Артур Шницлер - Laisvės linkui

– Ta užstato istorija aš netikiu, – pareiškė senasis daktaras. – Iš kur Leo Golovskis būtų paėmęs penkiasdešimt tūkstančių guldenų?

– Tai buvo ne penkiasdešimt, o šimtas tūkstančių, ir Leo Golovskis iki šiol nieko apie tai nežino. Konfidencialiai galiu tau, tėve, pasakyti, kad pinigus davė Salomonas Ėrenbergas.

– Šit kaip? Na, tuomet ir aš tau kai ką konfidencialiai pasakysiu.

– Nagi?

– Galimas dalykas, kad iki proceso nebus prieita. Golovskio advokatas pateikė abolicijos prašymą.

Bertoldas nusijuokė.

– Dėl šito?! Negi manai, kad galėtų būti bent menkiausia palankaus sprendimo perspektyva? Jei Leo būtų žuvęs, o vyresnysis leitenantas likęs gyvas, tuomet... galbūt.

Senis nekantriai papurtė galvą.

– Tu, sūnau, bet kuria kaina turi varinėti opozicines kalbas.

– Atleisk, tėve, – atsiprašė Bertoldas trūkčiojančiais antakiais, – ne kiekvienas turi pavydėtiną dovaną nuo tam tikrų visuomeninio gyvenimo reiškinių, jei tik jie asmeniškai nepaliečia, paprasčiausiai nusigręžti.

– Argi man tai būdinga? – emocingai atsiliepė senis, o jo pusiau primerktos akys po aukšta kakta kone piktai išsiplėtė. – Veikiau tu, Bertoldai, o ne aš, esi linkęs užsimerkti, jei nenori ko nors matyti. Man regis, kad tu pradedi užsispyrėliškai laikytis savo idėjų. Tai darosi liguista. Tikėjausi, kad gyvenimas kitame mieste, kitame krašte išgydys tave nuo tam tikrų ribotų ir smulkmeniškų požiūrių. Tačiau viskas dar tik paūmėjo. Juk matau. Kad žmogus duoda valią rankoms, kaip tai padarė Leo Golovskis, dar galiu suprasti, nors tam ir nepritarčiau. Bet nuolat sto vėti, vaizdžiai tariant, su sugniaužtu kumščiu kišenėje... Kokia prasmė? Atsikvošėk! Stipri asmenybė ir nuveikti darbai galiausiai visuomet išsikovoja pripažinimą. Kas bloga gali tau nutikti? Kad keleriais metais vėliau nei kuris kitas tapsi profesoriumi? Manau, čia menka bėda. Juk tavo darbų, jei jie ko nors verti, niekas negalės nutylėti...

– Tai liečia ne vien mane! – paprieštaravo Bertoldas.

– Bet dažniausiai kalbama apie panašius antraeilius interesus. Grįžtant prie ankstesnės mūsų temos: priešingai, jei vyresnysis leitenantas būtų nušovęs Leo Golovskį, tai dar labai abejotina, ar būtų atsiradęs koks nors Ėrenbergas ar Ėrenmanas su šimtu tūkstančių guldenų užstatui už jį sumokėti. Taigi dabar gali ir mane laikyti antisemitu, jei tau taip patinka, nors dabar važiuosiu tiesiai į Rembranto gatvę pas senąją Golovski. Lik sveikas ir pagaliau elkis protingai.

Jis ištiesė sūnui ranką. Šis ją paspaudė nė nemirktelėjęs. Senis nusigręžė eiti. Stabtelėjęs prie durų paklausė:

– Vakare tikriausiai pasimatysime gydytojų draugijoje?

Bertoldas papurtė galvą.

– Ne, tėve. Šį vakarą praleisiu mažiau išsilavinusių žmonių užeigoje, „Sidabrinėje vynuogėje“, kur vyks socialinės politinės sąjungos susirinkimas.

– Kuriame negali nedalyvauti?

– Niekaip.

– Na, geriau išsyk sakyk man tiesą. Tu kandidatuosi į landtagą?

– Aš... Mane kels kandidatu.

– Šit kaip! Manai dabar jau esąs pajėgus atremti... nemalonumus, nuo kurių pabėgai praėjusiais metais?

Bertoldas žvelgė pro langą į rudeninį lietų.

– Juk žinai, tėve, – atsakė trūkčiojančiais antakiais, – kad anuomet nebuvau deramai nusiteikęs. Dabar jaučiuosi stiprus ir pasirengęs... nepaisydamas ankstesnių tavo anaiptol nevisiškai taiklių pastabų. O svarbiausia – tiksliai žinau, ko noriu.

Senis gūžtelėjo pečiais.

– Nelabai suvokiu, kaip galima atsisakyti pozityvaus darbo... Juk turėsi jo atsisakyti, nes dviem ponams tarnauti negalėsi... Kaip galima atsisakyti tokio dalyko dėl... dėl kalbų sakymo žmonėms, kurių užsiėmimas, taip sakant, yra turėti išankstinę nuomonę... dėl kovos su įsitikinimais, kuriais dažniausiai netiki nei tas, tvirtinąs jiems atstovaująs.

Bertoldas papurtė galvą.

– Patikinu tave, tėve, šįsyk mane kursto ne oratorinės ar dialektinės ambicijos. Šįsyk apsibrėžiau sritį, kurioje, viliuosi, galėsiu dirbti tokį pat pozityvų darbą kaip ir laboratorijoje. Mat ketinu, jei tik pavyks, rūpintis ne kuo kitu, o visuotinio sveikatingumo klausimais. Tokios rūšies politinei veiklai galbūt galėsiu tikėtis netgi tavo, tėve, pritarimo.

– Mano pritarimo... taip. Bet kaip bus su tavuoju?

– Ką turi omenyje?

– Pritarimą, kurį galima būtų vadinti vidiniu pašaukimu.

– Tu netgi juo abejoji? – apstulbo Bertoldas.

Įžengė tarnas ir padavė senajam daktarui vizitinę kortelę. Šis ją perskaitė ir pasakė:

– Tuoj ateisiu.

Tarnas išėjo.

Bertoldas, gana susijaudinęs, kalbėjo toliau:

– Juk galėčiau sakyti, kad išankstinis mano pasirengimas, mano žinios...

Tėvas, žaisdamas kortele, pertarė jo kalbą:

– Neabejoju tavo žiniomis, energija, darbštumu. Bet man regis, kad norint ką nors reikšminga nuveikti visuotinio sveikatingumo srityje, be šių puikių savybių, privalu turėti dar vieną, kurios, mano manymu, tu gerokai stokoji: gerumą, mielas Bertoldai, meilę žmonėms.

Bertoldas energingai purtė galvą.

– Meilę žmonėms, kurią turi omenyje, tėve, kaip tik manau esant visiškai nereikalinga, veikiau kenksminga. Užuojauta – nes galiausiai kas kita, jei ne tai, gali būti jaučiama asmeniškai nepažįstamiems žmonėms – neišvengiamai veda prie sentimentalumo, prie silpnumo. Kai norima padėti didelei žmonių grupei, kartais dera būti griežtam paskiro žmogaus atžvilgiu, netgi privalu įstengti jį paaukoti, jei šito reikia visuomenės gerovei. Nepamiršk, tėve, kad sąžiningiausia ir nuosekliausia socialinė higiena turėtų stengtis naikinti ligotus žmones ar bent jau izoliuoti juos nuo visokių gyvenimo malonumų. Ir aš nė neneigiu, kad turiu įvairiausių tos krypties idėjų, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti žiaurios. Bet tai idėjos, kurioms, manau, priklauso ateitis. Tu, tėve, nesibaimink, kad išsyk imsiu skelbti visuomenei kenksmingų ir nereikalingų žmonių galabijimą. Bet žvelgiant iš filosofinio taško mano programa maždaug tokios pakraipos. Beje, ar žinai, su kuo neseniai įdomiai kalbėjausi ta tema?

– Kurią temą turi omenyje?

– Tiksliai apibūdinant, pokalbį apie teisę žudyti. Su Heinrichu Bermanu, rašytoju, mirusio deputato sūnumi.

– Kur gavai progos jį pamatyti?

– Neseniai sutikau viename susirinkime. Jį atsivedė panelė Golovski. Juk ir tu jį pažįsti, ar ne, tėve?

– Taip, – atsakė senis, – jau nuo seno.

Ir dar pridūrė:

– Šią vasarą kalbėjausi su juo pas Aną Rosner.

Bertoldo antakiai vėl smarkiai sutrūkčiojo. Paskui lyg ir pašaipiai pareiškė:

– Panašiai ir pamaniau. Mat Bermanas minėjo matęs tave prieš kurį laiką, bet niekaip neįstengė prisiminti kur. Nutariau, kad tai bus koks nors konfidencialus reikalas. Taip. Taigi ponas baronas pageidavo pas ją vedžiotis savo draugužius!

– Tavo tonas, mielas Bertoldai, leidžia spėti, kad dar nesi visiškai susidorojęs su tam tikrais dalykais, kaip buvai užsiminęs.

Bertoldas gūžtelėjo pečiais:

– Niekuomet neneigiau, kad baronas Vergentinas man antipatiškas. Todėl visa ta istorija nuo pat pradžių buvo man tokia nemaloni.

– Todėl?

– Taip.

– Ir vis dėlto, Bertoldai, aš manau, kad kitaip žiūrėtum į šį reikalą, jei grįžęs būtum radęs Aną Rosner likusią našle, net ir tuo atveju, jei jos velionis vyras būtų dar antipatiškesnis už baroną fon Vergentiną.

– Galimas daiktas. Tuomet galima būtų manyti, kad ji buvo mylima ar bent jau gerbiama, o ne paimta ir numesta, vos tik pabodusi. Tai man atrodo kažkaip... na, nenoriu taikliau apibūdinti.