Артур Шницлер - Laisvės linkui

– Žinote, Niurnbergeri, gal ir su teisingumu būtų galima išsiversti. Tik, manau, būsiu pasirinkęs ne tą teisingumą. Mat iš tikrųjų visiškai nenoriu būti teisingas. Netgi įsivaizduoju, kad būtų nuostabu būti neteisingam. Tai būtų visų sveikiausia, kokia tik galima užsiimti, sielos mankšta. Turėtų būti sveika iš tikrųjų nekęsti žmonių, prieš kurių pažiūras kovoji. Tikrai sutaupytum labai daug vidinių jėgų, kurias būtų daug naudingiau panaudoti pačiai kovai. Taigi, jei žmogus dar turėtų ir širdies teisingumą... Aš jį turiu tik čia, – tarė jis bakstelėdamas sau į kaktą. – Nesu aukščiau partijų, bet, taip sakant, esu su visais, arba prieš visus. Mano teisingumas ne dieviškas, o dialektinis. Ir todėl... – nutęsė jis pakeldamas aukštyn rankraštį, – iš to radosi šie nuobodūs ir nevaisingi tauškalai.

– Vargas tam, – tarė Niurnbergeris, – kuris išdrįstų apie jus kažką panašaus parašyti.

– Taigi, – atsakė Heinrichas šypsodamasis. – Kai tai sako kitas žmogus, šmėsteli įtarimas, kad gal jis ir teisus. Na, bet dabar tikrai privalau eiti. Likite sveiki, Georgai. Labai apgailestauju, kad vakar manęs neaptikote namie. Kada iškeliaujate?

– Rytoj.

– Bet prieš jums išvykstant dar pasimatysime? Visą šią popietę ir vakare būsiu namie, ateikite, jei jums patogu. Rasite žmogų, kuris ryžtingai nusisuko nuo laiko klausimų ir vėl atsigręžė į amžinąsias – mirties ir meilės – problemas... Beje, Niurnbergeri, ar tikite mirtimi? Apie meilę nė neklausiu.

– Šis, atsižvelgiant į jūsų padėtį, lėkštokas pokštas, – atsiliepė Niurnbergeris, – leidžia man spėti, kad jūs, nors ir labai oriai laikotės, dėl mano kritikos vis dėlto...

– Ne, Niurnbergeri, prisiekiu jums, aš neįsižeidžiau. Veikiau mane apėmė malonus jausmas, kad būsiu atsikratęs šito reikalo.

– Atsikratęs? Kodėl gi? Juk, šiaip ar taip, galimas dalykas, kad aš klystu ir kad šiai pjesei, kurią laikau menkai pavykusia, teatre bus lemta sulaukti sėkmės, kuri padarys jus milijonieriumi. Man būtų labai liūdna, jei dėl mano galbūt visiškai mažareikšmės kritikos...

– Žinoma, žinoma, Niurnbergeri, kiekvienu atskiru atveju visi turime prisiimti atsakomybę už tai, kad galime klysti. Be to, juk vėl rašau pjesę, šįsyk štai tokiu pavadinimu: „Manęs nė vienas niekuo neįtikins, juolab aš savęs...“ Jūs, Niurnbergeri, būsite jos herojus.

Niurnbergeris šypsojosi.

– Aš? Vadinasi, pasirinksite žmogų, kurį įsivaizduojate pažįstąs, bandysite pavaizduoti tas jo esybės puses, kurios jums kaip tik šitai pjesei tinka, kitas, jums neparankias, nuslėpsite ir galiausiai...

– Galiausiai, – pertarė jį Heinrichas, – tai bus portretas, padarytas pamišusio fotografo sugedusiu aparatu per žemės drebėjimą ir per saulės užtemimą. Sutinkate, ar dar ko nors trūksta?

– Gana išsami charakteristika, – burbtelėjo Niurnbergeris.

Heinrichas perdėtai linksmai atsisveikino ir išėjo nešinas susuktu į ritinėlį rankraščiu.

Jam dingus Georgas tarė:

– Jo nuotaika, man regis, vis dėlto truputėlį nenatūrali.

– Taip manote? Pastaruoju metu jis man visuomet atrodė itin gerai nusiteikęs.

– Iš tiesų gerai nusiteikęs? Rimtai tuo tikite? Po visko, ką jis patyrė?

– Kodėl gi ne? Žmonės, kurie tiek daug, kone visą laiką, gilinasi tik į save kaip jis, dvasinius skausmus įveikia stulbinamai greitai. Tokios prigimties žmones, o gal ir ne tik tokios, net menkiausias fizinis negalavimas prislegia kur kas labiau nei kokia nors širdgėla arba netgi mylimų žmonių neištikimybė ar mirtis. Tikriausiai taip yra todėl, kad bet kuris dvasinis skausmas kažkodėl glosto mūsų tuštybę, o šito anaiptol nepasakysi apie šiltinę ar skrandžio katarą. Menininkui galbūt dar prisideda ta bėda, kad iš skrandžio kataro visiškai nieko nepeši... bent jau prieš kurį laiką tikrai taip buvo. O iš dvasinio skausmo gali tikėtis visko, ko panorėjęs, pradedant lyriniu eilėraščiu ir baigiant filosofijos veikalais.

– Bet juk ir dvasiniai skausmai esti tikrai labai skirtingi, – atrėmė Georgas. – Juk anaiptol ne tas pats, ar mylimoji mus apgaudinėja, ar palieka... Arba ar ji miršta natūralia mirtimi, ar dėl mūsų nusižudo.

– Ar tikrai žinote, – paklausė Niurnbergeris, – kad Heinricho mylimoji nusižudė dėl jo?

– Negi jums Heinrichas nepasakojo?..

– Žinoma, pasakojo. Bet tai neką teįrodo. Dėl dalykų, liečiančių mus pačius, mes, netgi protingiausi iš mūsų, visuomet esame mulkiai.

Tokie žodžiai iš Niurnbergerio lūpų Georgą kažkaip keistai paveikė. Jie buvo iš tos rūšies replikų, kuriomis Niurnbergeris mėgdavo svaidytis ir kurios, kaip sykį ištarė Heinrichas, tiesiog panaikina žmonių bendravimo ar netgi visų žmogiškų santykių prasmę...

Niurnbergeris kalbėjo toliau:

– Žinome tik du faktus. Pirmą, kad mūsų draugas turėjo su jauna dama meilės ryšį, ir antrą, kad ta jauna dama šoko į vandenį. Apie tai, kas esama tarp šių dviejų faktų, mudu nė vienas beveik nieko nežinome, o ir Heinrichas tikriausiai žino neką daugiau. Kodėl ji nusižudė, mes negalime nutuokti, galbūt nė ta vargšelė nežinojo.

Georgas pažvelgė pro langą, matė stogus, kaminus, sudūlėjusius vamzdžius ir gana arti šviesiai pilką bokštą su ažūriniu plytų kupolu. Virš viso to plytėjo tuščias blyškus dangus. Staiga Georgui toptelėjo, kad Niurnbergeris dar nieko nepaklausė apie Aną. Kažin, ką jis mano? Kad Georgas galiausiai ją paliko, o ji jau guodžiasi naujo meilužio glėbyje? Ko aš važiavau į Vieną, šmėstelėjo mintis. Tarsi jo kelionė neturėtų kito tikslo, kaip klausytis Niurnbergerio įžvalgų apie gyvenimą, o jos šiandien visai nekokios. Išmušė dvylika. Georgas atsisveikino. Niurnbergeris palydėjo jį iki durų ir padėkojo už vizitą. Nuoširdžiai, tarsi ankstesnis pokalbis apie Georgo naują gyvenamąją vietą apskritai būtų nieko nereiškęs, jis pasiteiravo apie darbą, jo kūrinius, naujus Georgo pažįstamus ir tik dabar sužinojo, kokiam atsitiktinumui Georgas turi būti dėkingas už staigų kvietimą atvykti į tą nedidelį miestą.

– Tai aš nuolat ir tvirtinu, – pareiškė jis paskui, – kad ne mes kuriame savo likimą, bet dažniausiai tuo pasirūpina kokia nors aplinkybė, kuriai negalime turėti įtakos ir kurios netgi negalime įtraukti į savo apskaičiavimus. Net ir labai vertindamas jūsų talentą gal galėčiau taip paklausti: ar tai, kad telegrama buvote iškviestas į Detmoldą ir ten taip greitai suradote savo veiklos sritį galiausiai yra jūsų nuopelnas, ar nuopelnas senojo Eislerio, apie kurio tarpininkavimą jūsų reikalu man papasakojote? Ne. Nekaltas, jums nepažįstamas žmogus turėjo mirti staigia mirtimi, kad galėtumėte rasti ten laisvą vietą. Kokių dar turėjo nutikti įvykių, kuriems jūs taip pat negalėjote turėti įtakos ir jų numatyti, kad jie leistų jums lengva širdimi palikti Vieną, apskritai viską čionai palikti?

– Kodėl sakote lengva širdimi? – apstulbo Georgas.

– Turėjau galvoje, lengvesne širdimi nei tai būtų buvę esant kitoms aplinkybėms. Jei tas mažas padarėlis būtų likęs gyvas, kas žino, ar jūs...

– Galite būti tikras, ir tuomet būčiau išvažiavęs. O Ana būtų priėmusi tai kaip natūralų dalyką, kaip priėmė ir dabar. Netikite? Galbūt būčiau išvažiavęs netgi lengvesne širdimi, jei ta istorija būtų pasibaigusi kitaip. Tai Ana įkalbėjo mane priimti tą pasiūlymą. Aš anaiptol nebuvau tam pasiryžęs. Jūs nė nenujaučiate, kokia Ana gera ir protinga.

– O, aš tuo neabejoju. Sprendžiant iš to, ką man retkarčiais apie ją papasakodavote, ji, matyt, apsiprato su savo padėtimi atradusi savyje daugiau orumo nei paprastai tokiomis aplinkybėmis jo turi jaunos jos sluoksnio damos.