Артур Шницлер - Laisvės linkui

Georgas pajuto lengvą klaiką. Jis atsistojo.

– Deja, turiu jus palikti. Manęs laukia. Atleiskite.

Iš lango tamsos Heinrichas žengė jo link.

– Dėkoju už apsilankymą. Tad iki rytojaus, ar ne? Dabar tikriausiai eisite pas Aną? Prašom perduoti jai širdingų linkėjimų. Girdėjau, kad jai gerai sekasi. Teresė man sakė.

– Taip, Ana puikiai atrodo. Ji visiškai atsigavusi.

– Džiaugiuosi. Taigi iki rytojaus, ar ne? Labai džiaugiuosi, kad galėsiu darsyk jus pamatyti prieš jums išvykstant. Turėsite man dar apie daug ką papasakoti. Vėl tauškiau tik apie save.

Georgas šypsojosi. Tarsi bendraudamas su Heinrichu nebūtų prie to pripratęs!

– Iki pasimatymo! – atsisveikino ir išėjo.

Sėdint fiakre Georgo ausyse vėl suskambo kai kurie Heinricho sakiniai. „Mums reikia matyti žybtelint kardą, kad suvoktume, jog įvykdyta žmogžudystė.“ Georgas jautė, kad šių žodžių prasmė turėjo lyg ir kokį neapčiuopiamą, bet seniai nujaučiamą sąryšį su miglotu nemaloniu jausmu, kartais apimančiu jo sielą. Prisiminė tą valandą, kai jam atrodė, kad danguje vyksta lošimas iš jo negimusio kūdikio, ir staiga jam pasirodė keista, kad Ana su juo visiškai nekalbėjo apie vaiko mirtį, kad net savo laiškuose vengė bet kokios užuominos ne tik apie nelaimingą baigtį, bet ir apie visą tą laiką, kol nešiojo kūdikį po širdimi. Vežimas artėjo prie tikslo. Kodėl man taip plaka širdis, svarstė Georgas. Iš džiaugsmo?.. Dėl neramios sąžinės?.. Kaip tik šiandien! Juk ji negali manęs kaltinti?.. Kokia nesąmonė! Aš atsipalaidavęs ir kartu susijaudinęs, štai kas yra. Man nereikėjo čionai eiti. Kam man vėl matyti visus tuos žmones? Argi, nors ir jaučiant ilgesį, man tūkstantį kartų nebuvo geriau tame nedideliame mieste, kur prasidėjo naujas mano gyvenimas?.. Su Ana būčiau turėjęs susitikti kur nors kitur. Galbūt ji su manimi išvažiuos... Tuomet viskas dar galėtų gerai susiklostyti. O argi kas nors yra blogai?.. Negi mūsų santykiai liguisti, ir nusikaltimas būtų toliau palaikyti jų gyvastį?.. Tai kartais galėtų būti patogus pasiteisinimas.

Jam atėjus į Rosnerių namus motina viena sėdėjo prie stalo, pakėlė akis nuo knygos ir ją užvertė. Virš stalo į visas puses tolygiai sklido truputį siūbuojančios lempos šviesa. Iš sofos kampo pakilo Juozapas. Ana kaip tik įžengė iš savo kambario, abiem rankom persibraukė per aukštyn sušukuotus banguotus plaukus, pasveikino Georgą lengvu galvos linktelėjimu ir tą akimirką jam labiau priminė šmėklą nei gyvą žmogų. Georgas paspaudė visiems rankas ir pasiteiravo apie pono Rosnerio savijautą.

– Nepasakytum, kad jis jaustųsi blogai, – atsakė ponia Rosner. – Bet atsikelti jam sunku.

Juozapas atsiprašė, kad buvo užtiktas miegantis ant sofos. Jis privaląs sekmadienį išnaudoti poilsiui. Mat turįs darbą laikraštyje ir kartais užtrunkąs iki trečios valandos nakties.

– Dabar jis labai daug dirba, – patvirtino ir motina.

– Taip, – kukliai numykė Juozapas, – kai turi tam tikrą veiklos sferą...

Paskui jis kalbėjo, kad „Krikščioniškasis šaulys“ randa vis daugiau skaitytojų, netgi svetur, Vokietijoje. Paskui Juozapas uždavė Georgui keletą klausimų apie jo naują gyvenamąją vietą, gyvai domėjosi gyventojų skaičiumi, gatvių būkle, dviračių sporto paplitimu ir miesto apylinkėmis.

Ponia Rosner savo ruožtu mandagiai paklausinėjo apie repertuaro rengimą, Georgas atsakinėjo, netrukus pokalbis įsisiūbavo, dalykiškai kalbėjosi ir Ana, tad Georgas pasijuto svečiuojąsis malonių manierų biurgeriškoje šeimoje, turinčioje muzikalią dukterį. Pagaliau pokalbis pakrypo taip, kad Georgas gavo dingstį išreikšti norą vėl išgirsti jaunąją damą dainuojant: jis užsimiršęs dar turėjo susivokti, kad ta, kurios balsą troško išgirsti, tai juk jo Ana.

Juozapas atsiprašė; mat jo laukiąs pasimatymas kavinėje su klubo draugais...

– Ar ponas baronas dar prisimena... tą šaunią draugiją ant Sofijos kalvos pievoje?

– Žinoma, – atsakė Georgas šypsodamasis ir pacitavo: „Kai Dievas kūrė geležį...“

– „...ją kūrė ne vergams“, – užbaigė Juozapas. – Bet šitos mes jau seniai nebedainuojame. Tai pernelyg gimininga „Reino sargybai“; tegul mums daugiau neprikiša, kad slapčiomis žvalgomės per sieną. Mūsų komitete būta karštų kovų. Vienas ponas netgi atsistatydino. Jis yra daktaro Fuchso, vokiečių nacionalistų deputato, kontoros solisitorius. Taip, mat viskas yra politika.

Jis mirktelėjo. Tegul niekas nemano, kad jis į tą akių dūmimą dar žiūri rimtai, dabar, kai pats susipažino su viešojo gyvenimo mašinerija. Nelabai ką nustebindamas užsiminė, kad jis apskritai galėtų papasakoti tokių istorijų. Juozapas atsisveikino. Ponia Rosner pareiškė, kad atėjęs laikas žvilgtelėti, kaip laikosi jos sutuoktinis.

Georgas sėdėjo priešais Aną, sėdėjo vieni du prie apvalaus stalo, nutvieksto pakabinamos lempos šviesos.

– Dėkoju už gražias rožes, – tarė Ana, – jos ten, mano kambaryje.

Ji atsistojo, Georgas nusekė iš paskos. Jis buvo visiškai pamiršęs, kad nusiuntė jai gėlių. Aukštoje stiklo vazoje tamsiai raudonos rožės stovėjo priešais veidrodį ir metė bespalvį tamsų atspindį. Fortepijonas buvo atidarytas, gaidos atverstos, iš abiejų pusių degė po žvakę. Šiaip kambaryje šviesos buvo tiek, kiek jos krito per platų durų plyšį iš gretimo kambario.

– Tu skambinai, Ana? – paklausė prieidamas. – Grafienės ariją? Ir dainavai?

– Taip. Bandžiau.

– Pavyko?

– Manau, pradeda pavykti... Na, matysime. Bet pirmiausiai papasakok, ką šiandien veikei visą dieną?

– Tuoj. Juk mudu dar nepasisveikinome.

Georgas Aną apkabino ir pabučiavo.

– Praėjo daug laiko, – tarstelėjo ji šypsodamasi ir žvelgdama prošal.

– Taigi, ar važiuosi su manimi? – paklausė jis guviai.

Ana delsė atsakyti.

– Bet, Georgai, kaip tu šitai įsivaizduoji?

– Labai paprastai. Rytojaus popietę galėsime išvažiuoti. Išrinkti kelionės tikslą patikiu tau. Reichenau, Zemeringas, Briūlis, kur tik nori... O poryt iš ryto parlydėsiu tave atgal.

Jį kažkas sulaikė užsiminti apie telegramą, suteikusią jam dar tris paras laiko.

Ana žvelgė nematydama.

– Būtų puiku, – pasakė kimiai, – bet, matyt, Georgai, aš negalėsiu.

– Dėl tėvo?

Ji kinktelėjo galva.

– Bet juk jis jaučiasi geriau!

– Ne, jam anaiptol nėra gerai. Jis toks silpnas. Žinoma, niekas tiesiogiai man nepriekaištautų. Bet aš... Aš negaliu motinos dabar palikti vienos dėl štai tokios iškylos.

Jis gūžtelėjo pečiais šiek tiek įsižeidęs dėl jos pasirinkto apibūdinimo.

– Pasakyk nuoširdžiai, – pridūrė ji lyg juokais, – negi tau šitai taip svarbu?

Georgas palingavo galvą, kone skausmingai. Bet jis jautė, kad ir šiam judesiui trūksta nuoširdumo.

– Nesuprantu tavęs, Ana, – pasakė bejėgiškiau nei norėjo. – Kad tos kelios savaitės, praleistos toli vienas nuo kito, kad jos... Net nežinau, kaip tai įvardyti... Sakytum, būtume sutrikę. Juk tai aš, Ana, juk tai aš... – pakartojo jis ūmiai, bet pavargusiu balsu.

Jis sėdėjo krėsle priešais pianiną. Išsiblaškęs ir truputį susijaudinęs suėmė Anos rankas, pakėlė prie lūpų.

– O kaip tau patiko „Tristanas“? – paklausė ji.

Jis smulkiai papasakojo apie spektaklį, nenutylėdamas ir apsilankymo Ėrenbergų ložėje, kalbėjo apie visus kitus matytus žmones ir perdavė Heinricho Bermano linkėjimus. Paskui prisitraukė ją, pasisodino ant kelių ir bučiavo. Kai atsitraukė nuo Anos veido, pamatė juos skruostais besiritančias ašaras. Apsimetė nustebęs.