milžiniška juoda skrybėle su plunksnomis, žybsėjo ir juokėsi įžūliausios akys, virš iškirptų lakuotų batų ir ažūrinių kojinių plevėsavo ir plaikstėsi baltas sijonas. Du nepažįstamus vyrus Sisi išvaizda taip keistai paveikė, kad jie šūktelėjo jai nedviprasmiškai kviesdami. Paskui įvyko trumpas paslaptingas tuoj pat tenai prisistačiusio Vilio ir tų dviejų gana sutrikusių ponų pokalbis; tiedu iš pradžių savo pozicijas dar bandė ginti abejingai prisidegdami naujas cigaretes, bet paskui netikėtai pradingo minioje.

Georgui ypač įsiminė ir balaganas su „iliuzijomis“ bei fotografijomis. Čia, Dafnei [Graikų mitologijoje Dafnė – Penėjo, upės dievo dukra, tėvo paversta lauro medžiu.] virstant medžiu, Sisi į ausį jam tyliai sukuždėjo remember , šitaip atmintyje pažadindama kaukių balių Ėrenbergų namuose; tada ji – tikriausiai ne jam vienam – kilstelėjo nėrinių šydą skubriam bučiniui. Paskui atėjo eilė trobelei, kurioje visa draugija nusifotografavo: trys jaunos merginos Ana, Elzė ir Sisi prakilniomis pozomis, ponai svajingomis akimis prie jų kojų – taip, kad viskas atrodytų lyg iškilminga baigiamoji stebuklinio farso scena. Prisimenant anuos nereikšmingus nutikimus, Georgo atmintyje nuolat šmėkščiojo šios dienos atsisveikinimas su Ana, kupinas maloniausių pranašysčių.

Prieš atvirą šaudymo būdelę stovėjo neįprastai daug žmonių. Netrukus būgnininkas, pataikytas į širdį, ėmė mikliais smūgiais tratinti būgną, tyliai dzingtelėjęs sudužo stiklinis rutulys, šokčiojęs ant vandens srovės, markitantė mikliai pridėjo trimitą prie lūpų ir ėmė grėsmingai pūsti, kviesdama rikiuotis dėl patikrinimo, iš staiga atsivėrusių vartų dundėdamas išriedėjo nedidukas traukinys, nušvilpė tirtančiu tiltu ir buvo prarytas kitų vartų. Kadangi keli žiūrovai vienas po kito nuėjo, Georgas su Heinrichu pasislinko artyn ir pamatė, kad taiklieji šauliai – tai Oskaras Ėrenbergas ir jo dama. Oskaras kaip tik nukreipė šautuvą į erelį, išskleistais sparnais judantį aukštyn žemyn pačioje būdelės palubėje, ir pirmąsyk nepataikė. Nepatenkintas nuleido ginklą, apsidairė, užnugaryje pamatė abu ponus ir pasisveikino.

Jauna dama, pridėjusi šautuvą prie skruosto, žvilgtelėjo į neseniai priėjusius, paskui išsyk vėl kaip reikiant nusitaikė ir spustelėjo gaiduką. Erelis nuleido pašautą sparną ir liovėsi judėjęs.

– Bravo! – šūktelėjo Oskaras.

Dama padėjo šautuvą ant stalo.

– Pakaks, – burbtelėjo ji berniukui, norėjusiam vėl užtaisyti ginklą. – Aš laimėjau.

– Kiek buvo šūvių? – paklausė Oskaras.

– Keturiasdešimt, – atsakė berniukas, – iš viso bus aštuoniasdešimt kreicerių.

Oskaras kyštelėjo ranką į liemenės kišenę, numetė sidabrinį guldeną ir maloningai priėmė būdelės patarnautojo padėką.

– Leisk, – prabilo jis, abi rankas atrėmęs į šonus, viršutine kūno dalimi palinkęs ir žengtelėjęs kairiąja koja į priekį, – leisk, Ami, pristatyti tau ponus, tapusius tavo triumfo liudytojais. Baronas fon Vergentinas, ponas fon Bermanas... Panelė Amelija Reiter.

Ponai kilstelėjo skrybėles. Amelija atsakydama į pasveikinimą kelis kartus pagret linktelėjo. Ji vilkėjo paprastą, baltai margintą fuliaro suknelę, ant jos buvo užsisiautusi lengvą šviesaus geltonio, nėriniais apkraštuotą mantiliją ir mūvėjo juodą, bet labai žaismingą skrybėlaitę.