Артур Шницлер - Laisvės linkui

– Nieko, – burbtelėjo jis. – Motina nieko nenujaučia. Paklausiau dukters adreso, tarsi turėčiau pranešti jai kai ką svarbaus. Aš atėjęs tiesiai iš Praterio, nes man šovę į galvą, kad... Na, ir taip toliau. Geroji senoji moteriškė. Brolis sėdi prie stalo ir ant braižomosios lentos iš iliustruoto laikraščio perbraižo riterių pilį su daugybe bokštų.

– Na, pasakykite kartą nuoširdžiai, – paprašė Georgas. – Jei atleisdamas galėtumėte ją išgelbėti, ar ir tuomet jai neatleistumėte?

– Georgai, negi vis dar nesuprantate, kad svarbu ne tai, noriu jai atleisti ar nenoriu? Įsivaizduokite, lyg aš paprasčiausiai būčiau liovęsis ją mylėti. Juk taip gali nutikti net ir „neišduotam“ žmogui. Įsivaizduokite, kad jus persekioja moteris, kuri jus myli ir nuo kurios prisilietimo jums dėl kokios nors priežasties darosi šiurpu, ir kad ji prisiekia nusižudysianti, jei ją paniekinsite. Ar jaustumėtės įpareigotas sekti jai iš paskos? Ar galėtumėte sau bent kiek priekaištauti, jei ji iš tiesų dėl vadinamosios paniekintos meilės nusižudytų? Ar jaustumėtės jos žudikas? Juk tai gryna nesąmonė, ar ne? Taigi, jei manote, kad dabar mane kankina vadinamoji sąžinė, klystate. Tai tėra paprasčiausias susirūpinimas kadaise man buvusios ir dabar dar savotiškai artimos būtybės likimu. Ta nežinia...

Staiga jis užsikirto ir pastėręs sužiuro viena kryptimi.

– Kas jums? – susirūpino Georgas.

– Argi nematote? Telegramų išnešiotojas. Jis eina prie namo durų.

Vyrui dar nespėjus nė paskambinti, Heinrichas nuskubėjo prie jo ir pasakė keletą žodžių, kurių Georgas nenugirdo. Pasiuntinys, regis, atsikalbinėjo, ir priėjęs artyn Georgas išgirdo Heinrichą pasiuntiniui atsakant:

– Juk laukiau jūsų čia, priešais duris, nes manęs gydytojas šito primygtinai prašė. Toje telegramoje tikriausiai esama... liūdnos žinios, mano motinai galinčios reikšti mirtį. Na, jei manimi netikite, skambinkite į duris, eisiu su jumis.

Bet jis jau laikė rankose telegramą, skubiai ją išskleidė ir gatvės žibinto šviesoje perskaitė. Veido bruožai nė nevirptelėjo. Paskui jis vėl sulankstė telegramą, atidavė pasiuntiniui, įspraudė į delną keletą sidabro monetų ir pasakė:

– Juk privalote pats ją atiduoti.

Pasiuntinys apstulbo, bet arbatpinigiai buvo jį suminkštinę. Heinrichas paskambino į duris ir nusigręžė.

– Eime, – tarstelėjo Georgui.

Jiedu tylėdami patraukė gatve tolyn. Po kelių minučių Heinrichas pareiškė:

– Tai nutiko.

Georgas išsigando labiau, nei tikėjosi.

– Negi įmanu, kad... – sušuko jis.

– Taip, – atsakė Heinrichas. – Ji pasiskandino ežere. Ežere, prie kurio šią vasarą gyvenote keletą dienų, – pridūrė tokiu tonu, tarsi dabar ir Georgui tektų dalis atsakomybės dėl to, kas įvyko.

– Kas rašoma telegramoje? – paklausė Georgas.

– Ji nuo direktoriaus. Jis ką tik gavęs žinią, kad jai nutikusi nelaimė irstantis valtimi. Jis prašąs motinos nurodymų, ką toliau daryti...

Jis kalbėjo šaltai, kietai, tarsi skaitytų laikraščio žinutę.

– Nelaiminga moteris! Ar jums, Heinrichai, vis dėlto nederėtų...

– Ką?.. Eiti pas ją? Ką turėčiau ten veikti?

– Kas gi, jei ne jūs, dabar gali... ir privalo jai pagelbėti?

– Kas, jei ne aš? – pakartojo Heinrichas ir stabtelėjo. – Manote taip todėl, kad tai įvyko, taip sakant, dėl manęs? Iškilmingai jums pranešu, kad jaučiuosi visiškai nekaltas. Esu kaltas ne daugiau už valtį, iš kurios ji paniro į vandenį, ir už vilnis, kurios ją priėmė. Tenoriu tai konstatuoti. Bet kad turėčiau eiti pas jos motiną... Taip, čia esate visiškai teisus.

Jie vėl patraukė to namo linkui.

– Jei norite, – pasisiūlė Georgas, – liksiu su jumis.

– Kaip jums galėjo ateiti į galvą tokia mintis, Georgai? Ramiai eikite namo. Kaip galiu iš jūsų reikalauti? Perduokite labų dienų Anai ir pasakykite jai, kaip labai apgailestauju... Na, juk jūs žinote... Štai ir atėjome. Ar skirsite man dar keletą minučių, kol aš... – jis nutilęs sustojo. Paskui vėl prakalbo, o jo veido bruožai persikreipė: – Noriu jums, Georgai, kai ką pasakyti. Pasakyti štai tokį dalyką: didelė laimė, kad tam tikromis akimirkomis nesuvokiame, kas iš tikrųjų nutiko. Mat jei tokių akimirkų klaiką išsyk pajaustume taip stipriai, kaip vėliau patiriame jas atsimindami ar jų belaukdami, išprotėtume. Ir jūs, Georgai, ir jūs. Kai kurie iš tikrųjų išeina iš proto. Tai tikriausiai tokie žmonės, kuriems duota išsyk pajausti teisingai. Mano meilužė nusiskandino... Ar girdite? Kitaip pasakyti neišeina. Ar tikrai ir anksčiau kitiems yra nutikę kas nors panašaus? Ak, ne! Tikriausiai manote anksčiau jau skaitęs ar girdėjęs apie panašius atvejus? Tai netiesa. Šiandien tai įvyko pirmą kartą... Pirmą kartą nuo tada, kai egzistuoja pasaulis, nutiko toks įvykis.

Durys atsidarė ir vėl užsitrenkė. Georgas vienas stypsojo gatvėje. Galvoje sumaištis, širdis apsunkusi. Jis truputėlį paėjo, paskui pasisamdė vežiką ir nuvažiavo namo. Prieš akis stovėjo mirusioji, kokią matė tą vaiskią vasaros dieną priešais scenos duris, vilkinčią raudona palaidine ir trumpu baltu sijonu, iš po rausvų plaukų kuokšto klydinėjančiomis akimis. Anuomet jis būtų galėjęs prisiekti, kad ją sieja romanas su komediantu, panašiu į Gvido. Gal taip ir buvo. Tai galėjo būti viena iš meilės rūšių, o tai, ką ji jautė Heinrichui – kita. Iš tiesų esama pernelyg maža žodžių. Dėl vieno einama į mirtį, su kitu gulamasi į lovą – galbūt net nusiskandinimo dėl trečio išvakarėse. Galiausiai ką įrodo savižudybė? Gal tik tai, kad vieną akimirką mirtis suprantama neteisingai. Tik retas kuris bando žudytis dar sykį, jei kartą šitai nepavyksta. Jis prisiminė nudeginusį šaltą pokalbį su Greise prie Labinskio kapo ant tirpstančio sniego saulėtą vasario dieną. Tą valandą Greisė jam prisipažino nepajutusi jokio klaiko, kai priešais savo buto duris rado nusišovusį Labinskį. O kai prieš daugelį metų mirusi maža jos sesutė, ji kiaurą naktį prabudėjusi prie mirusiosios guolio ir nepajutusi nė pėdsako to, ką kiti vadina siaubu. Bet kažką panašaus į šį jausmą – taip prisipažino Georgui – ji patirianti vyrų glėbyje. Iš pradžių jai pačiai tai atrodę mįslinga, vėliau tarėsi šitai supratusi. Gydytojai pasakę, kad jai nelemta pastoti, ir tikriausiai dėl to didžiausios palaimos akimirką, dėl šitos žiaurios lemties tarsi netekusią prasmės, ji panyranti į nuojautos kupiną siaubą. Anuomet Georgas tai laikė perdėtais tauškalais, šiandien pirmąsyk tuose žodžiuose pajuto tiesos dvelksmą. Greisė buvo keista būtybė. Ar kada nors dar sutiks panašią? Kodėl ne? Gal netgi greitai. Juk dabar prasideda nauja jo gyvenimo epocha, ir kažkur galbūt jau laukia naujas nuotykis. Nuotykis?.. Ar jis dar gali apie tai galvoti?.. Argi nuo šiandien nėra saistomas rimtesnių nei kada nors anksčiau įsipareigojimų?.. Argi nemyli Anos labiau nei anksčiau?.. Vaikas mirė... Bet kitas gyventų!.. Heinri chas kalbėjo tiesą: Anai skirta būti motina. Motina... Bet, svarstė jis žvarbdamas, ar jai skirta būti mano vaikų motina?.. Vežimas sustojo. Georgas išlipo, laiptais užkopė į savo butą antrame aukšte. Felicijonas vis dar negrįžęs. Kas žino, kada jis pareis, pamanė Georgas. Negaliu jo laukti, esu perdėm pavargęs. Jis paskubomis nusirengė, atsigulė ir paniro į gilų miegą.

Nubudęs ėmė už lango akimis ieškoti, kaip buvo pratęs pastarosiomis dienomis, tarp miško ir pievos besidriekiančios baltos linijos – Vasarošilių kelio. Tačiau pamatė tik melsvą tuščią dangų su įsirėžusiu bažnyčios bokštu, staiga susivokė esąs namie ir prisiminė viską, ką vakar išgyveno. Vis dėlto kūnu ir siela jautėsi rytmetiškai žvalus ir jam atrodė, kad, be liūdnų nutikimų, turįs prisiminti ir kai ką gera. Ak, taip. Telegrama iš Detmoldo... Argi tai reiškia ką nors gera? Vakar vakare jam taip neatrodė.