Артур Шницлер - Laisvės linkui

– Kaip manote, Skeltonai, – paklausė Vilis, – ar jie mirkčioja ir kulkom švilpiant į abi puses?

– Jie tikriausiai taip ir darytų, jei už nugaros nestovėtų giltinė. Bet ta aplinkybė, manau, turi įtakos tik laikysenai, o ne įsitikinimams.

Jie dar ilgą laiką sėdėjo drauge ir šnekučiavosi. Georgas išgirdo visokiausių naujienų. Be kita ko, sužinojo, kad Demeteris Štancidesas baigė tvarkyti dvaro prie Vengrijos ir Kroatijos sienos pirkimo reikalus ir kad Žiurkių panelė laukiasi. Viliui Eisleriui buvo smalsu, koks bus šio rasių kryžminimosi rezultatas, ir jis smaginosi būsimam vaikui išgalvodamas vardus, tokius kaip Izraelis Pijus ar Rebeka Porciunkulė.

Vėliau visa draugija patraukė į šalimais esančią kavinę, Georgas sužaidė su Breitneriu biliardo partiją, paskui nuėjo į savo viešbučio kambarį. Gulėdamas lovoje valandomis pasižymėjo rytojaus dienotvarkę ir galiausiai paniro į miegą, gilų ir saldų.

Rytą kartu su arbata Georgui atnešė jo iš vakaro užsisakytą laikraštį ir telegramą. Intendantas prašė referuoti apie vieną dainininką. Georgo pasitenkinimui, tai buvo tasai, kuris vakar dainavo Kurvenalio partiją. Be to, jam buvo leista „patogiai savo reikalams tvarkyti“ prisidėti dar tris dienas prie sutartų atostogų, nes tai leidžiąs netikėtas teatro repertuaro pasikeitimas. Iš tikrųjų žavu, pamanė Georgas. Jam toptelėjo, kad buvo visiškai pamiršęs savo ketinimą rašyti telegramą dėl atostogų pratęsimo. Dabar turėsiu dar daugiau laiko Anai nei tikėjausi, pamanė jis. Gal būtų galima pavažiuoti į kalnus. Rudens dienos gražios ir malonios. Be to, tokiu laiku ten nebūtų gausu žmonių ir niekas netrukdytų. Bet jei vėl nutiktų tokia bėda! Nutiktų bėda! Tie ir ne kitokie žodžiai atėjo jam į galvą. Jis kramtė lūpas. Negi štai taip jam staiga ėmė regėtis visas anas reikalas? Bėda... Kur tas laikas, kai jis kone didžiuodamasis jautėsi einąs begalinėje protėvių ir provaikaičių voroje? Keletą akimirkų jis atrodė sau lyg koks meilės reikaluose morališkai žlugęs žmogus, truputį abejotinas ir apgailėtinas.

Akimis permetė laikraštį. Imperatoriaus malonės aktu buvo sustabdytas Leo Golovskio bylos tyrimas, vakar vakare jis buvo paleistas iš kalėjimo. Georgas labai džiaugėsi ir nutarė dar šiandien Leo aplankyti. Paskui jis telegrama grafui elegantiškai išsamiai referavo apie vakarykštį spektaklį. Kai išėjo į gatvę, buvo jau beveik vienuolikta valanda. Oras buvo rudeniškai vėsus ir giedras. Georgas jautėsi išsimiegojęs, žvalus ir gerai nusiteikęs. Jo laukė viltinga diena ir žadėjo visokiausių įdomybių. Bet kažkas Georgą truputėlį trikdė, tik jis ne išsyk suprato, kas. Ak taip... Vizitas Paulano gatvėje, niūrūs kambariai, ligotas tėvas, įžeista motina. Aną paprasčiausiai iš ten išsivesiu, pamanė jis, eisime su ja pasivaikščioti ir kur nors papietauti. Jis ėjo pro gėlių parduotuvę, nupirko nuostabių tamsaus raudonio rožių ir užrašęs ant kortelės „Tūkstantis rytinių sveikinimų. Iki pasimatymo...“ liepė nusiųsti Anai. Tai padarius jam palengvėjo. Paskui nužingsniavo miesto centro gatvėmis prie seno namo, kuriame gyveno Niurnbergeris. Užlipo į penktą aukštą. Mitri, sena, tamsia skara apsigobusi tarnaitė atidarė duris ir įleido į šeimininko kambarį. Niurnbergeris stovėjo prie lango truputį palenkęs galvą, apsirengęs rudu iki pat kaklo susagstomu švarku, kurį mėgdavo vilkėti namie. Jis buvo ne vienas. Iš seno krėslo prie rašomojo stalo pakilo Heinrichas su rankraščiu rankose. Abu širdingai sutiko Georgą.

– Ar jūsų atvykimas į Vieną susijęs su operos teatro direkcijos krize? – paklausė Niurnbergeris ir išsyk, neleidęs šios pastabos palaikyti pokštu, kalbėjo toliau. – Klausykite, jei maži berniukai, savo sąsajas su vokiečių literatūra dar neseniai galėję įrodyti reguliariai lankydamiesi literatų kavinėje, kviečiami dramaturgais į Berlyno teatrus, tai nematau, kodėl turėčiau stebėtis, jei baronas Vergentinas po vienaip ar kitaip sunkios šešių savaičių kapelmeisterio karjeros viename iš Vokietijos rūmų teatrų būtų šlovingai parkviestas į Vienos operą.

Georgas stojo tiesos pusėn, prisipažindamas tegavęs trumpas atostogas savo reikalams Vienoje sutvarkyti, ir nepamiršo paminėti, kad vakar žiūrėjęs naująją „Tristano“ inscenizaciją lyg ir savo teatro direkcijos pavedimu, tačiau tai sakydamas saviironiškai šypsojosi. Paskui jis greitosiomis ir su pakankama humoro doze papasakojo apie ligšiolinius savo potyrius nedideliame imperatoriaus rezidencijos mieste. Pašaipiai užsiminė ir apie koncertą rūmuose, tarsi nė iš tolo nebūtų linkęs savo tarnybai, ligšioliniams savo pasiekimams, teatro reikalams, netgi apskritai gyvenimui teikti ypatingą reikšmę. Taip jis norėjo įtvirtinti savo pozicijas, visų pirma Niurnbergerio akyse. Paskui kalba pakrypo į Leo Golovskio paleidimą iš kalėjimo. Niurnbergeris džiaugėsi šia netikėta baigtimi, bet neketino tuo stebėtis, nes pasaulyje, o ypač Austrijoje, kaip žinia, nuolat nutinką įvairiausių netikėtumų. Vis dėlto gandu, kurį Georgas pateikė kaip naujausią Niurnbergerio požiūrio teisingumą patvirtinantį įrodymą, kad Oskaras Ėrenbergas išplaukė jachta su princu, Niurnbergeris iš pradžių nelabai norėjo patikėti. Tačiau galop pripažino tokią galimybę, nes, kaip seniai pats žinojo, tikrovė kaskart pranokdavo jo fantaziją.

Heinrichas žvilgtelėjo į laikrodį. Georgui atėjo laikas atsisveikinti.

– Ar ponams nesutrukdžiau? – paklausė Georgas. – Man regis, Heinrichai, kad man ateinant jūs kažką balsiai skaitėte.

– Jau buvau baigęs, – atsakė Heinrichas.

– Paskutinį veiksmą, Heinrichai, perskaitysite man rytoj, – pareiškė Niurnbergeris.

– Nė neketinu, – atsakė Heinrichas juokdamasis. – Jei pirmi du veiksmai teatre patirtų tokį fiasko, kaip dabar patyrė prieš jus, mielas Niurnbergeri, tai spektaklio nebūtų įmanu suvaidinti iki galo. Tarkime, Niurnbergeri, kad jūs pasibaisėjęs iš parterio išpuolate laukan. Leisiu jums susivaldyti ir neapmėtyti scenos raktais ir supuvusiais kiaušiniais.

– Po perkūnais! – šūktelėjo Georgas.

– Heinrichai, jūs vėl perdedate, – maldė draugą Niurnbergeris. – Aš tik leidau sau pareikšti kelias prieštaras, – kalbėjo jis, kreipdamasis į Georgą. – Tik tiek. Bet juk jis – autorius!

– Viskas priklauso nuo suvokimo, – patikino Heinrichas. – Galiausiai juk tai ne kas kita, kaip prieštara kito žmogaus gyvenimui kaukštelint jam kapliu per pakaušį, tik gana veiksminga.

Jis mostelėjo į savo rankraštį ir kreipėsi į Georgą:

– Ar žinote, kas tai? Mano politinė tragikomedija. Dėkojame ir primygtinai prašome vainikų nenešti.

Niurnbergeris nusijuokė.

– Patikinu jus, Heinrichai, iš siužeto būtų galima padaryti visai šaunų dalykėlį. Galėtumėte palikti kone visas scenas ir tam tikrą personažų skaičių. Iš naujo imantis šio plano jums tereikėtų apsispręsti būti mažiau teisingam.

– Bet, tiesą sakant, tai puiku, – įsiterpė Georgas, – kad jis teisingas.

Niurnbergeris palingavo galvą tardamas:

– Visur kitur – gal ir taip, tik ne dramoje.

Paskui vėl kreipėsi į Heinrichą:

– Dramoje, kuri skirta tų laikų problemai arba netgi kelioms problemoms, o toks ir buvo jūsų sumanymas, objektyvumu niekuomet nieko nepešite. Teatre publika reikalauja, kad autoriaus paliestos problemos būtų ir išspręstos, arba bent jau būtų sukelta tokia iliuzija, nes, žinoma, iš tikrųjų išspręsti jų niekuomet neįmanoma. O regimai jas išspręsti gali tik tas, kuris turi drąsos, naivumo ar temperamento stoti kieno nors pusėn. Jūs, mielas Heinrichai, suprasite, kad su teisingumu dramoje neišsiversite.