Артур Шницлер - Laisvės linkui

– Aš... atsisakysiu, suprantama. Nusiųsiu telegramą, kad aš... artimiausiu metu jokiu būdu negalėsiu atvykti.

Rimtai jai aiškino, kad reikalą atidėjęs nieko neprarasiąs, nes ten, šiaip ar taip, jis esąs laukiamas kaip svečias, o dėl to skubaus iškvietimo juk turįs būti dėkingas tik atsitiktinumui, kurio tikėtis neturėjo teisės.

Kurį laiką Ana jo klausėsi, o paskui pasakė:

– Tu vėl elgiesi lengvabūdiškai. Pirmiausiai manau, kad būtum turėjęs nedelsdamas atsakyti. Ir...

– Ir kas? Gal būčiau turėjęs išsyk šįryt išvykti, užuot važiavęs pas tave? – pajuokavo jis.

Ana išliko rimta.

– Kodėl gi ne? – paklausė.

O pamačiusi jo su nustebimu atverčiamos galvos loštelėjimą, pareiškė:

– Georgai, ačiū Dievui, jaučiuosi labai gerai. Bet jeigu būtų ir kiek blogiau, vis tiek negalėtum man padėti, taigi...

– Beje, vaikeli, – pertarė ją Georgas, – man regis, tu kaip reikiant nesupranti, apie ką čia kalbame! Išvažiuoti, žinoma, visai paprasta, bet ten pasilikti! Pasilikti mažiausiai iki Velykų! Tiek trunka sezonas.

– Na, kad tu, Georgai, neišvažiavai prieš tai nepasakęs man sudiev, aš, žinoma, visiškai suprantu. Bet matai, išvykti privalai vis vien, ar ne? Net jei pastaruoju metu mudu apie tai nekalbėjome, juk abu tai žinojome. Taigi ar tu išvažiuosi po keturių savaičių, ar poryt, ar šiandien...

Dabar Georgas ėmė gintis rimtai. Juk anaiptol nesą tas pats – ar po keturių savaičių, ar šiandien. Per keturias savaites esą galima apsiprasti su tam tikromis mintimis, be to, viską dėl ateities gerai aptarti.

– Kad čia nėra ką aptarinėti, – atsakė ji pavargusiu balsu. – Po keturių savaičių lygiai taip pat negalėsi... manęs pasiimti drauge, kaip negali ir šiandien. Aš netgi manau, kad bet koks rimtesnis mudviejų tarimasis būtų prasmingas tik tau sugrįžus. Iki tol daug kas paaiškės... Bent jau dėl tavo perspektyvų.

Ji žvelgė pro langą į sodą. Georgas dėjosi truputį pasipiktinęs santūriu jos dalykiškumu, neapleidžiančiu jos ir tokią valandą.

– Taigi iš tikrųjų! – pareiškė jis. – Kai pagalvoji, ką tai reiškia, kad tu liksi čia, o aš...

Žiūrėdama į jį Ana atsakė:

– Žinau, ką tai reiškia.

Jis nevalingai vengė Anos akių, suėmė rankas, jas bučiavo, širdyje buvo susijaudinęs. Kai vėl pakėlė akis, pamatė į save nukreiptą motinišką jos žvilgsnį. Ana įtikinėjo jį kaip motina. Aiškino jam, kad kaip tik dėl ateities – ir apie šį žodį pleveno lyg ir menkutė jos pačios viltis – jis neturįs praleisti šios progos. Juk po dviejų ar trijų savaičių jis galėsiąs iš Detmoldo keletui dienų sugrįžti į Vieną. Tenykščiai žmonės tikrai suprasią, kad jis privaląs čia sutvarkyti savo reikalus. Bet pirmiausia jis turįs pateikti rimtų savo ketinimų įrodymą. Ir jei jam nors kiek svarbus jos patarimas, tai duosianti tik vieną: išvykti dar šiandien vakare. Dėl jos sveikatos jis neturįs nerimauti, ji jaučianti, kad pavojus negresia, labai aiškiai tai jaučianti. Žinoma, jis kasdien sulauksiąs žinių, jei norįs – tai ir dusyk per dieną, ryte ir vakare. Georgas ne išsyk nusileido, dar kartą prakalbo apie tai, kad nelauktas išsiskyrimas jį tiesiog prislėgsiąs. Ana atrėmė, kad jai toks greitas atsisveiki nimas daug mielesnis nei perspektyva laukti keturias savaites, kupinas nerimo, graudulio ir atsisveikinimo baugulio. Juk svarbiausia, kad kalbama apie ne ilgesnį nei pusės metų laiką. Jiedu pagyvensią pusmetį kas sau, ir jei viskas klostysis sėkmingai, gal daugiau nė nebebūsią tokių išsiskyrimų.

Jis prašneko iš naujo:

– O ką tu veiksi tą pusmetį, kai būsiu išvykęs? Juk...

Ana pertarė jo kalbą:

– Kol kas veiksiu tą patį, ką veikiau jau daugelį metų. Bet šiandien rytą daug ką permąsčiau.

– Dainavimo mokykla?

– Ir tai. Nors, suprantama, nebūtų taip lengva ir paprasta. Be to, – pridūrė nutaisiusi valiūkišką miną, – juk būtų gaila, jei greitai tektų ją uždaryti. Bet apie visa tai pasikalbėsime vėliau. Dabar eik siųsti telegramos.

– O ką rašyti? – šūktelėjo jis tokiu beviltišku balsu, kad Ana prajuko, o paskui paaiškino:

– Labai paprasta. Rytoj apie pietus turėsiu garbės prisistatyti jūsų kontoroje. Jūsų... Arba: pagarbiai jūsų... Arba: nuolankiausias jūsų tarnas... Arba: išdidusis...

Jis pažvelgė į Aną. Paskui pakštelėjo ranką ir tarė:

– Tu iš mudviejų esi ta išmintingesnė.

Jo tonas išdavė gaidelę, reiškiančią – ir šaltesnė. Tačiau Anos žvilgsnis, romus, švelnus ir truputį pašaipus, neigė šitą apibūdinimą.

– Taigi po dešimties minučių grįšiu.

Jis paliko Aną smagiai nusiteikęs, išėjo į gretimą kambarį ir uždarė duris. Dabar visa jėga jį vėl užgriuvo suvokimas, kad priešais, už kitų durų, karstelyje guli miręs jo vaikas... nes tuo, „kas būtina“, kaip vakar apibūdino daktaras Štauberis, tikriausiai jau pasirūpinta. Jo širdis susigniaužė iš skausmingo ilgesio. Iš prieškambario įžengė ponia Golovski, priėjo artyn ir žavėdamasi kalbėjo apie Anos atsidavimą ir susitvardymą. Georgas klausėsi truputėlį išsiblaškęs. Jo akys vis krypo į tas duris ir galiausiai jis tyliai pratarė:

– Norėčiau dar kartelį jį pamatyti.

Iš pradžių moteris pažvelgė kiek išsigandusi, paskui užjaučiamai.

– Jau užkaltas? – baimingai paklausė Georgas.

– Jau išgabentas, – lėtai atsakė ponia Golovski.

– Išgabentas?!

Jo veidas staiga taip skausmingai persikreipė, kad senoji moteris tarsi ramindama uždėjo delnus jam ant rankos.

– Anksti ryte buvau nuėjusi pranešti bendruomenės savivaldai, – paaiškino ji. – O visa kita vyko labai greitai. Prieš valandą jį išgabeno į lavoninę.

Į lavoninę... Georgas sudrebėjo. Jis ilgai tylėjo, sutrikęs, tarsi būtų sužinojęs visiškai netikėtą siaubingą naujieną. Atsitokėjęs tebejautė ant dilbio draugišką ponios Golovski ranką ir pamatė į savo veidą nukreiptas nuo nemigos pavargusias geras akis.

– Taigi baigta, – burbtelėjo jis, dėbtelėjęs pasipiktinusiu žvilgsniu į viršų, tarsi tik dabar iš jo būtų klastingai atimta viltis.

Paskui poniai Golovski ištiesė ranką ir sumurmėjo:

– Ir jūs visa tai užsikrovėte ant savo pečių, miela gerbiama ponia... Iš tikrųjų nežinau... kaip galėčiau jums kada nors...

Rankos mostu senoji moteriškė nutraukė tolesnius padėkos žodžius. Georgas išėjo iš namo, niekinamai žvilgtelėjo į melsvą angeliuką, sakytum, baimingai nudelbusį akis gėlių lysvėn, ir patraukė gatvę. Pakeliui į paštą įtemptai svarstė, ką rašyti telegramoje, turėjusioje pranešti apie jo atvykimą į naujo darbo ir naują vietą.

9 SKYRIUS

Senasis daktaras Štauberis su sūnumi sėdėjo gerdami juodą kavą. Senis rankose laikė laikraštį ir, regis, kažko jame ieškojo.

– Proceso data, – tarstelėjo jis, – dar nepaskirta.

– Taigi, – atsiliepė Bertoldas. – Leo Golovskis mano, kad jis vyks lapkričio viduryje, vadinasi, maždaug už trijų savaičių. Mat prieš keletą dienų Teresė aplankė suimtą brolį. Pasakojo, kad jis atrodęs visiškai ramus, tiesiog gerai nusiteikęs.

– Na, kas žino, gal jis bus išteisintas, – svarstė senis.

– Tėve, tai tikrai neįtikėtina. Jis turi džiaugtis, kad kaltinamas ne paprastu nužudymu. Bet tai buvo bandyta padaryti.

– Bertoldai, vargu ar tai galima vadinti rimtu bandymu. Juk matai, kad prokuratūra kvailo šmeižto, apie kurį užsimeni, visiškai nepaisė.

– Jei prokuratūra būtų pripažinusi tai šmeižtu, – aršiai atrėmė Bertoldas, – ji būtų privalėjusi šmeižikus paduoti į teismą. Beje, kaip žinia, gyvename tokioje valstybėje, kurioje žydas nėra tikras, kad nebus nuteistas už ritualinę žmogžudystę. Tad kodėl valdžios įstaigos turėtų vengti pripažinti oficiozinę prielaidą, kad žydai, stodami pistoletų dvikovon prieš krikščionis – galbūt dėl religinių paskatų – sugeba nusikalsdami pasirūpinti pranašumu? Kad prokuratūrai nestigo geros valios ir šįsyk pasitarnauti valdančiai partijai, geriausiai matyti, jeigu jo nepaleido iš kardomojo kalėjimo, nors buvo pasiūlytas didelis užstatas.