Артур Шницлер - Laisvės linkui

Dabar neskubėdamas žingsniavo tolyn, ėjo gatvėmis, kurios buvo taip puikiai pažįstamos ir vis dėlto truputėlį jau svetimos. Jis galvojo apie miestą, iš kurio atvyko ir kuriame kaip namie pasijuto greičiau, nei tikėjosi. Grafas Malnicas nuo pirmos akimirkos priėmė jį labai draugiškai: grafas puoselėjo planą šiuolaikiškai reformuoti operos teatrą ir atskleisdamas toli siekiančius savo ketinimus norėjo – taip manė Georgas – turėti jį, bendradarbį ir draugą. Pirmasis kapelmeisteris, nors ir geras muzikas, dabar jau buvo labiau rūmų tarnautojas nei menininkas. Jis buvo pakviestas čionai dvidešimt penkerių ir štai jau trisdešimt metų gyveno nusėdęs šiame mažame mieste, tas šešių vaikų šeimos tėvas, gerbiamas, patenkintas ir be ambicijų. Vos atvykęs, Georgas viename koncerte išgirdo atliekamas dainas, kadaise išgarsinusias jaunąjį kapelmeisterį kone visame pasaulyje. Georgas neįstengė suvokti dabar jau seniai išblėsusio jų poveikio, bet vis dėlto labai šiltai atsiliepė apie kompozitorių dėl tam tikros simpatijos, jaučiamos senstančiam vyriškiui, kurio akyse, regis, žėravo tolimas turtingesnės ir viltingesnės praeities spindesys. Georgas kartais klausdavo savęs, ar senasis kapelmeisteris apskritai dar prisimena, kad kadaise buvo laikytas pašauktu prakilnesniems tikslams? O gal jam, kaip ir daugeliui kitų vietinių gyventojų, tas nedidelis miestas ėmė regėtis esąs centras, iš kurio nuveiktų darbų ir šlovės spinduliai plačiai sklinda aplinkui? Didesnių ir platesnių horizontų ilgesį jaučiant Georgas aptiko tik nedaugelį žmonių. Kartais jam atrodydavo, kad jie elgiasi su juo savotiškai geraširdiškai užjausdami, nes jis atvyko iš didmiesčio – iš Vienos. Kai girdint tiems žmonėms nuskambėdavo Vienos vardas, Georgas pastebėdavo iš jų veidų išraiškos, kad dėsningai, kaip obertonai su pagrindiniu tonu, išsyk suskambėdavo tam tikri kiti žodžiai, nors ir nebūdavo ištarti: valsas... kavinė... miela mergu žėlė... kepti viščiukai... fiakras... parlamento skandalas. Georgas dėl to kartais širsdavo ir stengėsi daryti viską, ką įmanydamas, kad Detmolde pataisytų savo tėvynainių reputaciją. Jį čionai pakvietė, nes staiga mirė trečiasis teatro kapelmeisteris, dar jaunas vyriškis, tad jau pirmą dieną Georgas turėjo sėsti prie fortepijono mažojoje repeticijų salėje ir akompanuoti dainuojantiems. Ėjosi puikiai – jis džiaugėsi savo gebėjimais, didesniais ir tvirtesniais, nei pats spėjo turįs, o prisiminus praeitį jam atrodė, kad ir Ana truputėlį per menkai vertino jo talentą. Be to, jis rimčiau nei kada nors anksčiau užsiėmė ir savomis kompozicijomis. Jis kūrė uvertiūrą, kilusią iš Bermano operos motyvų, pradėjo sonatą smuikui, o ir kvintetas, tas legendinis, kaip kartą jį apibūdino Elzė, buvo beveik užbaigtas. Kvintetas turėjo būti grojamas dar šią žiemą kameriniame kviestiniame vakare su koncertu vadovaujant Detmoldo orkestro koncertmeisteriui, jaunam gabiam žmogui: jis buvo vienintelis, prie kurio Georgas naujojoje gyvenamojoje vietoje kiek labiau prisirišo ir su kuriuo pietaudavo „Dramblyje“. Georgas tebegyveno gražiame šio viešbučio kambaryje su vaizdu į didelę liepomis apsodintą aikštę ir kasdien vis atidėliojo išsinuomoti butą. Juk buvo dar neaišku, ar kitais metais tebegyvens Detmolde, be to, nujautė, kad įskaudintų Aną, jei jis, viengungis, sumanytų jaukiau įsikurti, sakytum, apsigyventi ilgesniam laikui. Tačiau laiškuose Anai jis nė žodeliu neužsiminė apie jokias ateities galimybes, o ir ji nekėlė jam nekantrą ar dvejones išduodančių klausimų. Jiedu vienas kitam rašė beveik tik apie konkrečią realybę: ji aprašinėjo, kaip pamažu sugrįžtanti į ankstesnį gyvenimo šurmulį, jis – visas tas naujas aplinkybes, prie kurių pirmiausiai privalėjo prisitaikyti. Nors Georgas beveik neturėjo ko nuo jos slėpti, vis dėlto kai kuriuos dalykus, nesunkiai galėjusius suteikti progos rastis nesusipratimams, apeidavo su tyčiniu paviršutiniškumu. Kaip būtų turėjęs apibūdinti žodžiais tą keistą nuotaiką, tvyrančią apytamsėje žiūrovų salėje rytais per repeticijas, kai nuo scenos į parterį leidžiasi grimo, kvepalų, drabužių, senos medienos ir šviežių dažų kvapai, kai personažai, ne išsyk atpažįstami, kasdieniais drabužiais ar kostiumuoti, šmėkščioja kėdžių tarpueiliais, kai sprandu junti kažkieno kvėpavimą, troškų ir kvapnų? Arba kaip pavaizduoti žemyn nukreiptą spindintį jaunos dainininkės žvilgsnį, kurį sutinki pakeldamas akis nuo klaviatūros? Arba tą jauną dainininkę, lydimą per teatro aikštę ir Karaliaus gatvę iki jos namų durų, pokalbį ne tik apie neseniai drauge studijuotą Mikaelos [Georges Bizet (1838–1875) – prancūzų kompozitoriaus operos „Karmen“ personažas.] partiją, bet ir apie visokiausius kitokius, nors ir gana nekaltus, dalykus? Ar būtų galima apie tai rašyti mylimajai Vienoje, kad ji skaitydama neimtų tarp eilučių ieškoti įtartinumų? Ir net jei jis pabrėžtų, kad Mikaela susižadėjusi su jaunu Berlyno gydytoju, kuris ją garbinąs, kaip ir ji savo sužadėtinį, būtų neką geriau, nes atrodytų, jog jis jaučiasi privaląs pakreipti jos mintis kita linkme ir nuraminti.

Kaip keista, galvojo Georgas, kad kaip tik šįvakar ji iš tiesų dainuos Mikaelos partiją, mokytąsi su manimi, ir kad šiandien aš traukiu tuo pačiu keliu į Mariahilfą, kuriuo prieš metus taip dažnai ir mielai vaikštinėdavau. Jis prisiminė aną vakarą, kai ten pasitiko Aną, klaidžiojo su ja tyliomis gatvelėmis, prie vienų durų apžiūrinėjo komiškas fotografijas ir galiausiai nužingsniavo šaltomis akmeninėmis senos bažnyčios grindų plytelėmis, patylomis, nuojautų kupini, kalbėdamiesi apie nežinomą ateitį... Viskas susiklostė visiškai kitaip, nei jis tikėjosi. Kitaip... Kodėl jis taip mano? Ko gi anuomet tikėjosi? Ar tie praėję vieneri metai nebuvo įstabiai turtingi ir gražūs savo laime ir savo skausmu?

Argi šiandien jis nemyli Anos labiau ir giliau nei kada nors anksčiau? O ar naujame mieste retsykiais nesiilgėdavo jos taip karštai, kaip ilgisi dar niekuomet jam nepriklausiusios moters? Šio ryto pasimatymas, įvykęs prastą nekokios nuotaikos valandą su vangiomis droviomis glamonėmis, neturėtų jo klaidinti...

Jis jau atėjo į vietą. Pakėlus akis į apšviestus langus, už kurių Ana vedė pamokas, jį apėmė lengvas jaudulys. O kai po minutės ji išėjo pro duris vilkėdama kuklia angliška suknele, ant vešlių tamsiai rusvų plaukų užsidėjusi pilką fetrinę skrybėlaitę, su knyga rankoje, visiškai tokia pat kaip prieš metus, Georgą staiga užplūdo netikėtas laimės pojūtis. Ji pamatė Georgą neišsyk, nes jis stovėjo namo šešėlyje, išskleidė skėtį ir nuėjo iki kampo, prie kurio jos lūkuriuodavo praėjusiais metais. Jis kurį laiką žvelgė jai pavymui ir džiaugėsi elegantiškai ir šauniai atodančia Ana. Paskui greitai nusekė iš paskos ir po kelių žingsnių pasivijo.

Ji išsyk pranešė negalėsianti eiti su juo į operą, mat tėvas popiet pasijutęs itin nekaip.

Georgas labai nusivylė.

– Ar nenorėtum su manimi nueiti bent jau į pirmą veiksmą?

Ji papurtė galvą.

– Ne, taip elgtis man nepatinka. Tuomet jau bus geriau, jei padovanosi tą vietą kuriam nors pažįstamam. Pasikviesk draugėn Niurnbergerį arba Bermaną.

– Ne, – atsakė jis. – Jei neisi kartu, verčiau eisiu vienas. Taip šituo džiaugiausi. Man tas spektaklis ne itin rūpi. Mieliau likčiau su tavimi... kad ir jūsų namuose, bet privalau nueiti, juk turėsiu referuoti, ką matęs.

– Suprantama, privalai, – pritarė Ana ir dar pridūrė: – Aš ir negalėčiau reikalauti, kad leistum vakarą mūsų namuose, pas mus išties ne itin linksma.