Артур Шницлер - Laisvės linkui

– Tuomet tai tikriausiai buvo ir jūsų pareiga Anai, – atrėmė Heinrichas.

– Tai paaiškės tik vėliau. Kas žino, ar neišplėšiau ją iš jos gyvenimo kelio.

– Iš jos gyvenimo kelio?

– Ar pamenate, kaip Leo Golovskis kartą apie ją pasakė: esą Anai nelemta peržengti biurgeriškos aplinkos ribų.

– Ar manote, Georgai, kad santuoka su jumis būtų buvusi kažkas labai biurgeriško? Tikriausiai Anai buvo skirta būti jūsų mylimąja, o ne jūsų žmona. Kas žino, ar tas, už kurio ji kada nors ištekės, neturės būti jums dėkingas, jei tie vyrai nebūtų taip baisiai paiki. Tyrus prisiminimus žmonės turi tik tada, kai yra šį tą patyrę. Tiek moterys, tiek mes.

Jie žingsniavo Vasarošilių keliu miesto, kylančio iš pilkos ūkanos, link ir artėjo prie kapinaičių.

– Ar yra kokia nors prasmė lankyti niekuomet negyvenusios būtybės kapą? – neskubėdamas paklausė Georgas.

– Ten palaidotas jūsų vaikas?

Georgas linktelėjo. Jo vaikas! Kaip keistai kaskart tai nuskamba! Jie ėjo palei rudą lentinę tvorą, virš kurios kyšojo antkapiai ir kryžiai, paskui pro neaukštą plytų mūrą vartų link. Užklaustas sargas parodė jiems eiti plačiu gluosniais apsodintu centriniu taku. Pievelėje prie pat lentų užtvaro ant žemų lyg žaidžiant supiltų kauburėlių rikiavosi ovalios plokštelės, įremtos į žemę dviem trumpom atramėlėm. Kauburėlis, kurio ieškojo Georgas, dunksojo pievelės viduryje. Ant jo buvo padėtos tamsaus raudonio rožės. Georgas jas atpažino. Širdis nustojo plakusi. Kaip gerai, pamanė jis, kad mudu nesusitikome. Galiausiai gal ji šito tikėjosi?

– Ten, kur padėtos rožės? – paklausė Heinrichas.

Georgas linktelėjo.

Minutėlę jiedu stovėjo tylėdami.

Paskui Heinrichas paklausė:

– Juk per visą laukimo laiką tikriausiai nė nepasvarstėte apie tokios baigties galimybę?

– Nė nepasvarsčiau? Dorai nežinau. Per galvą pereina minčių apie visokias galimybes. Bet rimtai, žinoma, tikrai apie tai nemąsčiau. Kodėl būčiau turėjęs?

Nebe pirmą kartą jis pasakojo Heinrichui, kaip anuomet daktaras aiškino vaiko mirties priežastį. Tai buvęs nelaimingas atsitiktinumas, nuo kurio tenka žūti iki dviejų nuošimčių naujagimių. Aišku, to, kodėl būtent čia turėjo pasitaikyti tas atsitiktinumas, profesorius negalėjo pasakyti. Bet ar atsitiktinumas nėra tik žodis? Ar ir šis atsitiktinumas neprivalo turėti savų priežasčių?..

Heinrichas gūžtelėjo pečiais.

– Žinoma... Viena priežastis po kitos ir galutinė priežastis visų dalykų užuomazgoje. Aišku, mes galėtume neleisti pasireikšti kai kuriems vadinamiesiems atsitiktinumams, jei turėtume daugiau įžvalgumo, daugiau žinių ir galios. Kas žino, gal ir jūsų vaiko mirčiai kurią nors akimirką buvo galima užkirsti kelią?

– Ir galbūt tai netgi buvo mano galioje, – lėtai išspaudė Georgas.

– Šito nesuprantu. Negi buvo kažkokių pranašingų ženklų ar...

Georgas stovėjo, sustingusį žvilgsnį nukreipęs į kauburėlį.

– Noriu jūsų, Heinrichai, kai ko paklausti, bet jūs manęs nepajuokite. Ar nemanote, kad įmanu, jog negimęs kūdikis gali mirti todėl, kad nebuvo laukiamas taip, kaip derėtų laukti, tam tikra prasme nuo meilės stygiaus?

Heinrichas uždėjo jam ant peties ranką.

– Georgai, kaip jums, paprastai labai korektiškam žmogui, gali šauti į galvą tokios metafizinės idėjos?

– Vadinkite jas metafizinėmis ar paikomis; pastaruoju metu negaliu atsiginti minties, kad dėl tokios baigties tam tikra dalimi esu kaltas aš.

– Jūs?

– Anksčiau minėdamas, kad nepakankamai jo laukiau, pasirinkau netinkamus žodžius. Tiesa yra tokia, kad tą mažą būtybę, turėjusią ateiti į šį pasaulį, tiesiog pamiršau. Ypač paskutinėmis savaitėmis prieš gimimą buvau visiškai ją pamiršęs. Kitaip nepasakysi. Suprantama, visuomet žinojau, kas laukia, bet, taip sakant, man nerūpėjo. Gyvenau apie tai negalvodamas. Ne nuolat, bet dažnai ir ypač vasarą prie ežero, prie savo ežero, kaip jį vadinate, aš ten... Taip, tiesiog nesuvokiau, kad turėtų gimti mano vaikas.

– Žmonės pasakojo man visokiausių dalykų, – burbtelėjo Heinrichas žvelgdamas prošal.

Georgas pažvelgė į jį.

– Vadinasi, žinote, ką norėjau pasakyti. Ne tik nuo vaiko, dar negimusio, bet ir nuo jo motinos buvau taip siaubingai nutolęs, kad net ir labiausiai norėdamas neįstengčiau jums papasakoti, šiandien ir pats šito nebesuvokiu. Būna akimirkų, kai negaliu atsiginti minties, kad tarp to užsimiršimo ir mano vaiko mirties turėtų būti kažkoks ryšys. Ar manote, kad tai visiškai neįmanoma?

Heinricho kaktą išvagojo gilios raukšlės.

– Kad būtų visiškai neįmanoma, gal ir negalima pasakyti. Šaknys dažnai esti susipynusios taip giliai, jog mes neįstengiame jų įžvelgti. Galbūt netgi esama šitokių sąryšių. Bet jei jų ir esama... tai ne jums, Georgai! Jums tokie sąryšiai negaliotų, net jei jie egzistuotų.

– Man negaliotų?

– Ši jūsų išsakyta mintis jums nedera. Ji nekyla iš jūsų sielos. Tikrai ne. Niekuomet gyvenime panašus supratimas nebūtų atėjęs jums į galvą, jei nebūtumėte bendravęs su mano sukirpimo subjektu ir jei jums retsykiais nebūtų būdinga mintyti ne savas, o mintis už jus stipresnių arba ir silpnesnių žmonių. Patikinu jus, kad ir ką būtumėte patyręs ten, prie ežero, jūsų... mūsų ežero, tuo tikrai neužsikrovėte jokios vadinamosios kaltės. Kuriam nors kitam tai galbūt būtų kaltė. Bet jums, iš prigimties – jūs jau atleiskite – gana lengvabūdiškam ir truputėlį nedoram, tai tikrai nėra jokia kaltė. Žinote, ką jums pasakysiu? Jaučiatės kaltas visai ne dėl kūdikio; tas nemalonus jausmas, kurį jaučiate, kyla tik todėl, kad manote turįs pareigą jaustis kaltas. Matote, jei aš būčiau patyręs panašų nuotykį, tikriausiai būčiau buvęs kaltas, nes galbūt aš būčiau jautęsis kaltas.

– Jūs, Heinrichai, mano atveju būtumėte jautęsis kaltas?

– O gal ir ne. Iš kur man žinoti? Tikriausiai dabar manote, kad neseniai nuvariau žmogų į kapus ir vis dėlto nesijaučiau kaltas?

– Taip, galvoju apie tai. Ir todėl nesuprantu...

Heinrichas gūžtelėjo pečiais.

– Taip, nesijaučiau kaltas. Kažkur sieloje. O kažkur, galbūt giliau, jaučiausi kaltas... O dar giliau – vėlgi nekaltas. Visuomet viskas priklausys nuo to, kaip giliai į save pažvelgsime. O kai šviesos įžiebiamos visuose aukštuose, išsyk pasidarome visokie: kalti ir nekalti, kvailiai ir išminčiai. Sakyti „mes“ galbūt nelabai tikslu. Pavyzdžiui, jums, Georgai, visi šitie dalykai turi būti paprastesni, bent jau tada, kai nesate veikiamas atmosferos, kurią retsykiais skleidžiu aplink jus. Todėl jums einasi geriau nei man. Daug geriau. Mat mano sieloje klaikuma. Negi dar nepastebėjote? Galiausiai kokia man iš to nauda, jei šviesos degs visuose mano aukštuose? Ką man padės žmonių pažinimas ir puikus išmanymas? Nieko... Visiškai nieko. Žiūrint iš esmės, Georgai, nenorėčiau nieko kito, tik tiek, kad visi tie pastaruoju metu nutikę baisūs įvykiai būtų tik blogas sapnas. Prisiekiu jums, Georgai, visą savo ateitį ir dar dievai žino ką būčiau atidavęs, jei būčiau galėjęs pradanginti tas nelaimes. Bet jei jos ir nebūtų įvykusios... veikiausiai aš jausčiausi taip pat apgailėtinai kaip ir dabar.

Jo veidas persikreipė, tarsi jis būtų norėjęs rėkti. Netrukus Heinrichas vėl stovėjo sustingęs, nejudėdamas, išblyškęs, tarsi užgesęs. Paskui tarė:

– Patikėkite manimi, Georgai, esama valandėlių, kai pavydžiu žmonėms, turintiems vadinamąją pasaulėžiūrą. Jei aš noriu turėti gerai surikiuotą pasaulį, pirmiausiai turiu jį susikurti. Tai sunku padaryti žmogui, kuris nėra ponas Dievas.