Артур Шницлер - Laisvės linkui

Jau seniai, mintyse taip ir neatsisveikinęs su Ana, jis išsuko iš Paulano gatvės ir netrukus pasiekė namus. Žengdamas į valgomąjį pamatė iš Felicijono kambario spingsint šviesą.

– Labas vakaras, Felicijonai! – šūktelėjo garsiai.

Atsidarė durys ir išėjo dar visiškai apsirengęs Felicijonas.

Broliai padavė vienas kitam rankas.

– Tik dabar grįžti? – nustebo Felicijonas. – Maniau, kad jau seniai miegi.

Kalbėdamas, kaip buvo pratęs, brolis žvelgė jam pro petį galvą pakreipęs dešinėn.

– Ką gi veikei?

– Lankiausi Prateryje, – atsakė Georgas.

– Vienas?

– Ne, sutikau žmonių: Oskarą Ėrenbergą su dama ir rašytoją Bermaną. Pašaudėme, pasivažinėjome čiuožyne. Buvo visai smagu... Ką čia turi rankoje? – nutraukė savo mintį. – Šitaip ėjai pasivaikščioti? – pridūrė juokais.

Felicijonas kilstelėjo špagą, laikomą dešinėje rankoje, ir ši sutviskėjo lempos šviesoje.

– Ką tik nuėmiau ją nuo sienos. Rytoj imsiuos iš rimtųjų. Turnyras bus jau lapkričio viduryje. Šiemet noriu pabandyti susiremti ir su Forestjė.

– Po paraliais! – šūktelėjo Georgas.

– Tikriausiai pamanei: koks įžūlumas! Ar ne? Bet iki lapkričio vidurio dar daug laiko. Ir kas keisčiausia, man regis, kad šią vasarą, kaip tik per tas šešias savaites, kai šio daikto net nelaikiau rankoje, šio to būsiu išmokęs. Sakytum, mano ranka per tą laiką būtų įgavusi naujų minčių. Nemoku tau paaiškinti.

– Suprantu, ką turi omenyje.

Felicijonas laikė prieš save ištiestą špagą ir meiliai ją apžiūrinėjo. Paskui pasakė:

– Ralfas teiravosi apie tave, Gvido taip pat... Gaila, kad neatėjai.

– Praleidai su jais visą popietę?

– Ne, ne! Po pietų grįžau ir buvau namie. Veikiausiai buvai ką tik išėjęs. Studijavau.

– Studijavai?

– Taip. Turiu rimtai užsiimti mokslais. Ne vėliau kaip gegužę noriu išlaikyti diplomatų egzaminus.

– Taigi tu tvirtai apsisprendei?

– Tvirtų tvirčiausiai. Likti vietininko tarnyboje tikrai nematau prasmės. Juo ilgiau ten sėdžiu, juo aiškiau šitai suvokiu. Beje, tas laikas nebus prarastas. Jie žiūri visai palankiai, jei naujokas keletą metų yra išdirbęs vidaus tarnybose.

– Taigi tikėtina, kad jau rudenį išvyksi iš Vienos?

– Reikia manyti.

– Ir kur jie tave išsiųs?

– Taigi... Jei šitai žinotum.

Georgas žvelgė į tolį. Vadinasi, išsiskyrimas čia pat! Bet kodėl ši žinia taip nelauktai jį sujaudino?.. Juk pats buvo pasiryžęs iškeliauti ir dar visai neseniai kalbėjosi su broliu apie jo ketinimus kitiems metams. Ar vis dar netikėjo jų rimtumu? Jei tik vėl galėtų su juo išsikalbėti, broliškai, nuoširdžiai, kaip aną vakarą po tėvo laidotuvių. Iš tikrųjų tik tuomet, kai gyvenimas jiems atskleisdavo tamsiąją savo pusę, jiedu suartėdavo. Taip, matyt, bus ir ateityje... Reikės tenkintis tuo, kad plepės lyg kokie geri pažįstami. Nusiminęs Georgas dar paklausė:

– O ką veikei vakare?

– Vakarieniavau su Gvido ir įdomia jauna dama.

– Tikrai?

– Mat jis ir vėl patekęs į švelnius pančius.

– Kas ji tokia?

– Baigusi konservatoriją, žydė, griežia smuiku. Bet instrumento ji nebuvo pasiėmusi. Ne itin daili, bet protinga. Ji jį lavina, o jis ją vertina. Gvido nori, kad ji krikštytųsi. Pasakysiu tau – keistas ryšys. Tau būtų visai patikę.

Georgas įsmeigė žvilgsnį į špagą, Felicijono tebelaikomą rankoje.

– Gal norėtum dar šiek tiek pamankštinti ranką, – paklausė jis.

– Kodėl gi ne? – atsakė Felicijonas ir iš savo kambario atnešė antrą rapyrą.

O Georgas didįjį stalą iš kambario vidurio nustūmė prie sienos.

– Nuo gegužės nelaikiau rankoje, – burbtelėjo imdamas špagą.

Jie nusivilko švarkus ir sukryžiavo geležtes. Jau kitą sekundę Georgas buvo paliestas špaga.

– Tęsiam! – šūktelėjo Georgas ir pasijuto lyg ir laimingas, kad narsia poza, su tviskančiu grakščiu ginklu rankoje gali stovėti priešais brolį.

Felicijonas vis kliudė jį kada panorėjęs, pats nepaliestas nė karto. Paskui nuleido špagą ir tarė:

– Tai neturi prasmės, šiandien esi pernelyg nuvargęs. Bet tu turėtum uoliau lankytis fechtavimosi klube. Patikėk, labai gaila, turint omenyje įgimtus tavo gabumus.

Georgas džiaugėsi brolio pagyromis. Jis padėjo špagą ant stalo ir giliai kvėpuodamas nuėjo prie atdaro plataus vidurinio lango.

– Nuostabus oras! – pareiškė jis.

Parke spingsojo vienišas žibintas, buvo visiškai tylu.

Felicijonas priėjo prie Georgo. Georgas abiem rankom rėmėsi į turėklus, o vyresnysis brolis liko stovėti tiesus ir ramiu išdidžiu žvilgsniu nužvelgė gatvę, parką ir miestą. Abu ilgai tylėjo. Jie žinojo abu prisiminę tą patį: šio pavasario gegužės naktį, kai jiedu per parką traukė namo, o tėvas iš to paties, prie kurio jiedu dabar stovi, lango pasveikino juodu nebyliu galvos linktelėjimu. Ir abu kiek pašiurpo pagalvoję, kad visą šią dieną praleido šitaip linksmai, skausmingai neprisimindami to mylimo, dabar jau po žeme gulinčio žmogaus.

– Tad labanakt, – atsisveikino Felicijonas švelniau nei paprastai ir ištiesė Georgui ranką. Šis be žodžių ją spustelėjo, ir abu patraukė į savo kambarius.

Georgas įjungė rašomojo stalo lempą, išsiėmė gaidų lapus ir ėmė rašyti. Tai buvo ne skerco , atėjęs jam į galvą prieš tris valandas drauge su kitais švilpiant per tamsą po tamsiomis medžių viršūnėmis, ne melancholiška liaudies dainų improvizacija, skambinta restorane, o visai naujas motyvas, sakytum, pamažu ir nesulaikomai iškilęs iš slaptų gelmių. Georgas jautėsi, tarsi turėtų tik nevaržyti to nesuvokiamo srauto. Jis užrašė melodiją, kurią įsivaizdavo dainuojamą alto ar griežiamą smuiko. Podraug jo ausyse skambėjo ir keistas akompanimentas; Georgas žinojo jo niekuomet nepamiršiąs.

Kai nuėjo gulti, buvo ketvirta ryto. Atsigulė ramus, kaip žmogus, žinantis, kad niekada gyvenime jam nieko pikta nenutiks, nesibaiminantis nei vienatvės, nei skurdo, nei mirties.

2 SKYRIUS

Paaukštintame erkeryje ant žalio pliušo sofos su siuviniu sėdėjo ponia Ėrenberg, Elzė priešais ją skaitė knygą. Iš už fortepijono tolimesnėje ir tamsesnėje kambario dalyje švytėjo balta marmurinės Izidės galva, o pro atviras duris iš gretimo kambario per pilką kilimą driekėsi šviesos ruožas. Elzė pakėlė akis nuo knygos, pažvelgė pro langą į aukštas Švarcenbergo parko medžių viršūnes, siūruojančias rudens vėjyje, ir lyg šiaip sau tarstelėjo:

– Gal būtų galima paskambinti Georgui Vergentinui ir paklausti, ar jis šįvakar ateis.

Ponia Ėrenberg nuleido siuvinį į skreitą.

– Nežinau, – atsakė. – Prisimeni, kokį iš tiesų žavų užuojautos laišką jam parašiau ir kaip primygtinai kviečiau atvykti į Auhofą? Jis neatvyko, o jo atsakymas buvo pabrėžtinai santūrus. Aš jam neskambinčiau.

– Su juo negalima elgtis kaip su kitais, – atsakė Elzė. – Jis iš tų žmonių, kuriems kartais privalu priminti, kad jie gyvena šiame pasaulyje. Kai tokiems šitai primeni, jie apsidžiaugia.

Ponia Ėrenberg siuvinėjo toliau.

– Juk iš to nieko nebus, – ramiai pareiškė.

– Ir neturi būti, – atrėmė Elzė, – argi vis dar nesupranti, mama? Jis – geras mano draugas, tik tiek, o ir tai su pertrūkiais. Mama, negi iš tiesų manai, kad esu jį įsimylėjusi? Taip, būdama maža buvau, Nicoje, kai mudu žaisdavome tenisą, bet tai jau seniai praėjo.

– Na, o Florencijoje?

– Florencijoje buvau įsimylėjusi veikiau Felicijoną.