Артур Шницлер - Laisvės linkui

– Mielas pone Niurnbergeri, juk padėtis nebuvo tokia baisi.

– Ak, nesakykite. Net jei jūsų kilnumo ir dėmesio Ana buvo labai numaldyta, būkite tikras, kad panelė tuo laikotarpiu dažnai jautė savo padėties neįprastumą. Tikriausiai nėra nė vienos moters, kad ir kaip drąsiai ir išdidžiai ji mąstytų, kuri tokiu atveju mieliau nemūvėtų ant piršto žiedo. Protingas ir kilnias jūsų draugės pažiūras liudija ir tai, kad ji niekuomet jums šito nepa rodė ir kad kartų nusivylimą tų ne itin malonių devynių mėnesių pabaigoje priėmė neprarasdama savitvardos ir rimties.

– Nusivylimas – švelnus žodis. Gėla gal labiau tiktų.

– Būta, matyt, ir to, ir to. Tačiau, kaip dažniausiai nutinka, tikriausiai ir šiuo atveju deginanti skausmo žaizda bus užgijusi greičiau nei maudžianti, ramybės neduodanti nusivylimo opa.

– Nelabai jus suprantu.

– Na, mielas Georgai, juk neabejosite, kad labai greitai, galiausiai jau šiandien, būtumėte vedęs, jei mažylis būtų likęs gyvas.

– Jūs manote, kad dabar, kai neturime vaiko... Regis, jums atrodo, kad... kad... apskritai viskas baigėsi? Jūs labai klystate, mielas drauge, labai.

– Mielas Georgai, – atsakė Niurnbergeris, – verčiau nekalbėkime apie ateitį. Nei jūs, nei aš nežinome, kur šią akimirką verpiamas mūsų likimo siūlas. Juk tą akimirką, kai aną kapelmeisterį ištiko apopleksija, visiškai nieko nejautėte. Ir dabar, linkėdamas jums laimės tolesnėje jūsų karjeroje, aš nežinau, kuriam šiuo linkėjimu galbūt prišaukiu mirtį.

Prieškambaryje jiedu atsisveikino. Laiptuose Niurnbergeris riktelėjo Georgui pavymui:

– Retsykiais duokite apie save kokią žinią.

Georgas dar sykį atsigręžė atsiliepdamas:

– Ir jūs taip pat!..

Jis dar spėjo pamatyti, kaip Niurnbergeris šito nežadėdamas vangiai mostelėjo ranka, nejučiomis nusišypsojo ir nuskubėjo žemyn. Prie artimiausio kampo sėdo į vežimą. Pakeliui į Golovskių namus galvojo apie Niurnbergerį ir Bermaną. Koks keistas ryšys juodu sieja! Prieš Georgo akis iškilo paveikslas, į kurį panašų tarėsi kadaise regėjęs sapne. Tiedu sėdėjo priešpriešiais, vienas laikė priešais kitą veidrodį, kuriame kiekvienas matė save su veidrodžiu rankoje, o tame veidrodyje vėl matė kitą su veidrodžiu rankoje ir taip toliau iki begalybės. Ar ten vienas dar atpažino kitą, ar atpažino patys save? Georgui susvaigo galva. Paskui jis pagalvojo apie Aną. Negi Niurnbergeris vėl bus teisus? Negi viskas tikrai baigta? Ar tai apskritai galėjo kada nors baigtis? Kada nors?.. Gyvenimas ilgas! Bet gal jau artimiausi mėnesiai kelia abejonių? Gal Mikaela... Ne. Į tai nereikėjo žiūrėti rimtai, kad ir kaip tai susiklostytų. O Velykoms jis vėl atvažiuos į Vieną, paskui ateis vasara; jiedu bus kartu. O paskui? Kas bus paskui? Tuoktuvės? Ponų Rosnerių žentas, Juozapo svainis! Ak, kodėl jam turėtų rūpėti ta šeima? Juk tai Ana taptų jo žmona, ta geraširdė, romi, protinga būtybė.

Vežimas sustojo prie gana naujo bjauraus geltonai dažyto namo plačioje nykioje gatvėje. Georgas paliepė vežikui palaukti ir įžengė pro vartus. Iš kiemo pusės namas atrodė labai apleistas: tinkas daugelyje vietų nutrupėjęs nuo mūro, o laiptai nešvarūs. Iš kelių virtuvių pro langus sklido prastų riebalų tvaikas. Antrojo aukšto koridoriuje dvi storos žydės kalbėjosi Georgui atgrasiu žargonu, ir viena iš jų burbtelėjo berniukui, laikomam už rankos:

– Moricai, praleisk poną.

Kodėl ji taip sako, pamanė Georgas. Juk vietos čia pakanka. Matyt, nori pasirodyti man mandagi. Tarsi galėčiau jai pakenkti ar pagelbėti. Ir jis prisiminė per senesnį pokalbį Heinricho pasakytus žodžius: „priešo šalis“.

Tarnaitė įleido Georgą į kambarį, kurį jis išsyk suprato esant Leo kambariu. Ant rašomojo stalo paskleistos knygos ir popieriai, pianino dangtis pakeltas, ant sofos guli prasegtas, dar ne visai iškraustytas kelioninis krepšys. Po minutės atsidarė durys; įžengė Leo, apkabino svečią ir taip mikliai pabučiavo į abu skruostus, kad tas, taip širdingai pasveikintas, nespėjo sutrikti.

– Labai miela iš jūsų pusės, – tarė Leo, spausdamas jam rankas.

– Negalite nė įsivaizduoti, kaip apsidžiaugiau... – prabilo Georgas.

– Tikiu jumis... Na, bet prašom su manim eiti toliau, mat mes dar valgome, bet jau tuoj baigsime.

Jis nusivedė Georgą į gretimą kambarį. Šeima buvo susirinkusi prie stalo.

– Manau, kad mano tėvo dar nepažįstate, – tarė Leo ir juodu supažindino.

Senasis Golovskis atsistojo, padėjo į šalį servetėlę, kurią turėjo pasirišęs po kaklu, ir ištiesė Georgui ranką.

Jis nustebo pamatęs, kad senasis Golovskis atrodo visiškai kitaip, nei buvo jį vaizdavęsis: anaiptol ne patriarchališkas, žilabarzdis ir orus, o švariai nusiskutęs, dėl išraiškingų suktų minų veikiau panašus į senstantį provincijos komiką.

– Labai džiaugiuosi su jumis, pone barone, susipažinęs, – tarė jis, o klastingose jo akyse galėjai įskaityti: „Juk viską žinau.“

Teresė paskubomis uždavinėjo Georgui įprastus klausimus: kada atvyko, kiek laiko čia bus, kaip einasi. Jis atsakinėjo kantriai ir maloniai, o ji smalsiai ir gyvai žvelgė Georgui į veidą. Paskui jis pasidomėjo, ką Leo ketinąs veikti artimiausiu metu.

– Pirmiausiai turėsiu uoliai skambinti, kad neapsijuokčiau prieš savo mokinius. Juk žmonės buvo man labai malonūs. Knygų turėjau į valias. Bet sąlygų naudotis pianinu jie man nesudarė, – kalbėjo Leo ir, kreipdamasis į Teresę, pridūrė: – Būtinai turėtum pasmerkti tai artimiausioje savo kalboje. Tokiam prastam elgesiui su tardomaisiais turėtų būti padarytas galas.

– Vakar tokiu laiku, – įsiterpė senasis Golovskis, – juokai jam dar tikrai nerūpėjo.

– Jei manai, – pareiškė Teresė, – kad laiminga tavo bylos baigtis pakeis mano pažiūras, tai didžiai klysti. Priešingai.

Atsigręžusi į Georgą ji paaiškino:

– Teoriškai esu prieš tai, kad jie jį paleido.

Paskui Teresė vėl kreipėsi į Leo:

– Jeigu tą žaliūką visiškai pelnytai būtum paprasčiausiai nugalabijęs be tos šlykščios dvikovos komedijos, nebūtum išėjęs į laisvę, o būtum atsėdėjęs savo penkerius ar dešimt metelių, ir šventa. Bet kadangi leidaisi į tą siaubingą valstybės toleruojamą azartinį lošimą iš gyvenimo ir mirties, nes paklusai karinei ideologijai, tau suteikė malonę. Argi aš neteisi? – paklausė Teresė vėl kreipdamasi į Georgą.

Šis linktelėjo ir pagalvojo apie tą jauną žmogų, kurį Leo nušovė ir kuris, tiesą sakant, visiškai nebuvo nusistatęs prieš žydus, tik tiek, kad jie buvo jam atgrasūs, kaip galiausiai ir daugeliui žmonių, ir kurio kaltė iš esmės buvo tik ta, kad ne su tuo susidūrė. Leo paglostė sesers plaukus ir tarė:

– Matai, jei tai, ką čia dabar pasakei tarp keturių sienų, artimiausiu metu pasakytum viešai, man patiktum.

– Na, o tu man patiktum, jei rytoj drauge su senuoju Ėrenbergu nusipirktum bilietą į Jeruzalę, – atsakė Teresė.

Jie pakilo nuo stalo. Leo pakvietė Georgą į savo kambarį.

– Ar jums nesutrukdysiu? – paklausė Teresė. – Mat ir aš norėčiau bent kiek su juo pabendrauti.

Paskui visi trys sėdėjo Leo kambaryje ir plepėjo. Leo, regis, nesusimąstydamas ir neatgailaudamas džiaugėsi atgauta laisve, tai Georgą keistai jaudino. Teresė sėdėjo ant sofos tamsia prigludusia suknele ir šiandien pirmą kartą vėl panėšėjo į tą jauną damą, kuri Lugane, atkeliavusi ten kaip kavalerijos karininko mylimoji, po platanu gėrė „Asti“, o paskui bučiavo kitą. Ji paprašė Georgą paskambinti pianinu. Dar nebuvo girdėjusi jo skambinant. Jis atsisėdo, pagrojo šį tą iš „Tristano“, o paskui su palaimingu įkvėpimu ėmė improvizuoti. Leo išreiškė savo susižavėjimą.