Артур Шницлер - Laisvės linkui

Georgas paėmė iš jos skėtį ir laikė virš jos, o Ana įsikibo jam į parankę.

– Klausyk, Ana, – prabilo jis, – norėčiau tau kai ką pasiūlyti.

Jis stebėjosi pradedąs nuo įžangos ir iš lėto prašneko:

– Tos kelios mano dienos Vienoje, žinoma, tokios neramios ir pakrikos. O dar ta slogi nuotaika jūsų namuose... Mudu tikrai negalime pasidžiaugti vienas kitu, ar taip nemanai?

Ana, nežiūrėdama į jį, linktelėjo.

– Tad ar nenorėtum, kai išvažiuosiu, mane galelį palydėti?

Valiūkišku savo žvilgsniu Ana dėbtelėjo į jį iš šalies ir nieko neatsakė.

Georgas kalbėjo toliau:

– Mat parašęs į teatrą telegramą visai nesunkiai galėčiau išprašyti dar vieną dieną atostogų. Juk būtų tikrai nuostabu, jei keletą valandų galėtume praleisti vienu du.

Ji su tuo sutiko, nuoširdžiai, bet be entuziazmo, pasakė, kad jos apsisprendimas priklausys nuo tėvo savijautos. Paskui paklausė, kaip jis praleidęs dieną. Georgas ėmė smulkiai pasakoti, dar pridūrė ir savo rytojaus programą.

– Taigi rytoj mudu galėsime pasimatyti tik vakare, – užbaigė jis. – Ateisiu pas jus namo, jei tau tinka. Ir tuomet aptarsime visa kita.

– Taip, – tarstelėjo Ana, žvelgdama priešais save į drėgną rusvai pilką gatvę.

Jis dar kartelį pabandė įkalbėti Aną su juo apsilankyti operoje, bet veltui. Vėliau pasidomėjo jos dainavimo pamokomis, o paskui išsyk vėl prakalbo apie savo veiklą, tarsi būtų privalėjęs ją įtikinti, kad galiausiai ir jam einasi neką geriau kaip jai. Jis užsiminė apie savo laiškus, kuriuose esą viską smulkiai aprašęs.

– Kai dėl rašymo... – staiga atsiliepė ji visiškai kietu tonu, kurio paveiktas Georgas nevalingai loštelėjo galvą atgal. – Ką gi pasako laiškai, kad ir kokie išsamūs jie būtų!

Georgas suprato, ką Ana turi omenyje ir ką šiandien nutyli, kaip nutylėdavo ir anksčiau, tad sunkumas prislėgė jo širdį. Argi šis nepermaldaujamas tylėjimas neslepia visko, kas jos nutylima: klausimo, priekaišto, pykčio? Šįryt jis pajuto ir dabar vėl jaučia, kad joje kyla kažkoks tiesiog priešiškas jam jausmas, kurį Ana, regis, veltui bando įveikti. Ar tik šįryt? Argi ne kur kas seniau? Galbūt visuomet? Nuo pat pirmos akimirkos, kai jiedu ėmė priklausyti vienas kitam, net ir didžiausios jų laimės laikais? Ar nebuvo šito priešiškumo jau ir tada, kai už tamsių užuolaidų aidint vargonų garsams ji glaudėsi krūtine prie jo krūtinės, kai Romos viešbučio kambaryje laukė jo paraudusiomis akimis, o jis tuo tarpu nuo Pinčio kalvos palaimingai stebėjo virš Kampanijos besileidžiančią saulę ir vienas tarėsi mėgaująsis nuostabiausia kelionės valanda? Ar šito priešiškumo nebūta tada, kai tą karštą rytmetį jis užlėkė žvyro takeliu sodo įkalnėn, parklupo prie jos kojų ir verkė jai, tarsi motinai, įsikniaubęs į skreitą, arba kai sėdėjo prie jos lovos ir žvelgė į vakarėjantį sodą, o kitame kambaryje ant baltos drobulės gulėjo negyvas vaikelis, prieš valandą jos pagimdytas? Argi nebuvo šito priešiškumo, niauresnio nei kada nors anksčiau ir vargu ar pakeliamo, jei nebūtų seniai su tuo apsiprasta lyg su kokia nors stoka, kokiu skausmu, kylančiu iš žmonių santykių gilumos? Ir dabar – kaip skausmingai jis šitai jaučia žingsniuodamas drėgna gatve ranka rankon su Ana, rūpestingai laikydamas virš jos skėtį; dabar šis priešiškumas vėl iškilo, grėslus ir pažįstamas. Ausyse tebeskambėjo jos pasakyti žodžiai: „Ką gi pasako laiškai, kad ir kokie išsamūs jie būtų!“ Juose Georgas girdėjo ir jam skirtus rimtesnius priekaištus: ką galop reiškia kad ir karščiausias bučinys, kuriame, regis, susilieja kūnas ir siela? Ką galiausiai reiškia, kad mudu ištisus mėnesius drauge keliavome po svečias šalis? Ką reiškia, kad laukiausi nuo tavęs vaiko? Ką reiškia, kad mano skreite išsiverkei dėl savo neištikimybės? Ką visa tai reiškia, jei galiausiai visuomet palikdavai mane vieną... vieną net ir tą akimirką, kai mano įsčios sugėrė naujos gyvasties užuomazgą, kurią devynis mėnesius išnešiojau savyje, kuriai, tam mūsų kūdikiui, buvo skirta augti pas svetimus žmones ir kuris nepanoro gyventi.

Bet visų tų minčių sunkiai slegiama siela jis kuo paprasčiausiais žodžiais pareiškė sutinkąs, kad ji iš tikrųjų esanti teisi ir kad laiškai – nors ir dvidešimties puslapių ilgumo – ne kažin ką tegalintys pasakyti. Sukilus kankinamai užuojautai Anai, jis išreiškė nedrąsią viltį, kad ateisiąs laikas ir jiems nebereikėsią bendrauti laiškais. Paskui surado švelnesnių žodžių, pasakojo apie vienišus savo pasivaikščiojimus svetimo miesto apylinkėmis, kai eidamas galvodavo apie ją; apie valandas beveidžiame viešbučio kambaryje su vaizdu į liepomis apsodintą aikštę ir apie nuolatinį jos ilgėjimąsi, nesvarbu, darbuojantis vienam, akompanuojant dainininkams ar šnekučiuojantis su naujaisiais pažįstamais. Bet kai stovėdamas prie Anos namų durų, laikydamas jos ranką savo delnuose ir linksmai tardamas „iki pasimatymo“ pažvelgė jai į akis, sutrikęs pamatė šmėstelint vangų, vargu ar kiek skausmingą nusivylimą. Georgas suprato: visi tie jo pasakyti žodžiai Anai buvo bereikšmiai, nes vienintelio dalyko, kurio ji visuomet taip troško, bet vargu ar besitikėjo, taip ir nesulaukė.

Po ketvirčio valandos Georgas sėdėjo operos teatro parterio krėsle, iš pradžių dar kiek suirzęs ir vangus, bet netrukus jo gyslomis jau pasklido mėgavimosi malonumas. O kai Brangenė apsiautė savo ponios pečius karališka mantija, Kurvenalis pra nešė apie artėjantį karalių, o laivo įgula ant prašvitusio dangaus nutvieksto denio džiūgavo žvelgdama į artėjantį krantą, Georgas buvo jau seniai pamiršęs bemiegę naktį kupė, nuobodulį varančius prekių užsakymų žygius, suvaržytą pokalbį su senuoju žydu daktaru ir pasivaikščiojimą drėgnu, žibintų šviesą atspindinčiu grindiniu su šaunia, aristokratiška ir truputėlį prislėgta jauna dama. O kai pirmą kartą nusileido uždanga ir šviesa nutvieskė auksuotu raudoniu tviskančią milžinišką erdvę, jis anaiptol nepasijuto nemaloniai atsitokėjęs, veikiau jautėsi iš vieno sapno galvą nardinąs į kitą, o tikrovė, pilna visokių abejotinumų ir varganumų, liko bejėgiškai srūti kažkur už teatro sienų. Jam atrodė, kad dar niekuomet šio teatro atmosfera jo taip nedžiugino kaip šiandien. Dar niekuomet taip aiškiai nejuto, kad visi žmonės, kol jie čia, yra mįslingai apsaugoti nuo visokio skausmo ir gyvenimo purvo. Jis stovėjo prie savo kampinės vietos ties centriniu taku, matė ne vieną į jį nukreiptą palankų žvilgsnį ir žinojo esąs dailus, elegantiškas ir netgi atrodąs kiek neįprastai. Be to, – ir tas suvokimas teikė jam pasitenkinimą – jis buvo žmogus, turintis profesiją, tarnybą, ir netgi čia, teatre, sėdėjo vieno Vokietijos rūmų teatro pavedimu lyg koks jo pasitikėjimą turintis pasiuntinys. Jis apsižvalgė pro teatrinius žiūronus. Iš galinių parterio eilių gal kiek perdėm bičiuliškai jam linktelėjo Gleisneris ir, regis, išsyk ėmė aiškinti šalimais sėdėjusiai jaunai damai, kas toks Georgas esąs. Kas ji tokia? Ar tai mergšė, kurią žmonių sielomis eksperimentuojantis poetas norėjo paversti šventąja, ar šventoji, verčiama mergše? Sunku spręsti, pamanė Georgas. Juk pusiaukelėje į tikslą jos turėtų atrodyti daugmaž panašiai. Georgas pakaušiu pajuto svilinančius teatrinius žiūronus. Jis pakėlė akis aukštyn. Tai buvo Elzė, žvelgianti į jį iš pirmo aukšto ložės. Greta sėdėjo ponia Ėrenberg, o tarp jų per parapetą lenkėsi aukštaūgis jaunas vyriškis, ne kas kitas kaip Džeimsas Vyneris. Georgas nusilenkė, o po poros minučių jau įžengė į ložę, buvo draugiškai, bet be nustebimo pasveikintas. Elzė, vilkinti juodo aksomo suknele su iškirpte, kukliu perlų vėriniu ant kaklo ir truputį neįprasta, bet įdomia šukuosena ištiesė jam ranką.