Артур Шницлер - Laisvės linkui

– Kaip gaila, kad jis čia nelieka, – tarstelėjo Teresė ir, atsirėmusi į sieną, sukryžiavo rankas virš aukštos savo šukuosenos.

– Velykoms vėl atvažiuosiu, – atsakė Georgas pažvelgdamas į ją.

– Bet tik tam, kad vėl pradingtumėte, – pareiškė Teresė.

– Tai jau taip, – sutiko Georgas, ir staiga jam nudiegė širdį, kad čia nebe jo namai, kad jis apskritai jų nebeturi, neturės ilgą laiką.

– Ką manote, – pasiūlė Leo, – jei vasarą drauge leistumės į ilgą kelionę? Jūs, Bermanas ir aš. Pažadu, kad neversime jūsų nuobodžiauti teoriniais pokalbiais kaip anąsyk, praėjusį rudenį... Ar dar pamenate?

– Oi! – atsiduso Teresė rąžydamasi. – Iš tų kalbų jokios naudos. Reikia veiksmų, mano ponai!

– O kokia nauda iš veiksmų? – atrėmė Leo. – Daugių daugiausiai tai privatus reikalo išsprendimas tam kartui.

– Taip, jei tie veiksmai daromi savo paties labui, – atsakė Teresė. – Tik tuos veiksmus, kuriuos žmogus įstengia atlikti dėl kitų ne iš kerštingumo, ne vedamas asmeninės tuštybės, galbūt net anonimiškai, tik tai vadinu poelgiais.

Galiausiai atėjo laikas Georgui kilti. Kiek reikalų jo dar laukė!

– Galelį jus palydėsiu, – pasisiūlė Teresė.

Leo dar kartą jį apkabino ir tarė:

– Tikrai buvo malonu, kad aplankėte.

Teresė nuėjo pasiimti skrybėlės ir švarko. Georgas patraukė į gretimą kambarį; senoji ponia Golovski, regis, jo laukė. Keistai baimingu veidu priėjo prie jo ir padavė voką.

– Kas čia?

– Mirties liudijimas, pone barone, nenorėjau jo įduoti Anai... Tikriausiai tai būtų ją pernelyg sujaudinę.

– Ak taip...

Jis įsidėjo voką į kišenę ir pamanė, kad jis liečiant atrodo kitoks, nei kiti vokai...

Užsidėjusi ispanišką skrybėlaitę pasirodė išeiti pasirengusi Teresė.

– Štai ir aš. Iki pasimatymo, mama. Vakarieniauti namo negrįšiu.

Jiedu nulipo laiptais žemyn, ji smagi žvelgė į jį iš šono.

– Kur galėčiau jus pavėžėti? – paklausė Georgas.

– Mane tiesiog priimkite draugėn, kur nors pakelyje išlipsiu.

Jiedu sulipo į vežimą. Jis pajudėjo. Teresė domėjosi įvairiausiais klausimais, į kurios Georgas jau buvo atsakęs jų namuose, tarsi manydama, kad dabar, kai liko vienudu, jis turėtų būti nuoširdesnis, nei būdamas su kitais. Ji nesužinojo nieko kito, tik tiek, kad naujoje aplinkoje jis jaučiasi gerai ir kad darbas teikia jam pasitenkinimą. Ar jo pasirodymas buvęs Anai didelė staigmena? Ne, juk buvo Anai pranešęs. Ar tai tiesa, kad Velykoms vėl ketinąs parvykti? Tokie esantys tvirti jo ketinimai...

Ji atrodė nustebusi.

– Ar žinote, kad buvau tvirtai įsitikinusi...

– Kuo?

– Kad jūsų nebepamatysime.

Truputį apstulbęs Georgas nieko neatsakė. Paskui jam šmėstelėjo mintis: ar taip nebūtų buvę išmintingiau?.. Jis sėdėjo visai prie pat Teresės, jautė jos kūno šilumą kaip ir anuomet Lugane. Kažin, kurioje iš savo svajų ji dabar gyvena? Painiose neaiškiose vizijose, kuriose daro žmoniją laimingą, ar smagiose nerūpestingose naujo meilės nuotykio svajonėse? Ji retkarčiais pažvelgdavo pro langą. Georgas paėmė jos ranką – mergina jos neištraukė – ir pakėlė prie lūpų. Netikėtai Teresė į jį atsigręžė ir nekaltai tarė:

– Taigi dabar liepkite vežikui sustoti, man čia bus geriausia išlipti.

Georgas paleido Teresės ranką ir pažvelgė į ją.

– Taip, mielas Georgai, kur žmogus atsidurtų, – tarė ji pašaipiai vyptelėjusi, – jei nesiaukotų dėl žmonijos. Žinote, ką retkarčiais pagalvoju? Gal visa tai tėra bėgimas nuo savęs pačios.

– Kodėl... Kodėl jūs bėgate?

– Likite sveikas, Georgai.

Vežimas sustojo. Teresė išlipo, jaunas vyriškis stabtelėjo ir įsispoksojo į ją; Teresė dingo minioje. Nemanau, kad ji užbaigs gyvenimą ant ešafoto, pamanė Georgas. Paskui nuvažiavo į savo viešbutį, papietavo, prisidegė cigaretę, persirengė ir nuvyko pas Ėrenbergus.

Valgomajame kartu su tų namų šeimininkėmis juodą kavą gėrė Džeimsas, Sisi, Vilis Eisleris ir ponia Oberberger. Georgas įsitaisė tarp Elzės ir Sisi, išgėrė taurelę benediktino, kantriai ir su humoru atsakinėjo į visus klausimus apie naująją savo veiklą. Netrukus draugija persikėlė į saloną, ir jis kurį laiką sėdėjo paaukštintame erkeryje su ponia Oberberger, kuri šiandien vėl atrodė visai jauna ir norėjo smulkiau sužinoti apie asmeninius Georgo potyrius Detmolde. Ji netikėjo, kad Georgas neužmezgęs intymių santykių su visomis dainininkėmis, mat teatrinis gyvenimas jai apskritai rodėsi esąs tik dingstis ir pretekstas galantiškiems nuotykiams patirti; šiaip ar taip, ji būtinai norėjo išgirsti apie pasipiktinimą keliančius dalykus kulisuose, rūbinėse ir direkcijos kontoroje. Kai Georgas neišvengiamai ją nuvylė savo pasakojimais apie biurgeriškai padorų, kone filisterišką scenos darbuotojų gyvenseną ir darbu užpildytą savo gyvenimą, ji re gimai sukrito, ir netrukus priešais jį jau sėdėjo senstelėjusi moteriškė, kurioje jis atpažino tą, jo matytą praėjusią vasarą baltai raudonoje teatriuko ložėje ir vėliau dabar jau kone pamirštame sapne. Paskui Georgas pastoviniavo su Sisi prie marmurinės Izidės, ir nekaltai šnekučiuodamiesi abu ieškojo vienas kito akyse liepsningos valandos, praleistos tamsiai žalio parko popietės paunksmėje, prisiminimo. Tačiau abiem ji atrodė it nugrimzdusi į nepasiekiamas gelmes. Galiausiai jis prisėdo su Elze prie stalelio su paskleistomis fotografijomis ir knygomis. Iš pradžių, kaip ir visi kiti, ji uždavinėjo nuobodžius klausimus.

Staiga visiškai netikėtai ir šiek tiek tyliau ji paklausė:

– Kaip laikosi jūsų vaikas?

– Mano vaikas?.. – nutęsė jis. – Sakykite, Elze, kodėl, tiesą sakant, manęs klausiate? Juk tai tik smalsumas.

– Klystate, Georgai, – atsakė ji ramiai ir rimtai, – kaip dažniausiai klysdavote vertindamas mane. Laikote mane gana paviršutiniška ar, Dievas žino, kokia. Na, nebėra prasmės daugiau apie tai kalbėti. Bet vis dėlto juk tai nėra koks nors visiškai nesuprantamas dalykas, kad klausiu apie vaiką. Norėčiau kada nors jį pamatyti.

– Norėtumėte jį pamatyti? – perklausė susijaudinęs.

– Taip. Turėčiau dar ir kitą mintį... Ji veikiausiai pasirodytų jums visiškai beprotiška.

– Tai pasakykite, Elze.

– Mat manau, kad mes galėtume jį priimti į savo namus.

– Kas tie mes?

– Džeimsas ir aš.

– Į Angliją?

– Kas jums sakė, kad vyksime į Angliją? Mes liksime čia. Jau išsinuomojome būstą užmiesčio viloje. Juk niekam nėra reikalo žinoti, kad tai jūsų vaikas.

– Kokia nereali mintis.

– Dieve, kodėl nereali? Juk Ana negali jo auginti, jūs – juo labiau. Kur jam reikėtų būti per repeticijas? Gal suflerio būdelėje?

Georgas nusišypsojo.

– Jūs, Elze, labai gera.

– Anaiptol nesu gera. Tik galvoju, kodėl tokia maža nekalta būtybė turi atgailauti ar kentėti dėl to, kad... Na taip, turėjau galvoje, kad jis juk niekuo dėtas... galiausiai... Ar tai yra berniukas?

– Tai buvo berniukas.

Georgas pritilo.

– Mat jis mirė, – tyliai pridūrė žvelgdamas tuščiom akim.

– Ką? Šit kaip, taip norite apsisaugoti nuo mano įkyrumo.

– Elze, kaip galėjote... Ne, Elze. Kalbant apie tokius dalykus nemeluojama.

– Tikrai? Tai kaip ten...

– Jis gimė negyvas.

Ji žvelgė į grindis.

– Ak, kaip baisu! – sukuždėjo Elzė purtydama galvą. – Kaip baisu!.. Taigi ji išsyk visko neteko.

Georgas truputėlį krūptelėjo, bet neįstengė nieko atsakyti. Kaip tvirtai visi įsitikinę, kad istorija su Ana baigta. O štai jo Elzė visiškai neužjautė. Ji tikriausiai nė nenujautė, kaip jį sukrėtė kūdikio mirtis. Kaip būtų galėjusi nujausti?! Ką ji žinojo apie tą valandą, kai sodas jo akyse prarado spalvas, o dangus – šviesą, nes jo įstabaus grožio vaikas ten, namelyje, gulėjo negyvas.