Артур Шницлер - Laisvės linkui

Senis žiūrėjo į sūnų linguodamas galvą.

– Regis, iš tikrųjų visos tos jūsų, jaunų žmonių, pažangios pažiūros staiga išgaruoja, vos tik nubunda jūsų aistros ir tuštybė.

– Tam tikrais švankumo ir tvarkingumo klausimais nesijaučiu privaląs laikytis vadinamųjų pažangių pažiūrų, tėve. Manau, kad ir tu nebūtum labai sužavėtas, jei panūsčiau tapti daugiau ar mažiau mirusio barono Vergentino įpėdiniu.

– Žinoma, ne, Bertoldai. Ypač dėl jos , nes tu ją mirtinai nukankintum.

– Nesirūpink, – atsakė Bertoldas. – Iš mano pusės Anai joks pavojus negresia. Tai praėjo.

– Tai gera priežastis nesirūpinti. Bet, laimė, esama ir geresnės. Baronas Vergentinas nei miręs, nei prašapęs...

– Nuo to, kaip tai pavadinsi, veikiausiai niekas nepriklauso.

– Jis, kaip tau žinoma, susirado kapelmeisterio vietą Vokietijoje...

– Viskas gerai susiklostė. Jam apskritai labai sekėsi visoje toje istorijoje. Nereikia netgi rūpintis vaiku!

– Tu, Bertoldai, turi dvi ydas. Pirma, tu iš tiesų nesi geraširdis, o antra, neleidi kitam kalbėti iki galo. Mat norėjau pasakyti, kad Anos ir barono Vergentino santykiai, regis, anaiptol nepasibaigę. Dar tik vakar Ana perdavė man jo linkėjimus.

Bertoldas gūžtelėjo pečiais, tarsi ta tema jam neberūpėtų. Paskui paklausė:

– Kaip jaučiasi senasis Rosneris?

– Šįsyk jis tikriausiai dar išsikapstys, – atsakė senis. – Beje, Bertoldai, tikiuosi, kad išsaugojai reikiamą objektyvumą, kad suprastum, jog jo priepuolių priežastis ne graužatis dėl „netikusios dukters“, bet, deja, gerokai pažengusi aterosklerozė.

– Ar Ana vėl verčiasi pamokomis? – paklausė Bertoldas kiek palūkėjęs.

– Taip, – atsakė senis, – bet tikriausiai versis nebeilgai.

Jis parodė sūnui vizitinę kortelę, kurią tebelaikė rankoje.

Bertoldas vyptelėjo:

– Tėve, gal manai, – paklausė pašaipiai, – kad jis atvyko čionai švęsti vestuvių?

– Šitai netrukus sužinosiu, – atsakė senis. – Vis tiek džiaugiuosi jį matydamas, nes patikinu tave, kad jis – vienas iš simpatingiausių kada nors mano pažinotų jaunų žmonių.

– Keista, – atsiliepė Bertoldas. – Neprilygstamas širdžių užkariautojas. Ir Teresė jį liaupsina. O neseniai ir Heinrichas Bermanas, buvo kone juokinga... Na taip, gražus, lieknas, šviesiaplaukis jaunas vyriškis: baronas, germanas, krikščionis... Kuris žydas galėtų atsispirti tokiam stebuklui? Sudiev, tėve!

– Bertoldai!

– Ką?

Bertoldas kramtė lūpas.

– Atsikvošėk! Žinok, kas esąs.

– Aš... žinau.

– Ne. Tu šito nežinai. Kitaip dažnai nepamirštum, kas yra kiti.

Lyg klausdamas, Bertoldas kilstelėjo galvą.

– Turėtum aplankyti Rosnerius. Elgiesi negarbingai, demonstruodamas Anai savo nepritarimą šitokiu vaikišku būdu. Iki pasimatymo... Ir gero pasižmonėjimo „Sidabrinėje vynuogėje“.

Jis ištiesė sūnui ranką ir patraukė į savo priimamąjį. Atidaręs laukiamojo salono duris draugišku galvos linktelėjimu pakvietė užeiti Georgą, kuris vartė albumą.

– Pirmiausiai, ponas daktare, – prabilo Georgas atsisėdęs, – privalau jūsų atsiprašyti. Man teko taip netikėtai išvykti... Deja, nebeturėjau progos su jumis atsisveikinti, asmeniškai jums padėkoti už didelį jūsų...

Daktaras Štauberis neleido užbaigti tardamas:

– Labai džiaugiuosi vėl jus matydamas. Tikriausiai atvykote čia, į Vieną, atostogų?

– Suprantama, – atsakė Georgas. – Tai tik trijų dienų atostogos. Mat esu ten jiems labai reikalingas, – pridūrė kukliai šypsodamasis.

Daktaras Štauberis sėdėjo priešais jį už rašomojo stalo stovinčiame krėsle ir maloniai žvelgė į jį.

– Kaip man minėjo Ana, naująja savo vieta esate labai patenkintas.

– O taip. Sunkumų, žinoma, esama visur, staiga atsidūrus naujoje aplinkoje. Bet iš tikrųjų viskas buvo lengviau, nei tikėjausi.

– Šit kaip. Girdėjau, kad ir rūmuose būsite sėkmingai prisistatęs.

Georgas nusišypsojo.

– Tą įvykį Ana, matyt, įsivaizduoja reikšmingesnį, nei jis buvo iš tikrųjų. Kartą grojau princui paveldėtojui, o viena teatro artistė padainavo dvi mano dainas – tai ir viskas. Daug svarbiau, kad turiu vilties, jog dar šį sezoną būsiu paskirtas kapelmeisteriu.

– Maniau, kad jau esate.

– Ne, pone daktare, oficialiai dar nesu. Pavaduodamas jau dirigavau keletą kartų „Laisvąjį šaulį“ ir „Undinę“, bet kol kas tebesu korepetitorius.

Toliau gydytojo klausinėjamas Georgas dar truputėlį papasakojo apie savo veiklą Detmoldo operos teatre, paskui atsistojo ir atsisveikino.

– Gal galėčiau jus galelį pavėžėti savo vežimu? – paklausė gydytojas. – Važiuoju į Rembranto gatvę, pas Golovskius.

– Labai ačiū, pone daktare, man į kitą pusę. Beje, ketinu rytoj aplankyti ponią Golovski. Juk ji neserga?

– Ne. Žinoma, pastarųjų savaičių rūpesčiai nepraėjo jai visiškai be pėdsakų.

Georgas paminėjo, kad tuoj po dvikovos parašęs keletą žodžių jai ir Leo.

– Kai pagalvoji, kad visa tai galėjo baigtis ir kitaip... – pridūrė jis.

Daktaras Štauberis žvelgė tiesiai prieš save.

– Turėti vaikų yra laimė, už kurią mokame dalimis... ir jas mokėdami nežinome, ar tam, ten aukštai, jau gana.

Prie durų Georgas prabilo kiek nedrąsiai:

– Dar norėjau jūsų, pone daktare, pasiteirauti, kokia, tiesą sakant, yra pono Rosnerio būklė... Turiu pasakyti, kad jis man atrodo geriau, nei tikėjausi pamatyti spręsdamas iš Anos laiškų.

– Tikiuosi, jis atsigaus, – atsakė Štauberis. – Bet vis dėlto nedera pamiršti, kad jis... senas žmogus. Netgi vyresnis nei turėtų būti pagal savo metus.

– Bet juk jam nieko rimta?

– Pati senatvė yra rimtas reikalas, – atsakė daktaras Štauberis, – ypač jei viskas, kas buvo iki jos, jaunystės ir vyriškos brandos metai, taip pat nebuvo itin džiuginantys.

Georgo akys klydinėjo po kambarį, paskui jis staiga sušuko:

– Tik dabar man toptelėjo, pone daktare, kad vis dar negrąžinau jums knygų, kurias teikėtės paskolinti man pavasarį. O dabar, deja, visi mūsų daiktai sukrauti pas ekspeditorių: knygos, taip pat stalo sidabras, baldai, paveikslai. Taigi turiu jūsų, pone daktare, paprašyti palūkėti iki pavasario.

– Jei neturite didesnių rūpesčių, mielas barone...

Jiedviem kartu leidžiantis laiptais daktaras Štauberis pasiteiravo apie Felicijoną.

– Jis Atėnuose, – atsakė Georgas. – Kol kas tegavau iš jo dvi žinutes, nelabai išsamias... Kaip keista, pone daktare, lyg kokiam svetimam sugrįžti į miestą, kuris dar neseniai buvo namai, ir gyventi viešbutyje kaip atvykėliui iš Detmoldo...

Daktaras Štauberis įlipo į vežimą. Georgas paprašė poniai Golovski perduoti daugybę linkėjimų.

– Perduosiu. O jums, mielas barone, ir toliau linkiu daug laimės. Iki pasimatymo!

Šv. Stepono bažnyčios laikrodis rodė penkias. Georgas turėjo laisvą valandą. Purškiant nesmarkiam drungnam rudeniškam lietučiui, jis nutarė palengva patraukti į priemiestį, juk tai irgi buvo savotiškas poilsis. Naktį kupė jis praleido beveik be miego ir jau po dviejų valandų buvo pas Rosnerius. Pati Ana atidarė jam duris, pasitiko širdingu bučiniu, bet išsyk palydėjo į kambarį, kur tėvai pasveikino jį veikiau mandagiai nei nuoširdžiai. Motina, kaip visuomet sutrikusi ir įsižeidusi, kalbėjo mažai; tėvas, sėdėjęs sofos kampe rusvai gelsvu pledu apklotais keliais, jautėsi privaląs paklausinėti apie visuomeninius ir muzikinius nedidelio imperatoriaus rezidencijos miesto, iš kurio Georgas atvyko, reikalus. Paskui jiedu su Ana trumpai pabuvo vieni, iš pradžių perdėm paskubomis vienas kitą klausinėdami ir atsakinėdami, paskui vangiai ir nedrąsiai glamonėdamiesi, abu lyg sumišę, kad vėl pasimatę nesijautė tokie laimingi, kaip šito vylėsi ilgėdamiesi. Netrukus pasirodė viena iš Anos mokinių: Georgas atsisveikino ir prieškambaryje paskubomis dar sutarė su mylimąja pasimatyti vakare. Jis norėjo parsivežti ją iš Bitnerių namų, o vakare nueiti į operos teatrą pasižiūrėti „Tristano“: papasakoti apie naują šios operos inscenizaciją buvo prašęs jo teatro intendantas. Paskui Georgas papietavo sėdėdamas prie didelio Žiedo gatvės restorano lango, šį tą iš savo tiekėjų nupirko, šį tą užsisakė, apsilankė pas Heinrichą, bet jo nerado namie ir galiausiai pakluso netikėtai minčiai aplankyti su padėkos vizitu daktarą Štauberį.