Артур Шницлер - Laisvės linkui

– Kas gi tau, vaikeli?.. Ko gi verki, ko...

Ji atsistojo, priėjo prie lango, nugręžusi nuo jo veidą. Dabar jis šiek tiek nekantraudamas pakilo, keletą kartų perėjo per kambarį, galop priėjo prie Anos, prisiglaudė prie jos ir vėl ūmiai greitakalbe sušneko:

– Ana! Pagalvok, gal vis dėlto galėtum su manimi važiuoti! Viskas būtų visai kitaip nei čia. Galėtume išsikalbėti. Turime ap tarti tokių svarbių dalykų. Man juk reikia ir tavo patarimo, kaip turėčiau apsispręsti dėl kitų metų. Juk rašiau tau, ar ne? Taigi labai tikėtina, kad jau artimiausiomis dienomis man pateiks pasirašyti sutartį trejiems metams.

– Ką čia patarinėti? – nustebo ji. – Galop juk pats geriausiai žinai, gerai ten jautiesi ar ne.

Jis ėmė pasakoti apie malonų ir gabų intendantą, kuris, matyt, norįs priimti jį į bendradarbius, apie simpatingą seną kadaise tokį garsų kapelmeisterį, apie neūžaugą scenos darbininką, visų vadinamą Aleksandru Didžiuoju, apie jauną damą, su kuria jis studijavo Mikaelos partiją ir kuri buvo susižadėjusi su vienu gydytoju iš Berlyno, apie tenorą, dainuojantį teatre jau dvidešimt septynerius metus ir labai nepakenčiantį Vagnerio. Paskui Georgas kalbėjo apie savo menines ir materialines perspektyvas. Nedideliame rūmų teatre jis neabejotinai greitai užsitarnautų garantuotą ir tinkamą vietą. Kita vertus, nederėtų pamiršti, kad susisaistyti ilgesniam laikui pavojinga; tokia kaip senojo kapelmeisterio karjera jam nepatiktų... Žinoma... Žmonių temperamentai skirtingi, jis savo ruožtu manąs, kad panaši lemtis jam negresianti.

Ana tik žiūrėjo į jį, o paskui atlaidžiu pašaipiu tonu, tarsi kalbėtųsi su vaiku, tarė:

– Na, bet kaip jis stengiasi.

Georgas sutriko.

– Kaip suprasti – stengiasi?

– Klausyk, Georgai, tu neprivalai man nieko aiškinti.

– Aiškinti? Bet tu iš tiesų... Juk aš tau nieko neaiškinu, Ana. Paprasčiausiai pasakoju tau, kaip gyvenu ir su kokiais žmonėmis turiu reikalą... Nes viliuosi, kad tave tai domina; lygiai taip pat kaip ir pasakojant tau apie šią ir vakarykštę dieną.

Ji tylėjo. Georgas vėl pajuto, kad ji netiki, kad turi teisę juo netikėti, net jei atsitiktinai iš jo lūpų išsprūsta ir tiesa. Ant liežuvio sukosi įvairiausi žodžiai: įsižeidimo, pykčio, švelnaus įkalbinėjimo; visi jie atrodė jam vienodai beverčiai ir tušti. Jis nieko neatsakė, atsisėdo prie pianino, išgavo kelis garsus ir akordus. Dabar jam vėl atrodė, kad labai Aną myli, tik negali jai šito pasakyti, ir kad ši valanda būtų buvusi visai kitokia, jei būtų švenčiama kur nors kitur. Ne šiame kambaryje, ne šiame mieste; geriausiai – abiem nepažįstamoje vietoje, svetimoje naujoje aplinkoje. Taip, tuomet gal vėl viskas būtų buvę kaip anksčiau. Tuomet būtume galėję pulti vienas kitam į glėbį kaip kadaise, išsiilgę vienas kito, palaimos ir ramybės. Jam šmėstelėjo mintis jai pasakyti: „Ana! Mes turime tris dienas ir tris naktis!“ Jei jos paprašyčiau... deramais žodžiais... prie jos kojų maldaučiau... važiuok su manim... važiuok! Ji ilgainiui neatsispirtų! Ji tikrai man paklustų... Jis tai žinojo. Kodėl jis netaria tų tinkamų žodžių? Kodėl jos nemaldauja? Kodėl tyli prie pianino nusigręžęs, tyliai kliunkina kažin kokius garsus ir akordus?.. Kodėl?.. Ir tuomet pajuto ant viršugalvio švelnias jos rankas. Jo apsunkę pirštai prislėgė klavišus, baigė nuaidėti kažkoks akordas. Georgas nedrįso atsigręžti. Jautė: ir ji tai žino. Ką ji žino?.. Argi tai tiesa?.. Taip... Tai tiesa. Jis prisiminė tą valandą po negyvo jo kūdikio gimimo, kai jis sėdėjo prie jos lovos, o ji nebyli gulėjo nukreipusi žvilgsnį į vakarėjantį sodą... Jau tą valandą, anksčiau už jį, Ana suprato, kad viskas baigta. Jis pakėlė nuo klavišų rankas, suėmė jos plaštakas, vis dar sudėtas jam ant galvos, priglaudė jas sau prie skruostų, traukė ją žemyn, kol ji visiškai priartėjo ir lėtai nusileido jam ant kelių. Jis vėl droviai prakalbo:

– Ana, galbūt... vis dėlto galėtum pasiryžti... Galbūt aš, pasiuntęs telegramą, galėčiau gauti dar keletą dienų atostogų. Klausyk, Ana... girdi... juk būtų nuostabu...

Kažkur labai giliai ėmė bręsti planas. Jei jis iš tikrųjų išvažiuotų su Ana kelioms dienoms ir jai ta proga sąžiningai pasakytų: tai turi baigtis, Ana! Bet mūsų meilės pabaiga turi būti graži, kaip ir jos pradžia. Ne blanki ir liūdna, kaip šios valandos tavo tėvų namuose... Jei atvirai šitai jai pasakyčiau kur nors kaime... Ar tai nebūtų garbingiau dėl jos, manęs ir buvusios mūsų laimės?.. Toks ketinimas suteikė jam atkaklumo, drąsos, kone aistringumo... o jo žodžiai nuskambėjo taip, kaip skambėjo seniai, labai seniai.

Ant jo kelių, apkabinusi kaklą, Ana tyliai atsakė:

– Dar kartą, Georgai, šito nebeištversiu.

Jis jau buvo beprabyląs žodžiais, turėjusiais išblaškyti jos nuogąstavimus, bet juos nurijo. Nes ištarti jie nereikštų nieko kita, tik tiek, kad jis veikiausiai ketinąs patirti su ja keletą geidulingų valandų, bet nelinkęs prisiimti kokių nors įsipareigojimų. Jis jautė – kad Anos neįžeistų, turėtų pasakyti tik viena: priklausai man visiems laikams! Privalai turėti mano vaiką! Per Kalėdas, vėliausiai per Velykas aš tave išsivešiu, ir daugiau mudu niekuomet nebeišsiskirsime. Jis jautė, kaip Ana laukia šitų žodžių su paskutine viltimi, su lūkesčiu, kurio išsipildymu pati nebetikėjo. Bet Georgas tylėjo. Jei būtų ištaręs, ko ji taip troško, būtų naujai susisaistęs, o jis – dabar tai suprato taip tvirtai, kaip niekuomet anksčiau – suvokė norįs būti laisvas.

Ana tebesėdėjo jam ant kelių, priglaudusi skruostą prie jojo skruosto; jiedu ilgai tylėjo suprasdami, kad tai – atsisveikinimas.

Po valandėlės Georgas ryžtingai tarė:

– Taigi, Ana, jei su manim važiuoti nenori, vykstu tiesiai į Detmoldą, rytoj. Pasimatysime tik pavasarį. Iki tol vėl bus tik laiškai. Na, nebent atvykčiau Kalėdoms, jei tai bus įmanu...

Ji atsistojo ir dabar stovėjo parimusi į pianiną.

– Vėl kalbi lengvabūdiškai, – pasakė ji. – Galop ar nebūtų geriau, jei pasimatytume tik po Velykų?

– Kodėl geriau?

– Iki tol viskas dar labiau paaiškės.

Jis norėjo, kad būtų neteisingai supratęs.

– Turi galvoje, dėl sutarties? Taigi... Tuo klausimu turiu apsispręsti jau per artimiausias savaites. Juk žmonės nori žinoti, ko jie gali tikėtis. Kita vertus, jei pasirašyčiau trejiems metams, o pasitaikytų kitų galimybių, juk prieš mano valią jie manęs ten nelaikytų. Bet kol kas atrodo, kad gyvenimas mažame mieste man labai į naudą. Dar niekuomet taip intensyviai nedirbau, kaip galiu dirbti ten. Ar tau nerašiau, kad retsykiais, grįžęs iš teatro, dar iki trečios sėdėdavau prie rašomojo stalo? O aštuntą pakirsdavau išsimiegojęs ir žvalus!

Ana tik žvelgė į jį skausmingu ir podraug atlaidžiu žvilgsniu, kuris žeidė jį kaip neslepiama abejonė. Argi kadaise juo netikėjo? Argi apytamsėje bažnyčioje patikliai ir švelniai jam nekalbėjo: „Noriu melsti dangaus, kad taptum didžiu menininku.“ Georgui atrodė, kad Ana iš jo taip daug, kaip ankstesniais laikais, nebesitiki. Jis pasijuto sunerimęs ir nedrąsiai paklausė:

– Gal leisi atsiųsti tau sonatą smuikui, kai ji bus baigta? Juk žinai, nė vieno žmogaus vertinimas man nėra toks svarbus kaip tavasis.

Jis galvojo sau: jei tik galėčiau išsaugoti ją kaip draugę ar atgauti... kaip draugę... Ar tai būtų įmanu?

Ana atsakė:

– Rašei man ir apie keletą naujų fantazijų, skirtų vien fortepijonui.

– Visiškai teisingai. Tik jos dar nevisiškai užbaigtos. Bet dar viena fantazija, kurią aš... kurią aš... – jam pačiam atrodė kvai la, kad delsia pasakyti, – sukūriau šią vasarą prie ežero, kur nuskendo ta vargšė, Heinricho mylimoji, bet ta fantazija tau irgi dar negirdėta. Gal galėčiau... Paskambinsiu tau labai tyliai, ar nenorėtum?