Артур Шницлер - Laisvės linkui

Priėjo ponia Ėrenberg. Išreiškė Georgui ypatingą savo pasitenkinimą. Ji, beje, niekuomet neabejojusi, kad jis nepadarysiąs gėdos, kai įsitvirtinsiąs savo darbe. Be to, ji esanti įsitikinusi, kad po trejų ar penkerių metų jis dirbsiąs čia, Vienoje, kapelmeisteriu. Georgas gynėsi. Kol kas jis nė nemanąs grįžti į Vieną. Jis jaučiąs, kad užsienyje, Vokietijoje, dirbama daugiau ir rimčiau. Čia visuomet esama pavojaus prarasti save. Ponia Ėrenberg tam pritarė ir pasinaudojo proga pasiskųsti Heinrichu Bermanu, kuris nutilo kaip poetas ir, beje, niekur nebesirodo.

Georgas ėmė jį ginti ir jautėsi įpareigotas konstatuoti, kad Heinrichas dirbąs daugiau nei kada nors anksčiau. Bet ponia Ėrenberg turėjo ir kitų pavyzdžių, bylojančių apie pražūtingą Vienos oro įtaką. Pirmiausiai paminėtinas Niurnbergeris, kuris dabar, regis, bus visiškai atsiribojęs nuo pasaulio. O kas nutikę Oskarui... Ar tokie dalykai būtų galėję nutikti kuriame nors kitame mieste, ne Vienoje? Beje, ar Georgas žinąs, kad Oskaras keliauja su Gvastalos princu? Ji paklausė taip, tarsi šitai jos nė kiek nestebintų, tačiau Georgas pastebėjo, kad ponia truputį tuo didžiuojasi ir kažkodėl mano, jog Oskarui vis dėlto galiausiai viskas išeis į gera.

Kalbėdamasis su ponia Ėrenberg matė retkarsykiais į jį žvilgčiojant Elzę, pasitraukusią su Džeimsu į erkerį. Tai buvo supratingi, liūdni žvilgsniai, nuo kurių jį krėtė šiurpas. Jis greitai atsisveikino, pajuto nesuprantamai svetimą Elzės rankos paspaudimą, abejingus ir mandagius kitų svečių rankų spusčiojimus ir išėjo.

Kaip čia nutinka, mąstė jis fiakre, gabenančiame jį pas Heinrichą, kad žmonės sužino viską anksčiau už jį. Jie žinojo apie jo santykius su Ana jiems dar nė neprasidėjus, o dabar vėl žino anksčiau už jį, kad viskas baigta. Jis neturėjo jokio noro kiekvienam įrodinėti, kad šis klystąs. Žinia, tokiomis gyvenimo valandomis negalima leistis vadovauti užsispyrimui. Gerai, kad dabar bus tie keli išsiskyrimo mėnesiai, per kuriuos jis vėl galės susivokti, viską gerai apsvarstyti. Ir Anai tai bus į naudą; jai gal netgi labiausiai. Georgas prisiminė vakarykštį pasivaikščiojimą su ja per lietų rusvomis nuo drėgmės gatvėmis, ir dabar tas pasivaikščiojimas regėjosi jam neapsakomai liūdnas. Ak, tos valandos skliautuotame kambaryje, į kurį iš lauko per vilnijančią sniego užuolaidą veržėsi vargonų garsai! Kur jos pražuvo?! Tos ir tiek daug kitų nuostabių valandų, kur jos dingo?! Jis vėl mintyse regėjo save su Ana lyg kokią jaunavedžių porą, išsirengusią į povestuvinę kelionę, klaidžiojančią gatvelėmis, paženklintomis nuostabiu svečios šalies dvelksmu; šabloniški viešbučių kambariai, kuriuose trumpai su ja apsistodavo, vėl iškilo prieš akis ir buvo lyg sutaurinti prisiminimų auros... Paskui mylimoji pasirodė ant balto suolo po apsunkusiomis šakomis aukšta, apgaulingos nuojautos dėl švelnios motinystės paženklinta kakta; paskučiausiai ji stovėjo su gaidų lapu rankoje, o vėjyje palengva plazdeno baltos užuolaidos. Ir Georgas, suvokęs, kad tai tas pats kambarys, kuriame ji dabar jo laukia, ir kad praėjo ne daugiau kaip metai nuo tos besibaigiančios vasaros vakaro valandos, kai Ana, jam akompanuojant, pirmąsyk jam dainavo paties sukurtą dainą, fiakro kampe sunkiai ir kone baimingai atsiduso.

Po kelių minučių įžengęs į Heinricho kambarį paprašė jo šito apsilankymo nelaikyti vizitu. Jis tenorėjęs paspausti ranką, o rytoj priešpiet, jei tik Heinrichui esą patogu, jis užeisiąs ir išsivesiąs jį pasivaikščioti... Tai būtų – šita mintis jam kilo bekalbant – savotiškas atsisveikinimo pasivaikščiojimas po Salmansdorfo mišką.

Heinrichas sutiko, paprašė dar kelias minutes pabūti. Georgas juokais paklausė, ar šis jau atsigavęs po šįrytinės nesėkmės.

Heinrichas mostelėjo į rašomąjį stalą, ant kurio buvo paskleisti palaidi nervingai stambiais rašmenimis išmarginti lapai.

– Ar žinote, kas tai? Vėl ėmiausi Egidijaus. Ir kaip tik prieš jums ateinant man šovė į galvą mintis, kokia galėtų būti pabaiga. Jei jums įdomu, rytoj apie tai plačiau papasakosiu.

– Žinoma. Man labai smalsu. Beje, labai puiku, kad išsyk vėl ėmėtės darbo.

– Taip, mielas Georgai, nemėgstu būti visiškai vienas. Turiu kaip galima greičiau pasirinkti draugiją... Kitaip susirinks kas panorėjęs, o juk nesinorėtų būti kalbinamam kiekvienos šmėklos.

Georgas papasakojo jam aplankęs Leo ir radęs smagiai nusiteikusį, ko anaiptol nesitikėjęs.

Heinrichas stovėjo atsirėmęs į rašomąjį stalą, abi rankas susibrukęs į kelnių kišenes, truputį palenkęs galvą; lempa su gaubtu iš apačios margino jo veidą neryškiais šešėliais.

– Kodėl nesitikėjote rasti jo smagiai nusiteikusio? Mums... Bent jau aš tikriausiai jausčiausi lygiai taip pat.

Georgas sėdėjo ant juodo odinio fotelio atramos sukryžiavęs kojas, su skrybėle ir lazda rankoje.

– Gal jūs ir teisus, – atsakė jis, – bet negaliu nuo jūsų nuslėpti, kad matant džiaugsmingą jo veidą man buvo sunku įsivaizduoti, jog jo sąžinę slegia žmogaus mirtis.

– Vadinasi, – prabilo Heinrichas ir ėmė švytuoti po kambarį, – tai vienas iš tų kartų, kai ryšys tarp priežasties ir padarinio toks aiškus, kad galima drąsiai sakyti „jis nužudė“, ir tai beveik neatrodys kaip žaidimas žodžiais... Bet ar jūs, Georgai, nemanote, kad apskritai mes į tuos dalykus žiūrime šiek tiek paviršutiniškai. Mums reikia matyti žybtelint kardą, girdėti švilpiant kulką, kad suvoktume, jog įvykdyta žmogžudystė. Juk tas, kuris kitam leidžia numirti, nuo žmogžudžio dažnai skiriasi tik didesniu nerangumu ir bailumu...

– Ar tik vis dėlto sau nepriekaištaujate, Heinrichai? Jei būtumėte manęs, kad gali taip nutikti, juk nebūtumėte leidęs jai numirti.

– Galbūt. Nežinau. Viena galiu jums, Georgai, pasakyti: jei ji būtų gyva... tai yra jei būčiau jai atleidęs, kaip kartais teikdavotės išsitarti, atrodyčiau sau kaltesnis nei šiandien jaučiuosi. Taip, taip jau yra. Nenoriu nuo jūsų slėpti, Georgai, būta nakties... būta keleto tokių naktų, kai skausmo, nevilties... jaučiausi kone sunaikintas; kiti tai būtų laikę atgaila. Bet tai anaiptol nebuvo atgaila. Nes jausdamas skausmą, neviltį žinojau, kad ta mirtis reiškia kažkokį užbaigtumą, sutaikinimą, kažkokį tyrumą. Jei būčiau buvęs silpnas ar turėjęs mažiau tuštybės... Supraskite, kaip norite... Jei ji vėl būtų tapusi mano meiluže, būtų radęsi daugiau blogybių nei ši mirtis, taip pat ir jai... Koktėjimasis ir kančia, įniršis ir neapykanta būtų šliaužioję aplink mūsų lovą... Mūsų prisiminimai būtų supuvę vienas po kito. Tad mums tebesant gyviems mūsų meilė būtų sutrūnijusi. Taip neturėjo nutikti. Leisti tęstis tiems nepagydomiems santykiams būtų buvęs nusikaltimas, lygiai kaip nusikaltimas yra – ateityje ir bus laikomasi tokios nuostatos – palaikyti gyvastį žmogaus, kuriam nulemta kankinama mirtis. Tai jums pasakys kiekvienas išmintingas gydytojas. Ir todėl nė neketinu sau priekaištauti. Taip pat nenoriu teisintis nei prieš jus, nei prieš kurį nors kitą pasaulyje, taip jau yra: aš negaliu jaustis kaltas. Kartais man būna labai blogai, bet su kaltės jausmais tai nė kiek nesusiję.

– Ar jūs anuomet tenai nuvažiavote? – paklausė Georgas.

– Taip. Aš tenai nuvažiavau. Netgi stovėjau šalimais, kai karstą nuleido į žemę. Taip. Nuvažiavau kartu su motina, – kalbėjo jis stovėdamas prie lango visiškoje tamsoje ir purtėsi. – Ne, niekuomet šito nepamiršiu. Beje, tai irgi tik melas, kad bendrai patiriamame sielvarte žmonės atranda vienas kitą. Žmonės niekuomet neatranda vienas kito, jei nėra skirti vienas kitam. Sunkią valandą jie dar labiau vienas nuo kito nutolsta. Ta kelionė! Kai ją prisimenu! Beje, kone visą laiką skaičiau. Man buvo nepakeliama kalbėtis su ta sena paika moteriške. Juk žmogus nieko labiau nekenčia už tą, kuriam yra abejingas ir kuris reikalauja iš jo užuojautos. Kartu stovėjome ir prie jos kapo, motina ir aš. Aš, motina ir keli nedidelio teatro komediantai... O vėliau, po laidotuvių, vienu du sėdėjome užeigoje. Gedulingi pietūs dviese. Liūdna istorija, turiu jums pasakyti. Beje, ar žinote, kur ji palaidota? Prie jūsų ežero, Georgai. Taigi. Ne kartą apie jus pagalvojau. Juk žinote, kur yra tos kapinės. Mažiau nei šimtas metrų nuo Auhofo. Iš ten žavingas vaizdas į tą ežerą, Georgai; jį, žinia, gali matyti tik tuomet, jei esi gyvas.