Артур Шницлер - Laisvės linkui

Paaiškėjo, kad Skeltonas gerai nežinojo, ką veikia Georgas, ir manė jį išsirengus lyg ir į kokią muzikos studijų kelionę po Vokietijos miestus. Tad jis nemenkai nustebo išgirdęs, kad Georgas atvykęs čionai atostogų ir žiūrėjęs naująją „Tristano“ inscenizaciją teatro intendanto pavedimu.

– Ar jums tiks? – paklausė Skeltonas. – Esu sutaręs su Breitneriu susitikti „Imperialo“ baltojoje salėje.

– Puiku, – atsakė Georgas. – Tame viešbutyje esu apsistojęs.

Kai abu ponai priėjo prie jo staliuko, daktaras fon Breitneris jau rūkė vieną iš garsiųjų milžiniškų savo cigarų.

– Kokia staigmena! – šūktelėjo jis Georgui pasisveikinus.

Jis žinojo, kad Georgas dirbąs Diuseldorfe kapelmeisteriu.

– Detmolde, – patikslino Georgas ir pamanė, kad čia žmonėms jis ne itin rūpi... Bet tai ne bėda.

Skeltonas papasakojo apie „Tristaną“, o Georgas paminėjo kalbėjęsis su Ėrenbergais.

– Ar žinote, kad Oskaras Ėrenbergas yra iškeliavęs į Indiją ar Ceiloną? – paklausė daktaras fon Breitneris.

– Šit kaip?

– Ir kaip manote, su kuo?

– Veikiausiai su moteriška palyda.

– Taip, suprantama, netgi girdėjau juos vykstant su penkiomis ar septyniomis moteriškėmis.

– Kas tie jie?

– Oskaras Ėrenbergas... ir – nagi spėkite... Ogi Gvastalos princas.

– Negali būti!

– Keista, ar ne? Jiedu šiemet labai susidraugavo Ostendėje ar Spa. Kaip sakoma: Cherchez... ir taip toliau. Mat, kaip esama moterų, dėl kurių vyrai mušasi, taip, regis, esama ir moterų, per kurias jie, sakytum, paduoda vienas kitam rankas. Dabar jie drauge paliko Europą. Galbūt jiedu įkurs karalystę kurioje nors saloje, o Oskaras Ėrenbergas taps ministru.

Pasirodė Vilis Eisleris išblyškusiu ir pageltusiu veidu, neišsimiegojęs ir pakimęs.

– Sveiki, pone barone. Atsiprašau, kad nesu geriausios formos, bet jau girdėjau apie jūsų parvykimą. Kažkas matė jus Kertnerio gatvėje.

Georgas paprašė Vilio nuo grafo Malnico perduoti tėvui labų dienų. Mat jis šįsyk neturėsiąs laiko aplankyti senojo pono, kuriam – kaip pridūrė truputį koketiškai – turįs būti dėkingas už savo tarnybą Detmolde.

– Kai dėl jūsų ateities, mielas barone, – pareiškė Vilis, – aš visuomet buvau ramus, ypač nuo praėjusių metų – o gal tai buvo jau seniau, kai išgirdau panelės Belini atliekamas jūsų dainas. Bet jūsų apsisprendimas išvykti iš Vienos buvo gera mintis. Čia jus dar keletą dešimtmečių būtų laikę diletantu. Kitaip Vienoje nebūna. Man tai pažįstama. Kai visiems žinoma, kad žmogus kilęs iš geros šeimos, be kita ko, turi skonį dailiems kaklaraiščiams, geriems cigarams ir įvairiems kitiems gyvenimo malonumams, jie netiki, kad jis gali būti menininkas. Be paliudijimo iš svetur į jus čia rimtai nežiūrės... taigi, barone, greitai parsivežkite keletą puikių įrodymų...

– Aš pasistengsiu, – atsakė Georgas.

– Ar ponai jau girdėjo paskutinę naujieną? – vėl prakalbo Vilis. – Leo Golovskis, nagi žinote, tas savanoris vieneriems metams, kuris nušovė vyresnįjį leitenantą Zefraneką, laisvas.

– Paleistas iš kardomojo kalinimo? – pasitikslino Georgas.

– Ne, jis visiškai laisvas. Jo advokatas pateikė kaizeriui abolicijos prašymą, kuris šiandien buvo patenkintas.

– Neįtikėtina! – šūktelėjo Breitneris.

– Kodėl jūs, Breitneri, taip stebitės? – paklausė Vilis. – Juk gali bent kartą Austrijoje nutikti ir koks nors išmintingas įvykis.

– Dvikova niekuomet nebus išmintingas įvykis, – pareiškė Skeltonas, – todėl ir bausmės dovanojimas dėl dvikovos negali būti išmintingas.

– Dvikova, mielas Skeltonai, yra arba daug blogiau, arba daug geriau už protingą dalyką, – atsakė Vilis. – Tai arba didžiulė kvailystė, arba nepermaldaujama būtinybė. Arba nusikaltimas, arba išvaduojantis poelgis. Dvikova nėra ir neturi būti išmintinga. Išimtiniais atvejais išmintimi apskritai nieko doro nenuveiksi. O kad kai kuriais atvejais, kaip ir tuo, apie kurį kaip tik kalbame, dvikova yra neišvengiama, ir jūs, Skeltonai, sutiksite.

– Visiškai sutinku, – pritarė Breitneris.

– Įsivaizduoju tokią valstybę, – pareiškė Skeltonas, – kurioje netgi tokio pobūdžio nesutarimai būtų sprendžiami teisme.

– Tokius nesutarimus spręsti teisme?! Ak, kaip džiugu! Ar tikrai, Skeltonai, manote, kad kai kalbama ne apie nuosavybės ir teisės klausimus, bet kai žmonės susipriešina jausdami vienas kitam didžiulę neapykantą, negi iš tiesų manote, kad piniginėmis arba laisvės atėmimo bausmėmis būtų galima išspręsti reikalą? Čia, mano ponai, esama gilesnės prasmės, kad tokiais atvejais žmonės, nestokojantys temperamento, garbės ir teisingumo jausmo, dvikovos vengimą visuomet laikys bailumu. Bent jau žydai, – pridūrė jis. – Nes, kaip žinia, katalikus nuo kautynių sulaiko tik pamaldumas.

– Žinoma, pasitaiko, – paprastai pasakė Breitneris.

Georgui rūpėjo sužinoti, kaip klostėsi ta Leo Golovskio ir vyresniojo leitenanto istorija.

– Ak, tiesa, – numykė Vilis. – Juk jūs – atvykėlis. Taigi vyresnysis leitenantas visus metus tą Leo Golovskį gerokai kamavo ir, beje...

– Priešistorė man žinoma, – pertarė jį Georgas, – šiek tiek iš tiesioginio šaltinio.

– Štai kaip. Taigi spalio pirmą dieną ta priešistorė, jei liksime ištikimi šiam žodžiui, pasibaigė, tai yra Leo Golovskis užbaigė vienerius metus trukusią savanorišką tarnybą. O spalio antrosios rytą jis atsistojo priešais kareivines ir ramiai palaukė, kol vyresnysis leitenantas išeis pro duris. Tą akimirką prie jo priėjo, vyresnysis leitenantas griebėsi kardo, bet Leo Golovskis stvėrė jį už rankos, jos nepaleido, kitos rankos kumštį laikė prie kaktos, tad kaip viskas klostėsi toliau – nesunku numanyti. Beje, pasakojama, kad Leo vyresniajam leitenantui žėręs į veidą tokius žodžius... dorai nė nežinau, ar tai tiesa.

– Kokius žodžius? – smalsiai paklausė Georgas.

– „Vakar, pone vyresnysis leitenante, jūs reiškėte daugiau nei aš, dabar kol kas mudu esame lygūs, bet rytoj tokiu laiku vienas iš mūsų vėl reikš daugiau nei kitas“, – pacitavo Vilis.

– Truputį primena talmudą, – burbtelėjo Breitneris.

– Žinoma, Breitneri, čia jums geriau spręsti, – atsiliepė Vilis ir pasakojo toliau. – Taigi kitą rytą lankose prie Dunojaus įvyko dvikova. Kiekvienam po tris šūvius. Iš dvidešimties žingsnių atstumo, nežingsniuojant į priekį. Jei nebūtų rezultato, kautis kardais, kol nebepajėgs... Pirmieji šūviai iš abiejų pusių buvo netaiklūs, o po antrojo šūvio... po antrojo šūvio iš tikrųjų Golovskis reiškė kur kas daugiau nei vyresnysis leitenantas, nes anas buvo niekas – negyvėlis.

– Vargšelis, – tarstelėjo Breitneris.

Vilis gūžtelėjo pečiais.

– Tiesiog žmogus ne su tokiu susidūrė. Man jo irgi gaila. Tačiau, reikia pasakyti, Austrijoje daug kas būtų kitaip, jei visi žydai panašiais atvejais elgtųsi kaip tas Leo Golovskis. Deja...

Skeltonas nusišypsojo.

– Žinote, Vili, man girdint nevalia burnoti prieš žydus, aš juos myliu. Ir man būtų gaila, jei būtų nutarta žydų klausimą spręsti dvikovomis, nes tuomet galop nebeliktų nė vieno šios puikios rasės vyriškosios lyties egzemplioriaus.

Pokalbio pabaigoje Skeltonas turėjo sutikti, kad kol kas dvikovų Austrijoje nebūtų galima išgyvendinti. Bet jis leido sau paklausti, ar tai liudija ne tiek už dvikovas, kiek prieš Austriją, nes kai kurios kitos šalys, – iš kuklumo jis nenorįs nė vienos įvardyti – jau prieš dešimtmečius jas pamiršusios. Ir ar nenužengtų per toli, jei leistų sau Austriją, kurioje jau šešerius metus iš tiesų jaučiąsis kaip namie, pavadinti socialinio nenuoširdumo šalimi. Čia kaip niekur kitur apstu aršių kivirčų, nejaučiant neapykantos, ir tam tikros švelnios meilės, nejaučiant poreikio būti ištikimam. Tarp politinių priešininkų egzistuoja arba mezgasi juokingos asmeninės simpatijos, o bendrapartiečiai vienas kitą koneveikia, šmeižia ir išduoda. Tik nedaugelis iš jų turi aiškiai išreikštas pažiūras į reiškinius ir žmones, šiaip ar taip, net ir tas nedaugelis yra pernelyg lengvai linkęs daryti išlygas, pripažinti išimtis. Vykstant politinei kovai, čia kartais susidaro įspūdis, kad net nuožmiausi priešininkai, besisvaidydami pikčiausiais žodžiais, mirkčioja vienas kitam, suprask: neiimk už gryną pinigą.