Артур Шницлер - Laisvės linkui

– Tiesą sakant, o kodėl jūs čia? Atostogaujate? Atleistas? Pabėgęs?

Gerai nusiteikęs Georgas trumpai paaiškino.

– Beje, – pareiškė ponia Ėrenberg, – buvo malonu, kad brūkštelėjote mums iš Detmoldo keletą žodžių.

– Argi nebūtų privalėjęs šito padaryti? – įsiterpė Elzė. – Tuomet būtume galėję manyti, kad jis su kuo nors paspruko į Ameriką.

Viduryje ložės stovėjo Džeimsas, aukštas, prakaulus, lyg iškaltu veidu, ant šono perskirtais tamsiais lygiais plaukais.

– Nagi sakykite, Georgai, kaip jaučiate Detmolde?

Elzė pažvelgė į jį pro nuleistas blakstienas. Ji, regis, buvo sužavėta jo maniera vokiškai kalbėti taip, tarsi jis vis dar turėtų versti iš anglų kalbos. Šiaip ar taip, pasinaudojo jo klausimu papokštauti:

– Kaip Georgas jaučia Detmolde? Džeimsai, būgštauju, kad tavo klausimas nediskretiškas.

Paskui kreipdamasi į Georgą pridūrė:

– Beje, mudu esame susižadėję.

– Kortelių dar neišsiuntinėjome, – pridūrė ponia Ėrenberg.

Georgas juodu pasveikino.

– Ateikite rytoj pas mus pusryčių, – pakvietė ponia Ėrenberg. – Susitiksite su keletu žmonių, kurie tikrai džiaugsis vėl jus matydami: Sisi, ponia Oberberger, Vilis Eisleris.

Georgas atsiprašė. Jis negalįs pažadėti ateisiąs konkrečią valandą, bet, jei galima, jis mielai užsuksiąs popiet.

– Na taip, – tyliai, nežiūrėdama į jį burbtelėjo Elzė, ranką, apmautą ilga balta pirštine, atsainiai ištiesusi ant ložės atbrailos, – pietus tikriausiai leidžiate šeimoje.

Georgas apsimetė neišgirdęs ir gyrė šiandienos spektaklį. Džeimsas pareiškė „Tristaną“ mėgstąs labiau už visas kitas Vagnerio operas, net ir už „Meisterzingerius“.

Elzė pasakė tiesiai:

– Labai gražu, bet, tiesą pasakius, man nepriimtini meilės gėrimai ir tokios istorijos.

Georgas paaiškino, kad meilės gėrimą čia reikią suprasti kaip simbolį, o Elzė atrėmė nusistačiusi ir prieš simbolius. Buvo duotas ženklas, kad tuoj prasidės antrasis veiksmas. Georgas atsisveikino, nuskubėjo apačion ir kaip tik spėjo atsisėsti prieš pakylant uždangai. Tuomet vėl prisiminė, su kokiu pusiau oficialiu pavedimu šiandien sėdįs teatre, ir nusprendė beatodairiškai nebeatsiduoti įspūdžiams. Netrukus jam pavyko pastebėti, kad meilės sceną buvo galima perteikti visiškai kitaip, nei čia buvo vaizduojama; be to, nevisiškai buvo patenkintas, kad Meloto, nuo kurio rankos turėjo mirti Tristanas, vaidmenį atlieka antro rango dainininkas, kaip, beje, būdavo kone visur. Antrą kartą nusileidus uždangai jis pakilo su truputį išaugusia saviverte, liko stovėti kur sėdėjęs ir retkarčiais žvilgčiojo į pirmo aukšto ložę, iš kurios jam palankiai linksėjo ponia Ėrenberg ir kur Elzė šnekučiavosi su Džeimsu, sustingusiu už jos sukryžiuotomis rankomis. Georgui toptelėjo mintis, kad rytoj galėtų pamatyti Džeimso seserį. Ar ji dar prisimena aną nuostabią popiečio valandą, praleistą tamsiai žalioje parko tvankumoje, persigėrusioje šilto samanų ir kėnių kvapo? Kaip tai nutolę! Paskui prisiminė skubotą bučinį naktinio Lugano parko tvoros šešėlyje. Ir tas buvo taip seniai! Prisiminė vakarą po platanais ir pokalbį apie Leo. Tiesą pasa kius, jau anuomet buvo galima daug ką numatyti. Dievaži, tas Leo – keistas žmogus! Kaip jis sergėjo savyje tą planą! Juk tas ketinimas, suprantama, turėjo būti subrandintas jau seniai. Matyt, Leo tik ir laukė tos dienos, kai galės nusivilkti uniformą, kad jį įgyvendintų. Į laišką, kurį Georgas parašė jam išsyk, vos gavęs žinią apie dvikovą, atsakymo nesulaukė. Jis nutarė, jei tik bus įmanu, aplankyti Leo areštinėje.

Su juo pasisveikino ponas iš pirmos eilės. Tai buvo Ralfas Skeltonas. Georgas su juo ženklais susirodė norį susitikti po spektaklio.

Šviesos užgeso, orkestras pradėjo groti trečio veiksmo įžangą. Georgas girdėjo tykią jūros bangų mūšą tuščioje pakrantėje ir ilgesingą mirtinai sužeisto didvyrio atodūsį, išsisklaidantį skystose melsvose ūkanose. Kurgi jis girdėjo šitai paskutinį kartą? Ar tik ne Miunchene? Ne, negalėjo būti taip seniai. Staiga jis prisiminė valandą ten, balkone, po mediniu frontonu, su priešais jį atversta „Tristano“ partitūra. Tolumoje tarp miško ir pievos driekėsi saulės nutviekstas kelias į kapinaites, auksu spindėjo kryžius; pirmame namo aukšte iš skausmo vaitojo mylima moteris, o jam sopėjo širdį. Vis dėlto net ir ta akimirka turėjo melancholiško saldumo kaip ir viskas, kas buvo negrįžtamai praėję. Balkonas, melsvas angeliukas tarp gėlių, baltas suolas po kriauše... Kur dabar visa tai! Jis turėjo dar kartą pamatyti tą namą, dar kartelį prieš išvažiuodamas iš Vienos.

Uždanga pakilo. Po blyškiu abejingai plytinčiu dangumi ilgesingai skambėjo šalamaja, liepų šakų paunksnyje snūduriavo sužeistas herojus, jo galvūgalyje budėjo ištikimasis Kurvenalis. Šalamaja nutilo, per tvorą klausdamas persisvėrė piemuo, Kurvenalis jam atsakė. Iš tiesų tai buvo ypatingo skambesio balsas. Jei mes turėtume tokį baritoną, pamanė Georgas. Ir dar daug ko, ko mums trūksta! Jei tik jam suteiktų reikiamas galias, Georgas jautėsi turįs pašaukimą laikui bėgant kuklų teatrą, kuriame dirbo, paversti pirmo garsumo scena. Jis svajojo apie pavyzdinius pastatymus, į kuriuos žmonės plūstų iš visų pusių; jis čia sėdėjo nebe kaip pasiuntinys, o kaip žmogus, kuriam galbūt skirta jau gana greitai tapti vadovu. Jo viltys augo ir plėtėsi. Galbūt praeis vos keleri metai, ir jo sukurtos melodijos skambės šventiškoje erdvioje salėje; sujaudinti klausytojai klausysis taip, kaip šiandien klausosi čia esantieji, o už teatro sienų prošal bejėgiškai tekės banali tikrovė. Bejėgiškai? Tai dar klausimas!.. Ar jis žino turįs dovaną savo menu paveikti žmones kaip tas meistras, kurio muzikos šiandien klausosi? Nugalėti abejotiną, varganą, pasigailėtiną kasdienybę? Širdyje sukilo nekantra ir dvejonė, tačiau valia ir įžvalgumu jis greitai užkirto joms kelią ir dabar vėl jautėsi nuoširdžiai laimingas, kaip visuomet jausdavosi klausydamasis gražios muzikos ir negalvodamas apie tai, kad pats nori kurti ir būti laikomas kūrėju. Tokiomis akimirkomis iš visų jo santykių su mylimu menu likdavo tik vienas – kad gebėjo priimti jį suprasdamas giliau nei kuris nors kitas žmogus. Ir Georgas jautė, kad Heinrichas tąkart, jiedviem dviračiais važiuojant rytiniu rasotu mišku, kalbėjo tiesą: ne kūrybinis darbas, o meno atmosfera buvo būtina jo gyvenimui. Jis nebuvo toks pasmerktasis kaip Heinrichas, kuris privalėjo nuolat kurti, formuoti, stengtis išsaugoti ir kuriam pasaulis byrėdavo į gabalus, jei tik jis imdavo slysti iš kuriančių jo rankų.

Izolda, prilaikoma Brangenės, susmuko negyva ant Tristano lavono, nuskambėjo paskutiniai garsai, uždanga nusileido. Georgas žvilgtelėjo į pirmo aukšto ložę. Elzė stovėjo prie atitvaro, žvilgsnį nukreipusi į jį, o Džeimsas siautė jos pečius tamsaus raudonio apsiaustu, ir tik dabar, skubriai linktelėjusi galva, tar si niekas nebūtų turėjęs šito pamatyti, ji pasuko išėjimo link. Keista, pamanė Georgas, iš tolo jos laikysenoje, kai kuriuose judesiuose esama tam tikros... ne visai tikroviškos, romanuose aptinkamos melancholijos. Tuomet ji man labiausiai primena čigoniukę iš Nicos ar keistą jauną būtybę, su kuria stovėjau Florencijoje priešais Ticiano „Venerą“... Ar ji kada nors mane mylėjo? Ir savo Džeimso ji nemyli. Tai kurį myli?.. Galbūt... vis dėlto kvaištelėjusį piešimo mokytoją Florencijoje? Arba nė vieno. O gal Heinrichą?

Fojė jis sutiko Skeltoną.

– Tai sugrįžote? – paklausė jis.

– Tik kelioms dienoms, – atsakė Georgas.